Vaikus sujungianti skaitymo šviesa. Pokalbis su Kęstučiu Urba

Beveik prieš metus Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus" (steigėjai Andrius Mamontovas ir Ramūnas Karbauskis) paskelbė vaikų literatūros konkursą, kuris baigėsi lapkričio 1 dieną. Konkursui buvo pateikti 147 kūrinių rankraščiai, nemažai tekstų atsiųsta kartu su iliustracijomis. Konkurse dalyvavo apie 120 kūrėjų. Ir štai jau žinomi konkurso rezultatai. Kovo 15 d. Naisiuose (Šiaulių r.) nugalėtojoms buvo įteiktos solidžios premijos. Pradinis premijų fondas nuo 21 tūkstančio litų išaugo iki 25 tūkstančių. Konkurso vertinimo komisijos pirmininką, humanitarinių mokslų daktarą, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus pirmininką KĘSTUTĮ URBĄ kalbina Neringa Mikalauskienė – „Literatūros ir meno" literatūros kritikos puslapių redaktorė ir viena iš 9 šio konkurso komisijos narių.

Kęstutis Urba. Vlado Braziūno nuotrauka

Nustebino didelis konkurso dalyvių skaičius. Kaip manote, kodėl tiek daug rankraščių buvo pateikta?

Konkursas parodė, jog Lietuvoje yra daug norinčių rašyti, kurti vaikams. Vieniems, matyt, tai yra vidinė būtinybė, kitiems – būdas įsiamžinti. Akivaizdu, kad nemažai ir tokių, kurie mano, jog vaikams rašyti labai paprasta, lengva. Bėda ta, kad vaikų literatūros kūrėjai neturi į ką kreiptis. Kaip suprantu, Lietuvoje nebėra oficialių literatūrinių konsultantų, kurie sovietmečiu padrąsino ne vieną jauną rašytoją. Leidyklos neturi literatūrinių redaktorių, arba literatūros agentų, kurie analizuotų rankraščius, patartų, konsultuotų. Apskritai leidyklos nenoriai leidžiasi į kalbas su nežinomais autoriais, kartais tiesiog išsisukinėja, net neskaitę atsiųstų kūrinių. Iš dalies galime jas suprasti – rankraščių skaitymas atima nemažai laiko, neretai paaiškėja, kad pasiūla yra menkavertė ar bevertė. O štai pateikdami savo kūrybą konkursui, autoriai buvo tikri, kad ją tikrai perskaitys, o iliustracijas peržiūrės. Gaila, kad mūsų komisija negali atlikti nei konsultantų, nei recenzentų vaidmens, nes tam, po dvie­jų mėnesių įtempto darbo, reikėtų dar dvigubai tiek laiko.

Negalima atmesti prielaidos, kad kūrybą paskatino ir solidžios premijos – tokių premijų mūsų vaikų rašytojai vargu ar yra kada nors gavę.

Ar visi konkursui pateikti kūriniai galėjo būti parašyti būtent šiam konkursui?

Tikrai ne. Kai kurių tekstų apimtis, užmojis buvo toks, kad jų parašyti per pusmetį buvo neįmanoma. Dėl anksčiau mano paminėtų aplinkybių toli gražu ne vienas rankraštis buvo „ištrauktas iš stalčiaus", ant kai kurių matėsi išlikusios net ir gana senos datos. Kaip sužinojau iš pokalbio su autore, pagrindinę premiją gavęs kūrinys buvo sukurtas prieš penkerius metus, siųstas beveik į visas leidyklas, bene penketą kartų leidyklų teiktas Kultūros ministerijos paramai ir vis atmestas.

Žinoma, buvo ir specialiai šiam konkursui parašytų bei nupieštų kūrinių. Manau, jeigu konkursas taps nuolatiniu, kasmečiu (o fondo steigėjai tą žada), kūrybos procesas irgi nusistovės, taps natūralesnis, gal nebeliks ir tokio antplūdžio.

Kaip buvo sudaryta Jūsų komisija? Kas jai priklausė?

Fondo „Švieskime vaikus" steigėjai nėra literatūros specialistai, tad suprantama, kad savo sumanymui įgyvendinti jie ieškojo partnerių. Taigi konkurso darbus vertino komisija, kurią sudarė Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus ir Lietuvos rašytojų sąjungos atstovai. Rašytojams atstovavo Gintarė Adomaitytė ir Antanas Šimkus, IBBY Lietuvos skyriui, be manęs, atstovavo humanitarinių mokslų daktarė, puiki vaikų literatūros kritikė Loreta Jakonytė, taip pat daktarė, dailėtyrininkė Dalia Karatajienė. Kadangi konkursui buvo teikiamos ir iliustracijos, pasitelkėme ir dar vieną dailėtyrininkę – Jolitą Liškevičienę. Iš viso mūsų buvo septyni, o pabaigoje net devyni.

