Prancūzų kultūra visuomet garsėjo laisvu požiūriu į seksą, grįstu prielaida, jog kiekvienas turi teisę patirti malonumą. Kitas išskirtinis prancūzų kultūros bruožas: rimtas požiūris į meną – meno ir menininkų suvaržymai ilgą laiką griežtai smerkti. Tiesa, pastaruoju metu situacija keičiasi – nei seksualinė, nei meno ir menininkų laisvė, atrodo, nebelaikomos vienareikšmėmis vertybėmis. Be abejo, tam įtakos turėjo #metoo judėjimas. Šia prasme reikšmingu prancūzų kultūros lauko įvykiu tapo ir leidėjos Vanessos Springoros atsiminimai, kuriuose autorė papasakojo apie paauglystėje užmegztus intymius santykius su daugiau nei dvigubai vyresniu žinomu rašytoju Gabrieliu Matzneffu, savo kūrybą ir biografiją grindusiu paauglių seksualinio mokytojo vaidmeniu – ryšys tarp rašytojo, atsiminimuose vadinamo G., ir V. (Vanessos) užsimezgė, kai šiai tebuvo 13-a.

„Abipusiu sutikimu“ prancūzų kultūroje paskatino savotišką moralinę reviziją. Praėjus mėnesiui nuo knygos pasirodymo, kovos su pedofilija organizacija padavė G. Matzneffą į teismą už seksualinę prievartą prieš vaikus. Rašytoją pasmerkė dauguma iki tol jį adoravusių kolegų, iš jo atimti keli literatūriniai apdovanojimai ir visam gyvenimui skirtoji stipendija, bendradarbiavimą nutraukė net trys leidyklos. Dabar G. Matzneffas laukia teismo ir planuoja rašyti atsaką.

V. Springoros atsiminimai gali pasirodyti neįprasti, nes nepilnametės seksualinio išnaudojimo istorija nė iš tolo neprimena verksmingos išpažinties. Tai elegantiškai parašytas pasakojimas, kuriame liūdesys, groteskas ir komizmas susipynę taip pat neatsiejamai kaip literatūra ir gyvenimas. Įtaigumo efektą kuria ne tik žinojimas, jog aprašomi įvykiai (ar didžioji jų dalis) yra tikri, bet ir sugestyvi raiška. V. Springoros sakiniai lakoniški, ji mėgsta šmaikščius palyginimus („...į ilgą paltą susisiautęs vyras, sustoja priešais mus ir albatroso plasnojimą primenančiu plačiu rankų judesiu ūmai praskečia skvernus“, p. 19) ir skaudžią bei gana nuoširdžią savianalizę. Nors pasakotoja teoriškai turi teisę jaustis auka, V. Springora gana drąsiai analizuoja savo pačios tamsius jausmus bei potraukius: „Tylos siena atsitvėręs tėvas mano gyvenime paliko beribę tuštumą. Stiprų potraukį knygoms. Kiek ankstyvą seksualinį prabudimą. Ir, svarbiausia, nepasotinamą norą būti matoma“ (p. 27).

 

Vanessa Springora. „(Ne)uždraustų santykių istorija. Abipusiu sutikimu“. Iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė. Dizaineris Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2021.

 

