Nesvarbu, ar kalbėtume apie Gottfriedą Kellerį, ar apie Thomą Manną, mokykloms skirti klasikos kūriniai vis dažniau supaprastinami. Tačiau mėginant šalinti galimas kliūtis prarandama ir kūrinių literatūrinė vertė.

 

Kas Vokietijos mokyklose atsirado pirmiau – nuovargis nuo klasikų ar vis didesni mokinių kalbinio pasirengimo skirtumai? Daliai vaikų vokiečių kalba nėra gimtoji, tad kai kuriose klasėse jie vargiai pajėgia suprasti kūrinį, parašytą prieš dvidešimt ar du šimtus metų. Kad apskritai esama nuovargio nuo klasikų, abejoja leidykla „Reclam“, garsėjanti kompaktiškais Johanno Wolfgango Goethe, Friedricho Schillerio ar Gottholdo Lessingo leidiniais smulkiu šriftu ir minkštais viršeliais. „Šios tendencijos mes iš esmės negalime patvirtinti“, – atsako į užklausą leidykla. Nors atskirų knygų pardavimo skaičiai svyruoja, tačiau bendri rodikliai išlieka stabilūs, prie to prisideda ir abitūros egzaminams privalomi tekstai. Be to, leidyklos teigimu, vis svarbiau tampa mokiniams ir mokytojams siūlyti papildomos medžiagos, padedančios skaityti ir suprasti klasikos kūrinius.

Tiek „Klett“, tiek ir „Cornelsen“, leidžiančios mokomąją literatūrą, jau daugiau kaip prieš dešimt metų sureagavo į numanomą tendenciją, kurią išties labiau atspindi tekstai, skirti jaunesnėms klasėms, ir pradėjo leisti įvairių epochų klasikus paprastesne kalba. Įdomu tai, kad serija „Deutsch – leichter lesen“ („Vokiečių kalba – skaityti lengviau“) leidykloje „Klett“ iš tiesų buvo sumanyta užsienio kalbos dėstymui įvairiais lygiais. Tačiau dabar, kaip teigia leidyklos „Ernst Klett Sprachen“ vokiečių kalbos redakcijos vadovas Sebastianas Weberis, supaprastintus, didaktiškai pritaikytus, paaugliams skirtus tokių klasikų kaip Otfriedo Preußlerio, Michaelio Ende ar Wolfgango Herrndorfo ledinius pamokoms užsako visų rūšių mokyklos, nors iš dalies tik kaip gretutinius skaitinius turintiems skaitymo sunkumų. Dėl itin nevienodo kalbinio pasirengimo mokytojams jau ir vokiečių kalbos pamokose tenka pasitelkti pagalbines priemones, kurios šiaip naudojamos užsienio kalbos arba antrosios kalbos pamokose.

 

Labiau rizikuoti

 

Tam tikru koreguojančiu veiksniu, pasak S. Weberio, tampa licencijavimas, kuris būtinas naujųjų klasikų kūriniams: daugeliu atvejų teksto pakeitimus turi patvirtinti autoriai, jų teisių paveldėtojai ar leidėjai, o toks procesas gali užtrukti. Supaprastintos knygos neturėtų būti ilgesnės nei 120–140 puslapių, jų rengimas pavedamas patyrusiems autoriams, „įgudusiems pagauti tam tikrą kalbos lygį ir sykiu palikti bent šiek tiek originalo stiliaus“.

Dėl kitos serijos, kuri leidykloje „Klett“ pradėta beveik prieš dešimtmetį, o jos pagrindas – vien tikri klasikiniai mokykloje privalomi skaitiniai, būtų galima ginčytis, ar tai leidiniai supaprastinta kalba. Serija vadinasi „Klassiker trifft Comic“ („Klasikai ir komiksai“), o komiksų pavidalu ją pateikė piešėjų ir autorių kolektyvas „Pixelcloud“. Keturiasdešimtyje puslapių skaitytojai supažindinami su  pagrindinėmis siužetinėmis linijomis ir „lūžio taškais“. S. Weberis, kalbėdamas apie šią seriją, vartoja sąvoką „pasirengimas“. Mat tikrai storame leidinyje po komikso dedamas originalus kūrinio tekstas su paaiškinimais ir priedas apie klasikinio kūrinio autoriaus gyvenimą bei kūrybą. S. Weberis sako, kad serija vokiečių kalbos pamokose jau „užėmė savo vietą“. Kitoje serijoje, pavadintoje „Literatur-Comic“, piešiniai panaudojami dar kartą, jie skirti besimokantiems vokiečių kaip užsienio kalbos. Dialogai komiksų burbuluose čia dar labiau supaprastinami.