Kokiais principais organizavote komisijos darbą?

„Švieskime vaikus" fondas konsultavosi su mumis dar dėl konkurso nuostatų, tada aš labai įsakmiai prašiau, kad darbai būtų pateikiami užšifruoti, tai yra pasirašyti slapyvardžiais. Manau, kad visuose analogiškuose konkursuose tai turėtų būti privaloma, jeigu norime juos organizuoti sąžiningai. Komisijai tai yra neįkainojamas komfortas: skaitai ir vertini tik tekstą bei iliustracijas, nesi niekaip veikiamas garsios autoriaus pavardės. Ir atvirkščiai – kiekvienas gerėlesnis tekstas skaitomas budriai: o gal čia kurio nors klasiko rašyta?

Kaip įprasta, pirmiausia pasitelkėme atmetimo principą. Skaitėme viską iš eilės, komisijos nariai tik asmeniškai man (kad iš anksto neveiktų ir neformuotų kitų nuomonės) vis siųsdavo siūlymus išbraukti silpnus, nebrandžius kūrinius. Jeigu susikaupdavo keturi neigiami vertinimai, kiti komisijos nariai to kūrinio galėdavo ir nebeskaityti. Tačiau vėliau patyriau, kad dauguma vis tiek skaitydavo – tokios sąžiningos ir atsakingos komisijos linkėčiau kiekvienam pirmininkui...

Po pirmojo braukymo dar kartą skaitėme sąraše likusius kūrinius, iš jų kiekvienas komisijos narys turėjo pasiūlyti po septynis, kurie, jų nuomone, galėtų pretenduoti į premijas. Nuomonės buvo gana skirtingos, liko daugiau kaip keturiasdešimt kūrinių, dėl kurių diskutuoti, ginčytis, motyvuoti susirinkome jau akis į akį. Po šio posėdžio sudarėme vadinamąjį finalo sąrašą, kuriame liko devyni kūriniai. Tada į komisiją buvo „priimti" fondo steigėjai, taigi devyni žmonės dar kartą skaitė tuos devynis kūrinius ir vertino balais. Man beliko suskaičiuoti individualaus ir savarankiško vertinimo rezultatus, pranešti organizatoriams išrinktų kūrinių pavadinimus. Tik tada iš jų sužinojome tikrąsias autorių pavardes. Manau, kad tokie darbo principai sumažino vertinimo subjektyvumą ir atsitiktinumą –­ tiek, kiek apskritai tai yra įmanoma, vertinant meninę kūrybą.

Ar bereikia patikinti, kad šiame konkurse nebuvo nė kruopelės protekcionizmo ar išankstinės nuostatos?

Kokie tekstai (ir iliustracijos) buvo atmetami?

Pirmiausia – meniškai bei pedagogiškai menkaverčiai. Mėgėjiški, beprasmiai, neakcentuojantys jokių vertybių, banalūs. Parašyti tarsi XX amžiaus pradžioje. Buvo kūrinių, kurie komisijai padarė didelį įspūdį, tačiau akivaizdžiai neatitiko adresato – konkurso nuostatuose adresatas aiškiai apibrėžtas: ikimokyklinio amžiaus skaitytojai ir pradinukai. Keletas tekstų smarkiai viršijo nuostatuose nurodytą apimtį, tad irgi nebuvo vertinami. Apskritai noriu pabrėžti, kad tarp neapdovanotų kūrinių tikrai liko tokių, kurie gali būti išleisti ir savo brandumu pranoktų neretą kasmet be jokių konkursų pasirodančią knygą.

Ar nustebino rezultatai, tai yra laimėtojai?

Nustebino, kad nugalėtojų pavardės vaikų literatūroje, o ir apskritai literatūros pasaulyje, bemaž nežinomos. Tik antrosios vietos laimėtoja Birutė Mar vaikams jau yra išleidusi dvi knygas, taip pat gerai žinoma kaip poetė, aktorė. Na, dar dailininkė Ieva Juknytė buvo atkreipusi dėmesį savo debiutu – knyga „Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė".

O ar dalyvavo konkurse žinomų rašytojų, dailininkų?