Specifiška ir tai, kad V. Springoros rašymo tikslas nėra apskritai pasmerkti seksualinius santykius su nepilnamečiais. Dėmesio objektu tampa erotinis ryšys su tam tikrą literatūros ir kūrėjo sampratą propaguojančiu rašytoju – G. Matzneffo kūrybai būtina erotinio pobūdžio gyvenimiškoji medžiaga, kurią šis naudoja nepaisydamas nepilnamečių partnerių norų. Be to, autobiografinio pobūdžio kūriniuose autorius perteikia ne tik savuosius, bet ir suviliotų nepilnamečių potyrius, jausmus – kitaip tariant, kuria sugestyvias, tačiau, kaip įrodo V. Springoros atsiminimai, su realybe mažai ką bendra turinčias seksua­lumo reprezentacijas. Todėl pagrindiniu atsiminimų akcentu tampa kūrybos ir kūrėjo moralės klausimai: ar etiška kito kūną bei gyvenimą, pasitelkus įvairias manipuliacijas, panaudoti kaip medžiagą savo kūriniams? Pasaulinėje meno istorijoje tokių atvejų buvo ne vienas. Net garsiąją Vladimiro Nabokovo „Lolitą“, nors dauguma literatūrologų sutaria, kad seksualinis ryšys su nepilnamete kūrinyje tampa realybėje neįgyvendinamos fikcijos, kitaip tariant, Humberto Humberto svajonės simboliu, įkvėpė reali Amerikoje 5 dešimtmetyje vykusi drama, kai suaugęs vyras šantažavo, pagrobė, prievarta laikė ir seksualiai išnaudojo vienuolikmetę Sally Horner. Kita vertus, didysis V. Springoros atsiminimų paradoksas tas, kad parodydama, koks baisus ir atgrasus drakonas, autorė pati nejučiomis puslapis po puslapio užima drakono poziciją – jos kūrinio medžiaga, įkvėpimo šaltiniu tampa G. Matzneffo intymus gyvenimas, viešinamas bei perkuriamas prieš šio valią.

„Abipusiu sutikimu“ apverčia kultūroje legitimuotą schemą, kai apie draudžiamus santykius, kaip, pavyzdžiui, V. Nabokovo „Lolitoje“, pasakojama iš prakeikto įsimylėjėlio perspektyvos. V. Springoros atsiminimai suteikia galimybę sužinoti, ką jaučia nepilnametė mylimoji. Pažinties pradžioje V. ryšį su G. romantizuoja, save ir G. regi kaip fatališkus mylimuosius, kuriuos smerkia vulgarūs puritonai. Tačiau tereikia vienerių metų, kad V. suprastų, jog iš tiesų ji ne mūza, o naivi paauglė, kuria manipuliuojama, kuri nuolat apgaudinėjama, kurios kūnas ir gyvenimas nusavinami „meno“ vardan. G. apie santykius su V. giriasi viešai, paauglę net vedasi į televizijos laidas ir pristato kaip savo mažą mokinukę. 9 dešimtmečio Prancūzijos kultūros lauke šis ryšys didina ekstravagantiško rašytojo populiarumą, tačiau V. dėl to tampa pedofilų taikiniu ir bendraamžių pašaipų objektu, todėl liaujasi lankiusi mokyklą. Jos fizinė ir psichinė sveikata negrįžtamai pašlyja.

Autorė neslepia, kad „Abipusiu sutikimu“ yra rape-revenge žanro kūrinys – tokių tekstų esmę sudaro kerštas už patirtą prievartą. V. Springora atkeršija taik­liai ir gana žiauriai: sugriauna G. Matzneffo kūryboje ir publikuotuose dienoraščiuose kruopščiai kurtą aistringo meilužio literatūrinę biografiją. G. romanuose ir dienoraščiuose ryšį su V. aprašo egzaltuotai, tačiau realybėje nuolat ją apgaudinėja, užsiiminėja sekso turizmu, vėliau prieš V. valią viešina jos laiškus, nuotraukas. Kitaip tariant, ryšys su G. realybėje banalus, lėkštas ir itin pragmatiškas: „Meilužiais tapome man suėjus keturiolikai (...). Vis dėlto gana greitai pastebiu, kokie pasikartojantys mūsų meilės žaidimai, kaip sunku G. išlaikyti erekciją, kokių varginančių gudrybių turi griebtis (...). Situacija būtų buvusi visiškai kitokia, jei būčiau įsimylėjusi penkiasdešimtmetį, kuris, nekreipdamas dėmesio į moralės normas, būtų pasidavęs mano jaunystės kerams (...). Tuomet taip, mūsų aistra tikrai būtų galėjusi būti nepakartojama (...). G. buvo kitoks nei visi vyrai. Jo darbas buvo turėti seksua­linių santykių su nekaltomis mergaitėmis arba lytiškai pradėjusiais bręsti berniukais ir apie tai rašyti knygas. Tai šiuo metu jis ir darė – vogė iš manęs jaunystę ir naudojo ją savo seksualiniams ir literatūriniams poreikiams“ (p. 86–88). Kitas ne mažiau groteskiškas V. Springoros atsiminimų epizodas: keturiolikmetė V., pavargusi nuo nuolatinių G. manipuliacijų ir neištikimybių, pabando išsipasakoti apie jų ryšį bend­ram draugui – vyresnio amžiaus filosofui. Išklausęs V. istoriją filosofas liepia paauglei didžiuotis savo meile ir menininkui atleisti jo silpnybes, nes kuriantys žmonės visuomet sudėtingi ir prieštaringi.

