Rubrikoje „Pasibaigęs tiražas“ kultūros žmonės prisimena seniau leistas knygas

 

Tebeturiu tą knygą, kuri įsispaudė į mano galvojimus, mąstymus, jutimus, rašymus, veikė, įtakojo, tos knygos pėdsakus nesunku atsekti ir lietuvių literatūros tyrimuose, ir autobiografiniuose tekstuose, ir priartėjimuose prie meninių raiškų. 

Knyga, kurią ką tik perverčiau, paglosčiau popierinį viršelį su klasikinių kolonų įbrėžiais, – Šatrijos Raganos „Sename dvare“, 3-ias leidimas, išleista 1951 m.  Kanadoje, Toronte, kultūrinio sambūrio ar leidyklos, pavadintos Baltijos vardu. Išeiviai ieškojo savo namų, tie namai jiems buvo ir „Sename dvare“. Tais metais išėjo ir lietuvių poezijos antologija „Žemė“. Po metų, taip pat Toronte – ir Birutės Pūkelevičiūtės „Metūgės“,   jau aiškiai ir negrįžtamai nužymėjusios Salomėjos Nėries pradėtą modernaus moteriškumo takoskyrą, atsiskyrimą nuo klasikinio Šatrijos Raganos pasaulėvaizdžio.

 

Tais metais, pokariniais, sunkiais ir grėsliais, pradėjau eiti į mokyklą, mokytis skaitymo ir rašymo. Netoli gimtųjų vietų, Žebenkave, buvo Pečkauskų – Šatrijos Raganos dėdės ir jo šeimos – dvaras. Į Užventį pėsčios su mama ar kuria iš tetų eidavome į atlaidus. Pavandenėje, kur Marija Pečkauskaitė mokė dvarininkų Sakelių vaikus, baigiau vidurinę. Dešimtoje klasėje jau žinojau Šatrijos Raganos vardą ir jis man patiko, bet dar nieko nebuvau skaičiusi. Mokytoja Bronė Venclauskienė, pradinukų mokytoja ir bendrabučio auklėtoja, daug kuo paveikusi mano ankstyvąjį gyvenimą, o vėliau, jau studijuojant, dovanojusi svarbių knygų, kurių gaudavo iš savo bičiulės Saulės, išeivės, paklausė, ar skaičiau Šatrijos Raganos „Sename dvare“? Tik papurčiau galvą. Gal jau kitą dieną atnešė man tą knygą, sakė dovanojanti ją, kad turėčiau, kad galėčiau vis atsiversti. Liepė įsidėmėti: svarbiosios knygos turi būti tavo, atsiverčiamos vis iš naujo. Per tiek laiko – nuo 1961-ųjų – man pasisekė tos knygos neprarasti, nors dar ilgai neturėjau savo lentynos, stalo.  

Atsimenu pirmąjį skaitymą, bet labai bendrai, tad gali būti, kad į jį perkeliu ir vėlesnius įspūdžius. Pavasarį, kai dienos ilgesnės ir šviesesnės, bendrabučio auklėtoja pasirūpino, kad pamokas ruošti galėtume ištuštėjusiose pradinių klasių patalpose. Man tai labai tiko. Atsisėdi prie mokytojos staliuko, ranka pasiremi galvą... Kelis kartus atsinešiau ir į laikraštį įvyniotą knygą. Įsitraukiau, buvau labai tos knygos įtraukta. Jaudino pats pavadinimas – „Sename dvare“. Buvau dar jų mačiusi – nedidelių, apleistų, griūvančių, griaunamų. Mano akyse nugriautas ir Pečkauskų dvaras. Keistu būdu atminty budėjo lyg koks dvaro, kuriame tarsi gyvenau, prisiminimas, gal iš mano senųjų pasakojimų, iš tolimų giminės istorijų. Kaip į šiltą patirties vandenį nėriausi į žemaičių kalbos nuotrupas, į veikėjų „lenkavimus“: senas kaimynas, saugojęs savo bajorišką kilmę, gynė lenkų garbę, meldėsi iš lenkiškos maldaknygės. O senas žydas gražiai kalbėjo žemaitiškai, tai buvo ir jo kalba. 

Kitas pasaulis, kurio negalėjau pažinti iš „kritinio realizmo“ lietuvių prozos, nors Žemaitę paskaitinėjau anksčiau už Šatrijos Raganą. Patriotinių jausmų pradžiamokslis. Šviesus mamatės, svarbiausios apysakos veikėjos, moters, kupinos dvasinio grožio, meilės ir jos pasiilgimo, paveikslas. Nuojauta, kad meilė gali būti ir slepiama, slopinama, kad pareiga ir už ją svarbiau.    

Septyniolika metų – pats laikas gerti iš šviesaus idealizmo šaltinio. „Mamatės užrašai“, jei ir ne viską juose supratau, jei ir nepajėgiau suvokti moters vidinės dramos, liko man svarbiausiu intymaus rašto provaizdžiu. Patvirtinimu, kad yra ta galimybė – rašyti, užsirašyti, turėti užrašų. Kad yra žmonių, kurie „be galo mėgsta skaityti“. Ir tų, kurie raštu bando „išlieti savo sielą“. Kurie jaučia gamtos kalbą, ja persiima, pajunta atskirą tos kalbos taką ir į jį įsuka. Iki šiol žavi ta paprasta, bet meistriška sakinių sekos melodija: „Gražios dabar naktys, mėnesiena. Be galo mėgstu tokias naktis. Mėgstu, atsisėdusi ant prieangio laiptų, žiūrėti į tvenkinį. Ilgas ilgas aukso kelias tiesias tolybėn, į begalybę. Ir eina tuo keliu mano siela.“  Prisirišau prie tolybės, begalybės, prie kelio, išvedančio, išviliojančio. Kai rašiau diplominį darbą apie Jurgį Baltrušaitį, ta tolybė-begalybė nebebaugino, jau buvau ją girdėjusi, galėjau kalbėti.  

Bet negreit suklusau prie apysakos epigrafo iš J. W. Goethe’s „Fausto“: Alles Vergängliche ist nur ein Gleichnis. Iki šiol vis bandau sau išsiversti tą praeinamybę, o gal tik prisiminti aną šviesią pavasario dieną, kai žvelgdama į kelią, kuriuo buvo ėjusi ir Šatrijos Ragana, skaičiau „Sename dvare“.