Klasikų tekstus, jei nekalbėsime apie komiksus, „Klett“ keičia ganėtinai santūriai, o „Cornelsen“ išdrįsta rizikuoti labiau: prieš dvidešimt metų pradėta serija „Einfach klassisch“ („Tiesiog klasiška“), kurios iniciatorius buvo realinės mokyklos mokytojas Diethardas Lübke, dabar peržiūrėta ir išplėsta. „Faustas“ iš baimingos pagarbos buvo tik sutrumpintas, o tokių kūrinių kaip „Natanas išmintingasis“ ar „Emilija Galoti“ kalba supaprastinta, kad skaitiniai būtų „įveikiami“. Keičiant tekstą kartais net „smarkiai kaunamasi“ dėl detalių, ypač dėl metro, kurio „savitumas“ turėtų kiek įmanoma išlikti, kaip teigia vokiečių kalbos redakcijos, kurioje rengiami leidiniai vidurinės pakopos mokykloms, vadovė Maren Ankermann.

 

Teisė į pasaulinę literatūrą

 

Neseniai leidyklos „Cornelsen“ klasikos serija, ypač jos naudojimas Berlyno gimnazijose, sukėlė diskusijų. M. Ankermann ir toliau mano, kad atskiri serijos leidiniai – vertinga pasiūla. Viskas priklauso nuo to, kaip juos pasitelkia mokytojai. Tarkime, jei pamokoje svarbiausia išryškinti veikėjų tarpusavio santykius ir konfliktus, tuomet supaprastinti klasikos leidiniai visiškai tinkami skirtingo kalbinio pasirengimo klasėse. Žmonėms, kurie imasi pritaikyti originalų tekstą, reikalingas geras filologinis pasirengimas ir pedagoginė praktika. Suvokimas, kas gali tapti kalbiniais kliuviniais, būtinai reikalingas – jis daug svarbesnis už menines ambicijas. Leidykla „Cornelsen“ irgi turi supaprastintų šiuolaikinių knygų paaugliams klasikų seriją – „Einfach lesen“ („Paprasčiausiai skaityti“), joje iliustracijos ir teksto supratimo klausimai skirti mokiniams, kuriems reikia papildomos pagalbos mokantis.

Miunsteryje esanti leidykla „Spaß am Lesen“ knygomis lengvai suprantama, prieinamumą skatinančia kalba nori pasiekti pačius įvairiausius skaitytojus: ir vaikus, ir suaugusiuosius, turinčius skaitymo sunkumų. „Kad skaitymas būtų smagus, jis neturi būti sudėtingas“, – sakoma leidyklos interneto svetainėje, kurioje greta klasika tapusių knygų paaugliams siūlomos ir dramatiškos meilės istorijos bei trileriai. Knygos ne tik suprantamos, jos „išlaiko prasmę“, be to, „vis dar yra literatūra“, kaip teigia pati leidykla.

Dar vienas supaprastintą literatūrą siūlantis leidėjas „Aibo publishing“ savo interneto svetainėje rašo: „Esame įsitikinę, kad kiekvienas turi teisę atrasti pasaulinę literatūrą, nepaisant kalbinių ar pažintinių kliūčių.“ Leidykla sako, kad tekstus supaprastina dirbtinis intelektas, paskui jie perrašomi redakcijoje. „Aibo“ drąsiai imasi supaprastinti Immanuelio Kanto veikalus, Franzo Kafkos apsakymus ar Thomo Manno apysaką „Mirtis Venecijoje“, iš kurios liko tik pusė pradinio teksto apimties.

Visus šiuos leidinius derėtų panagrinėti išsamiau. Iškyla ir esminis klausimas: neturime nieko prieš lengvai suprantamą ir supaprastintą kalbą, padedančią įsitraukti į viešąjį gyvenimą, bet ar dera paprastinti ir literatūrą? Ar apskritai prasmingas noras ją supaprastinti? Argi ne vokiečių kalbos mokytojų uždavinys, kad, pasitelkus diferencijuotą mokymą ir įvairias tradicines ar skaitmenines priemones, kiekvienam mokiniui, net skirtingo kalbinio pasirengimo klasėse, būtų sudarytos sąlygos pažinti klasikinę literatūrą tikruoju jos pavidalu ir perprasti glaudų formos bei turinio ryšį? Negi negalėtume mokiniams, įskaitant ir tuos, kurių gimtoji kalba kitokia, per vokiečių kalbos pamokas pasiūlyti ką nors geresnio? Juk ne visi turi skaityti tas pačias knygas. Leidyklos dažnai teigia, esą klasikos nebeliksią, jei nebus imtasi paprastinti kalbą, – bet ar kaip tik šitai jos nesilpnina? Šiuos klausimus pagvildensime toliau pateiktose trumpose recenzijose.