Žinoma, V. Springoros knygoje, kaip ir bet kuriuose atsiminimuose, praeities medžiaga kruopščiai atrinkta ir struktūruota. Pavyzdžiui, ryškinama tėvų apleisto vaiko linija, pašiepiama prancūzų seksualinės emancipacijos idėja. Komplikuotą ribų tarp literatūros ir gyvenimo, tarp kūrėjo ir jo „medžiagos“ klausimą V. Springora nuolat kelia ir tiesiogiai, ir netiesiogiai, per pasirinktą rašymo būdą, stilių. Taip pat per autobiografiškumą tarsi nugesinančias, bet kartu ir išryškinančias kultūrines bei literatūrines aliuzijas, su kuriomis, kaip ir su V. Nabokovo „Lolita“, nuolat polemizuojama: „Dažnai girdžiu, kad šiais tariamo „grįžimo prie puritoniškumo“ laikais, jei kas nors norėtų išleisti ką nors panašaus į Nabokovo kūrinį, be jokios abejonės, susidurtų su cenzūra. Visgi man atrodo, kad „Lolita“ toli gražu neteisina pedofilijos. (...) nepaisant to, kad Lolita nesąmoningai ištvirkusi, kad yra žaisminga viliokė, jauna pamaiviška aktoriukė, Nabokovas visai nebando Humberto Humberto parodyti kaip geradario ir juolab nevaizduoja jo kaip gero žmogaus. Tai, kaip jis pasakoja apie savo personažo aistrą nimfetėms, nesuvaldomą ir liguistą, kamuojančią jį visą gyvenimą, rodo nepaprastą savikritiškumą. G. kūriniuose atgailos nė su žiburiu nerasi“ (p. 109–110).

Prancūzijoje V. Springoros atsiminimai tapo bestseleriu. Ne mažiau entuziastinga buvo ir anglakalbė auditorija – angliškasis vertimas pasirodė panašiu metu kaip vertimas į lietuvių kalbą. Tačiau Lietuvoje knyga iki šiol ypatingesnio atgarsio nesukėlė. Greičiausiai tai susiję su lietuvių kultūrinės terpės ypatumais, kuriuos gana gerai atskleidė lietuviškieji #metoo skandalai, tiksliau, jų baigtis – viešo smerkimo sulaukė ne (tiek) priekabiautojai (tiesa, kai kurie neteko tam tikrų privilegijų), o jų aukos. Beje, didžioji dalis anglakalbių kritikų V. Springoros kūrinį vertino dėl to, kad knyga, nepaisant jos literatūrinės vertės, tapo literatūros lauko ribas peržengiančiu įvykiu, t. y. generavo visuomeninius pokyčius. Kitas ne mažiaus svarbus aspektas: V. Springoros atsiminimai tiek literatūrine, tiek bendresne kultūrine prasme vertingi dėl neslepiamo autorės asmeninio angažuotumo, noro užimti galios kalbėti poziciją. O lietuvių moterų proza (tiek fikcija, tiek autofikcija) dėl asmeninio angažuotumo ir ypač dėl noro užimti galios kalbėti poziciją, siekio kurti ir legitimuoti reprezentacijas dažniausiai aršiai kritikuojama.