Taip, pasibaigus konkursui, gavau visų dalyvių sąrašą, perbėgau jį akimis –­ kokie 25 konkurso dalyviai gerai žinomi rašytojai. Manau, kad kituose konkursuose jų turėtų daugėti.

Kas tie nugalėtojai?

Aiškia balsų persvara pirmoji vieta skirta Ramintai Baltrušytei už apysaką pasaką „Kalvėnų miesto paslaptis". Raminta yra baigusi dailės akademiją, studijavo tekstilę ir yra žinoma tekstilininkė. Tačiau bene iškart po studijų pradėjo dirbti su vaikais, nuolat vadovauja darželinukų ar pradinukų dailės būreliams. Už reikšmingiausią debiutą (apysakaitę „Adelės dienoraštis. Ruduo") apdovanota Ramunė Savickytė (kūrinio reitingai beveik sutapo su trečiosios vietos laimėtojų reitingais) taip pat yra dailininkė ir pedagogė, keramikos mokytoja. Vadinasi, tiesioginis sąlytis su vaikais vaikų literatūros kūrėjams yra svarbus?.. Birutė Mar sukūrė romantišką, poetišką apysaką „Gėlininkė". Trečiąją premiją teko skaidyti, didinti – ji atiteko dviem paveikslėlių knygoms: Salomėjos Pečiulytės ir jau minėtos dailininkės Ievos Juknytės „Noriu šuniuko" ir Briuselyje dailę studijuojančios Linos Mumgaudytės „Pono Čao diena". Taigi rašantys dailininkai tampa vis įprastesniu reiškiniu mūsų vaikų literatūroje. Beje, tai ir pasaulinė tendencija. Nors nuostatai nenumatė, buvo paskirta premija už brandžiausias iliustracijas, ji atiteko Ingai Dagilei už „Svajonių kalną". Nesistengėme premijų skirstyti specialiai pagal žanrus, atsižvelgėme vien tik į teksto kaip visumos (idėjos originalumas, vientisa kūrinio struktūra, sklandi, žodinga kalba...) kokybę, tačiau sudėliojus balus paaiškėjo, kad tarp nugalėtojų atsidūrė ir skirtingo tipo kūriniai: apysaka pasaka apie originalių fantastinių būtybių (gal nykštukų?..) nuotykius, poetinė apysaka apie mažą miestelį ir spalvingų charakterių jo gyventojus, realistinis pasakojimas apie kelis pradinukės Adelės gyvenimo mėnesius... Trečiąją vietą pasidalijusios paveikslėlių knygelės taip pat labai skirtingos: vienoje vaizdais atkuriama psichologinė situacija – užsispyrusio vaiko elgesys ir būdai tą situaciją spręsti, kita labiau žaidybinė, lavinanti mažamečio pastabumą, ypač sužavėjo originalia iliustracijų technika (tai buvo itin kruopščiai sudėliotos įvairios faktūros medžiagų aplikacijos). Specialiu prizu už „Svajonių kalno" iliustracijas apdovanota dailininkė Inga Dagilė gana tradiciniam Rositos Makauskienės eiliuotam pasakojimui suteikė gyvybingumo ir savotiškos paslapties.

Vytauto Suslavičiaus nuotrauka iš Birštono džiazo festivalio

Kokias vaikų literatūros tendencijas apčiuopėte?

Norint solidžiau apibendrinti konkurso kūriniuose išryškėjusias tendencijas, reikėtų skaityti iš naujo, grupuoti, analizuoti. Iš to, kas liko atminty, iš vienos kitos pastabos užrašuose, iš kolegų replikų suformuluosiu tik keletą įžvalgų. Daugeliui kūrėjų būdingas labai inertiškas požiūris į vaikų literatūrą. Gana daug kiškučių, ežiukų, voveryčių. Apskritai daug dėmesio gamtos pasauliui, ir tai nėra blogai. Tik kad dažnai ant rankraščių norėjosi palikti pastabėlę: „Mašiotas rašė geriau." Reikšminga, jog kai kurie rašytojai gana profesionaliai į pagalbą telkiasi mito, sakmės pasaulį. Dar pakankamai gyvybinga nonsenso poetika. Literatūrinių pasakų pastebimai daugiau negu brandžios, bent kiek modernesnės realistinės prozos. Poezijos tekstų būta, bet naujų intonacijų komisija lyg ir neišgirdo, originalių vaizdinių neišvydo. Dažnas tekstas labai plepus, daugiasakis, negalvojama apie mažo vaiko kalbos, suvokimo ypatumus, sakiniai ilgi, neskaidrūs, neišvalyti. Bet tai bendros šių dienų vaikų literatūros bėdos.