 

Blanku: Gottfriedo Kellerio „Drabužiai daro žmogų“, leidykla „Cornelsen“

 

Gottfriedo Kellerio apysaka „Drabužiai daro žmogų“ („Kleider machen Leute“) pritaikoma mokyklai. Kodėl? Pačiuose pakeitimuose priežasčių pamatyti nepavyko. Pasakojant, kad vieną lapkričio dieną siuvėjėlis eina vieškeliu, „an einem Novembertage“ pakeista „an einem Novembertag“. Iškilo sunkumų su galūne „e“? G. Kellerio siuvėjėlis dar nieko nebuvo turėjęs burnoje, nebent kokią vėjo įneštą snaigę (remiuosi Eugenijos Vengrienės vertimu, originale „noch nichts gefrühstückt als einige Schneebocken“ – vert. past.). Tariamai supaprastintoje versijoje matome į galą nukeltą prasminį veiksmažodį „noch nichts als einige Schneebocken gefrühstückt“. Kas čia suprantamiau? G. Kellerio blogi kėslai („im Schilde geführt“) pavirsta tiesiog ketinimais („beabsichtigt“). Dėl ko mokiniams neleidžiama susipažinti su savitais posakiais? Kodėl kalbant apie desertą vietoj „Dessert“ atsiranda „Nachtisch“? Kad mokytojams nebereikėtų aiškinti? Gal pokalbis apie žodžius lyg tyčia vokiečių kalbos pamokoje laikomas nereikalingu? Retesnio žodžio reikšmė kai kur paaiškinama išnašoje, kitur jis pakeičiamas arba praleidžiamas.

Be to, paprastinant nesibodima ir iškraipyti. „Habitus“ (apdaras) tampa „Kleidung“ (apranga), iš vos kunkuliuojančio vandens („siedendem Wasser“) padaromas verdantis („kochendes“), iš saldumynų („Konfekt“) – kepiniai („Gebäck“). Paaiškinama, kad grafas – tai didikas, o kas tas didikas, aštuntokai tegu aiškinasi patys. Trumpai tariant: pritaikoma savavališkai, tekstas keičiamas savo nuožiūra, nebelieka poezijos, kalbinis spektras siaurinamas net tais atvejais, kai žodžiai tebevartojami. Mokinių žodynas įšaldomas tokios būklės, kokią ją mato pritaikytojai. Kad tik nebūtų nieko, dėl ko tektų galvoti, kad tik skaitytojai neišmoktų ko nors naujo. Užtat kaip papildoma informacija įdedamos kelios frazės apie G. Kellerį ir „poetinį realizmą“, kuriam jis tariamai priskiriamas. Tai devyniolikto amžiaus sąvoka. Toks tad pritaikymas dabarčiai.

Jürgen Kaube

 

Paradoksalu: Thomas Mannas paprasta kalba, leidykla „Aibo“

 

Literatūra atsiranda kažką papasakojus ypatinga maniera – antraip bet koks tekstas taptų literatūra. Kalbant apie Thomą Manną, toji ypatinga maniera apima tiek elegantišką kalbinę raišką, tiek painiai sudarytus sakinius.

Imkime pirmą sakinį iš garsiausios jo apysakos „Mirtis Venecijoje“: „Gustavas Ašenbachas, arba fon Ašenbachas, taip jis dabar, atšventęs penktąją dešimtį, oficialiai vadinosi, vieną pavasario popietę 19.. metais, kurių dažnas mėnuo lyg užtaisyta mina baugino mūsų kontinentą, išėjo iš savo buto Princregentštrasėje Miunchene vienui vienas kiek tolėliau pasivaikščioti. (Valio Drazdausko vertimas, originalas: „Gustav Aschenbach oder von Aschenbach, wie seit seinem fünfzigsten Geburtstag amtlich sein Name lautete, hatte an einem Frühlingsanfang des Jahres 19.., das unserem Kontinent monatelang eine so gefahrdrohende Miene zeigte, von seiner Wohnung in der Prinzregentenstraße zu München aus allein einen weiten Spaziergang unternommen“ – vert. past.) Viename vokiško teksto sakinyje 44 žodžiai – Th. Manno tekstams tai netgi nėra itin daug; kitame šios apysakos sakinyje bus 71.