Lietuvių literatūroje pavyzdžių, kai žinomi rašytojai eksploatuoja ar, kaip dažnai sakoma, įamžina savo (dažniausiai) nežymių ir neįtakingų mūzų biografijas, nemažai. Pavyzdžiui, Kęstutis Navakas esė rinkinyje „Begarsis skambutis“ (2015) publikuotuose tekstuose „Aušra“, „Monika“, „Lilit“, „Dvi“ gana detaliai aprašo erotinius ir bohemiškus nuotykius su moterimis, kurių tapatybes nesunkiai identifikuos kiekvienas rimčiau besidomintis XX a. pabaigos literatūriniu gyvenimu. Nors esė minimos mylimosios buvo pilnametės, lieka atviras klausimas, ar prieš publikuojant tekstus iš visų buvo gautas sutikimas tapti viešomis mūzomis, meilužėmis? Pavyzdžiui, rašytoja Akvilė Žilionytė, kurią su K. Navaku siejo ne tik romantiniai jausmai, bet ir bendra laiškų knyga „Visi laiškai – žirafos“ (2011), buvo išreiškusi nepritarimą dėl socialiniuose tinkluose išviešintų jos asmeninio gyvenimo detalių. Pats rašytojas viešumą mėgo, dalindavosi kasdienybės vaizdeliais bei prisiminimais su gausiu skaitytojų ir socialinių tinklų sekėjų ratu, tačiau po jo mirties pasirodžius poetės Giedrės Kazlauskaitės straipsniui „Navako lagaminai“, kuriame atskleista nemažai tamsesnių faktų apie asmeniškai pažinotą bohemietį, dendžio literatūrine biografija besididžiavusį rašytoją, dalis literatūros bendruomenės narių piktinosi, neva straipsnio autorė užsiima apkalbomis, juodina kūrėjo atminimą. Reprezentatyvus dvigubų standartų pavyzdys.

Realių literatūros lauko atstovų biografijomis itin mėgo žaisti ir Jurgis Kunčinas. Tarkime, jo romane „Blanchisserie, arba Žvėrynas – Užupis“ (1997) – kūrinys priskiriamas roman à clef, arba romano su raktu, žanrui – viena pagrindinių personažių ir protagonisto meilužių tampa emociškai nestabili poetė Nabė. Nabė yra tuo metu tik debiutavusios Neringos Abrutytės vardo ir pavardės junginys, o N. Abrutytės ir J. Kunčino romantinis ryšys to meto literatūros pasaulyje nebuvo jokia paslaptis. Vardo keitimo situacija minima ir poetės kūryboje, pavyzdžiui, „Eilėraštyje netgi su moralu“ („man pradžioj sugalvojo netgi kitą vardą / iš keturių raidžių – vadino NABĖ“). J. Kunčino romane Nabės ugdymo istorija interpretuojama kaip mokytojo ir mokinės santykis su romantiniu atspalviu: pasakotojas Ch. Motiejukas Nabelę lavina, parašo jai recenziją Bitės premijai gauti, net parūpina Saloną. Vis dėlto tais pačiais metais išleistame N. Abrutytės poezijos rinkinyje „Iš pažintis“ (1997) galima atpažinti savotiškų revanšistinių elementų – jauna poetė jau iš savo perspektyvos vaizduoja ryšį su vyresniu narcizišku kūrėju, akcentuoja norą nuo literatūrinio tėtušio atsiriboti („seneli seneli kodėl tavo tokios / įraudusios akys / prie megztinio tau tinka / barzda – pražilėjusi vilna / avies iš Nepalo – bebučiuojant / pipiras aptiktas joje / mano tėve – esi panašus į senelį // tu nesi man tiesa nesi man kelias“). Vis dėlto šis lietuviškasis literatūrinis revanšas, kuriame fikcija susipina su biografinėmis nuorodomis, o romantiniai ryšiai – su pagieža, labiau skirtas literatūros lauko dalyviams linksminti, žaismingos intrigoms kurti, o ne lauko struktūrai keisti, dekonstruoti toksiškiems galios santykiams, kurie neabejotinai egzistavo ir vis dar egzistuoja.