Be konkurso nugalėtojų, kovo 15 d. Naisiuose buvo pristatytos pirmosios „Vaikų bibliotekėlės" knygos. Paaiškinkite, kokia tai „bibliotekėlė".

Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus", be paskelbtojo konkurso, įsipareigojo leisti geriausias lietuvių autorių knygas ir jas dovanoti vaikų bibliotekoms, darželiams, ligoninėms. Labai džiaugiuosi lamingu atsitiktinumu. Minėdamas Prano Mašioto 150-ąsias metines IBBY Lietuvos skyrius buvo paskelbęs paveikslėlių knygų konkursą. Jis buvo sėkmingas, pasidžiaugėme, apdovanojome laimėtojus, surengėme paro­dą Rašytojų klube ir, atrodė, tuo viskas baigsis. Ir štai kilo mintis gražiausias konkurso knygas, sukurtas pagal Mašioto tekstus, pasiūlyti fondo sumanytai serijai. Taip „Vaikų bibliotekėlės" pirmosiomis knygomis tapo penki Prano Mašioto tekstai, kuriuos paveikslėlių knygomis pavertė jauni dailininkai (keturi iš jų dar studentai) Šarūnas Joneikis, Vladimir Leleiva, Agnė Matulionytė, Gabija Šerelytė ir Monika Vaicenavičienė. Visos šios knygos išleistos 40 tūkstančių egzempliorių tiražu. Ar įmanoma įsivaizduoti įspūdingesnį jaunų, debiutuojančių dailininkų startą? Konkurso nugalėtojų knygos, jeigu autorės sutiks, taip pat bus išleistos „Vaikų bibliotekėlės" serijoje – 10 tūkstančių egzempliorių tiražu kiekviena. Taip pat ieškoma klasikinių knygų, kurias būtų galima pakartoti, išleisti iš naujo.

Labai džiugu, kad Mašiotas tapo tiltu į galbūt naują vaikų literatūros raidos tarpsnį: 2013 m. IBBY pastangomis buvo išleistas fundamentalus jo publicistikos, prisiminimų ir laiškų rinkinys, kuriame Mašiotą matome daug platesniame veiklų kontekste nei vien tik vaikų literatūros kūrėją ir pedagogą, tačiau puikiai suprantantį, kad jaunos, ką tik susikūrusios valstybės stiprėjimas priklauso nuo to, ką skaitys vaikai. Rinkinys vadinasi „Prano Mašioto šviesa" – simboliška, kad R. Karbauskio ir A. Mamontovo inicijuotas labdaros ir paramos fondas buvo pavadintas „Švieskime vaikus". Taip skaitymo šviesa sujungė šiuodu reikšmingus vaikų kultūrai įvykius.

Per Naisių šventę konkursas vadintas nacionaliniu. Ar pagrįstai?

Turint galvoje, kad jis aprėpė visos Lietuvos ir net užsienyje gyvenančius kūrėjus, be abejo, – taip. Nežinau, ar tik Valstybės institucijos gali skelbti nacionalinius konkursus, niekur apie tai neparašyta. Ir, kad ir kaip būtų liūdna, valstybė dar niekada neskyrė vaikų knygos autoriui 10 tūkstančių litų premijos...

Ir po spaudos konferencijos, ir po apdovanojimų ceremonijos apie šį konkursą rašyta nedaug. Kaip manote, kodėl?

Apie vaikų literatūros, vaikų kultūros reiškinius, įvykius mūsų šalyje arba nepranešama, arba pranešama pro sukąstus dantis. Tokios – liūdnos –­ tradicijos, tokios nuostatos. Pabandykit įsivaizduoti, jeigu tokio masto konkursas su tokio dydžio premijomis būtų paskelbtas suaugusiųjų literatūrai. Neatsiklausytume komentarų.

Šiuo konkrečiu atveju dar galbūt prisidėjo nuogąstavimas, ar tai nesusiję su didžiąja politika, partijų reklama – buvo keletas momentų, kai tą patyriau. Esame tiek įjautrinti, tokie įtarūs, kad nebesugebame patikėti kilniais poelgiais, žmogišku dosnumu, altruizmu. Fondo „Švieskime vaikus" paskelbto konkurso svarbą, ko gera, suvoksime po kelių metų ar net dešimtmečio. Ypač jeigu jis taps kasmečiu. Dar kartą perbėkite akimis šį pokalbį ir suskaičiuokite, keliems žmonėms jau šis, pirmasis, konkursas nuteisė kelią į literatūrą ir vaikų knygos pasaulį.