Riosrateryje įsikūrusi leidykla „Aibo“ klasikų tekstus (kadangi jų nebesaugo autorių teisės, su jais galima daryti ką nori) atiduoda DI, kad perdirbtų į paprastą kalbą, o paskui juos dar peržiūri žmogus. Tiksliau būtų sakyti: tekstą duoda sudarkyti dirbtiniam intelektui, o paskui dar leidžia pasiautėti žmogui. Taip iš vieno „Mirties Venecijoje“ sakinio padaromi penki (plius paaiškinimas skliausteliuose): „Gustavas fon Ašenbachas vieną pavasario popietę išėjo į ilgą pasivaikščiojimą. Kai jam sukako penkiasdešimt metų, jo pavardė tapo fon Ašenbachas, o ne vien Ašenbachas. Jis gyveno Princo regento gatvėje Miunchene. Buvo 19XX metai. (19XX reiškia: tikslūs metai knygoje neminimi.) Europoje buvo sunkus metas.“ Neliko nieko, kas savita Th. Mano stiliui. Kaip teigia pati leidykla, siekiama, „kad visi žmonės galėtų skaityti knygas“. Tačiau tai, ką jie gali skaityti, yra knygos, kuriose neberasime to, kas paverčia jas literatūra. Taip tik apgaudinėjami skaitytojai.

Andreas Platthaus

 

Atsainu: Otfriedo Preußlerio „Krabatas“, leidykla „Klett“ 

 

Tarp daugelio puikių knygų, kurias Otfriedas Preußleris parašė jauniesiems skaitytojams, „Krabatui“ tenka ypatinga vieta. Visos kitos – pradedant „Mažuoju vandeniu“ ir baigiant trimis knygomis apie plėšiką Hocenplocą – skirtos vaikams, o gerokai niūresnis ir rimtesnis „Krabatas“ –  paaugliams. Be to, romano pamatas sumūrytas iš autobiografinių „plytų“: O. Preußleris, vaikystėje buvęs entuziastingas hitlerjugendo narys, po abitūros egzaminų savo valia išėjęs kariauti, labai norėjo, kad jo „Krabatą“ skaitytų kaip įspėjimą nesusivilioti valdžios pažadais. Užsimojo daug, ir jam nebuvo lengva: prie knygos dirbo daugiau kaip dešimt metų, iš esmės pakeitė pradinį sumanymą ir kantriai gludino kalbą, kol išgavo su niekuo nesupainiojamą skambesį. 

Serijai „Deutsch – leichter lesen“ Anke Kuhnecke parengtoje „Krabato“ versijoje veiksmas išlikęs, o iš skambesio nieko nebeliko. Jau esminis sprendimas – O. Preußlerio pasakojimą pateikti esamuoju laiku – visiškai pakerta patį pasakojimo principą, o daug smulkių konkrečių sprendimų, kuriais pamainomi žodžiai ir praleidžiamos sakinių dalys, padėties nė kiek nepagerina. Suprantama, visa tai daroma siekiant priartinti skaitytojus prie knygos – pašalinant numanomas kliūtis. Svarbu geriau suprasti. Tačiau kai iš O. Preußlerio sakinio „Krabatas vėl turėjo kasti sniegą ir žiūrėti, kad prie malūno visada būtų galima privažiuoti“ (Teodoro Četrausko vertimas, orginalas: „Krabat musste nun wieder Schnee räumen und die Zufahrt zur Mühle freihalten“ – vert. past.) telieka apkarpytas „Krabatas vėl turi nukasti labai daug sniego“, nebeaišku, kodėl reikia kasti ir nelieka jungties su tolesnius sakiniu, kuriame pasirodo demoniškas „kūmas“. Prieiga, žinoma, palengvinama, tik ne prie „Krabato“.

Tilman Spreckelsen

 

Trys Wolfgango Herrndorfo „Čikai“

 

Į mokyklos skaitinių sąrašus „Čikas“ (2010) pateko greitai, pačių mokytojų iniciatyva – jie apipylė Wolfgangą Herrndorfą padėkomis, nes istorija apie du paauglius, kurie pavogta „Lada“ pabėga į vasarą, sugebėjo sukelti pagyvėjimą turbūt net pačioje abejingiausioje aštuntoje klasėje. Pasiekus keturių milijonų tiražą atsirado visokiausių „Čiko“ variantų – jau kurį laiką yra ir versija supaprastinta kalba. W. Herrndorfo sukurta sąvoka „perskaitomumas“, vartojama kaip geros literatūros kriterijus, nusako, ko iš savo tekstų norėjo pats rašytojas: kad ir kiek juose būtų daugiaprasmiškumo ar aliuzijų, jie turėtų būti sklandūs ir išlaikyti skaitytojo dėmesį. Tad pritaikyti leidiniai nuo originalo skiriasi pirmiausia sakinių sandara. Kalbame apie „Čiką“, kurį leidykla „Klett“ įtraukė į seriją „Deutsch – leichter lesen“ (B1 lygis pažengusiesiems), o „Cornelsen“ – į seriją „Einfach Lesen“ skaitymo sunkumų turintiems antrų–dešimtų klasių mokiniams.  

Tekste išliko ir grubi kalba, ir problemiški motyvai (alkoholizmas, smurtas), o pagrindines temas – draugystę, geranoriškumą, teisingumą – abiejuose variantuose sustiprina pridėtos užduotys. Abiejuose tekstuose išsaugoti ir keli paveikūs sakiniai, leidžiantys pajusti romantišką herrndorfišką skambesį: „O žiogai čirpė visą naktį.“ Arba: „Mes keliavome, mes visada keliausime, ir iš to smagumo dainavome.“ Tad išliko reikiama pasakojimo magijos ir jo skambesio dozė. Užtat leidyklos „Spaß am Lesen“ „Čiko“ versija (irgi B1 lygis pažengusiesiems) prideda kaip tik to jaunimo žargono, kurio W. Herrndorfas norėjo išvengti („Vau! Ar aš ten eičiau? Tai aišku!“). Tokį veikėją kaip Maikas tai gerokai labiau įspraudžia į stereotipų rėmus, nei reikėtų siekiant suprasti šį tekstą.

Tobias Rüthernei

 

Kiek galima paprastinti „Faustą“?

 

Greta pirmos „Fausto“ dalies leidinių, kuriuose supratimą palengvina papildomos užduotys, mokyklinės literatūros leidyklos siūlo ir supaprastintus tekstus. „Cornelsen“ išleido sutrumpintą versiją, „Klett“ – originalaus teksto derinį su nuotaikingu komiksu, šis išleistas dar ir atskirai, su supaprastintais dialogų burbulais tiems, kurie vokiečių mokosi kaip užsienio kalbos. Nors komiksai pateikiami humoristiškai, o kertinės kūrinio situacijos pasirinktos originaliai, vis dėlto jie aiškiai demonstruoja vieną dalyką: paprastinant kalbą ir turinį lazda vis dėlto perlenkta. Šūktelėjimas pasirodžius Mefistofeliui „Das also ist des Pudels Kern!“ (Antano A. Jonyno vertime „Tai šit kas slėpėsi po kailiu tuo“, Aleksio Churgino „Štai kas glūdėjo kaily šuns gauruoto!“ – vert. past.), tapęs sparnuota fraze, ištariama netikėtumo akivaizdoje, šiame leidinyje tampa „Oi... Ak, tai TU buvai tame pudelyje! Kas tu toks?“. Kai nebelieka mokslingo tono ir kalbinio sąmojo, scena praranda ir daug komiškumo.

Lygiai kaip dailėje ar muzikoje, literatūroje nėra rankenėlės, kuria būtų galima nustatyti įvarius sudėtingumo lygius. Juk niekam nešautų mintis išversti „Faustą“ į dar sudėtingesnę kalbą itin gabiems. Todėl abejotinas ir principas skirti supaprastintą versiją tik tam tikros rūšies mokykloms. Suprask: pagrindinei ar realinei mokyklai tinka, o vyresnėms klasėms nė už ką. Muzikantas Johnas Lee Hookeris yra pasakęs: „Tai arba bliuzas, arba niekas.“ Tą posakį galima perkelti ir į literatūrą: jei pritaikant tekstą prarandamas literatūriškumas, nebelieka to, kas svarbiausia. Pamokose nebūtina imtis „Fausto“, pasirinkimas didelis. Geriau jau kitokia, bet tikra literatūra nei klasika bet kokia kaina. 

Uwe Ebbinghaus 

 

Vertė Kristina Sprindžiūnaitė

Publikuota 2026 m. liepos 1 d.