Virginija Cibarauskė. Dovanoto arklio dantys

Yra knygų, kurių pasirodymo lauki, yra tokių, apie kurias, deja, net nenutuoki, kol kažkas jų neįduoda į rankas. Šią apžvalgą skiriu būtent tokioms – netikėtai mano lentynoje atsiradusioms – knygoms. Mindaugas Švėgžda „Diptichą E" su dedikacija, parašu ir prašymu apie knygą parašyti paliko redakcijoje (kadangi niekas anksčiau tokiu būdu mano dėmesio nesiekė, gerokai susiintrigavau), o Vytauto Bajoro „Kukulių giesmes" pasiūlė kolega. „Literatūrinių Vilniaus slinkčių" almanachą gavau, nes dalyvavau renginyje, o Rasos Kutkaitės „iš rūko" laimėjau Filologų naktų protmūšyje. Ir nors liaudies išmintis sako, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, šį kartą bus pasielgta priešingai.

 

Mindaugas Švėgžda. „Diptichas E". – Kėdainiai: „Spaudvita", 2013.

Trečiasis Švėgždos eilėraščių rinkinys, kaip ir nurodo pavadinimas, yra veidrodiškas: knygos skyriai („Vienuolio atributika" ir „Dyglainių eilės, arba iš Markizo de Sado pomirtinės kūrybos ir kt.") tiek tematiškai, tiek stilistiškai susiję, vienas kitą kartoja ir papildo.

Viena iš teminių ašių – socialinių ir religinių struktūrų kritika. Švėgždos eilėse atgarsio sulaukia tokios nūdienos aktualijos kaip besikeičianti seksualumo samprata, lytinės tapatybės klausimas, feminizmas („didžiųjų karpų – krūtų / pašalinimo operacijos / žemiau prisiuvant vyriškus – / kartais ir eržilo – / daiktus (...) Štai ir įvykdytas / mano planas „Lygybė" / Šėtonas"; eil. „Slaptai", p. 86), Bažnyčios mokymas (eil. „kai kurios šimpanzių...", p. 27), fizinio ir dvasinio skurdo vaizdeliai („donelaitiški sąvartyno nabagėliai / skaisčiausioje rojaus puikybėje", p. 56). Problema ta, kad Švėgždos socialinis angažuotumas neranda tinkamos išraiškos – tekstai artimesni vulgarokiems pamfletams, o ne poezijai, ir tuo labiau – ne maištingai (velniškai, desadiškai) lyrikai. Santykis su de Sadu, nors ir žadamas, labai jau menkas: Švėgždos lyrinis subjektas save laiko maištininku, prakeiktuoju, tačiau pačiose eilėse maišto nėra, kaip ir rimtos erotikos, nuodėmės etc.; vyrauja banaloki pakrizenimai ir paburnojimai.

Kita vertus, poetinis naivumas, formos grubumas, kuriuos galima laikyti skiriamaisiais Švėgždos bruožais, pasiteisina fiksuojant jausmines būsenas, žaidžiant kultūros ženklais: „toks geltonas obelynas / lyg v. GOGH'o ne šviesa / varnų pulkas cherubinas / dangų skrodžianti tiesa // šventas mulas šventas mulas / pašauktoji vienuma / o prabils geltonas krūmas / tik į lentą... / gal liepsna", p. 71). Tokie eilėraščiai kaip „Variacijos aklųjų tema" (p. 59), „maža bekojė o" (p. 69), „kūdikiškai baltos" (p. 80), „Buitinių atliekų aikštelės eilėraštis" (p. 90), „jis apsibrėžė" (p. 91) galėtų būti neblogi pavyzdžiai daugumai paliegusių, neretai perdėm lyriškų vadinamųjų postmodernistų.

 

Vytautas Bajoras. „Kukulių giesmės". – Vilnius: „Grafija", 2013.

Iš pirmo žvilgsnio Švėgždą ir Bajorą („Kukulių giesmės" – antroji autoriaus knyga) sieja neabejotinai bjaurūs viršeliai: vieno knygą puošia a la kubistinis nukryžiuotasis su širdele krūtinėje, o štai kito viršelyje kybo tarsi iš „Šluotos" atklydęs patežęs Kupidonas. Tačiau tai ir visi panašumai: Švėgždos eilėraštis pretenduoja būti rimtas (mažų mažiausiai – prakeiksmus laidanti satyra), o Bajoro ketureiliai – žaismingos poetinės humoreskos. Santykis su komikso žanru aktualizuojamas ne tik viršelyje –­ kiekvieną eilėraštį palydi, o kartais į jį ir įsiterpia vizualinis tekstas. Toks hibridinis žanras – eilėmis parašytos humoreskos, rašytinio ir vaizdinio tekstų sampyna –­ tikras iššūkis skaitytojui, pripratusiam prie rimtos lyrikos ar bent jau rimtos eiliuotos satyros, kurią paprastai gaubia ne linksmi piešinukai, o pagarbi tyla.

Tad kaip tokius tekstus skaityti? Pirmas būdas – pasipiktinti lyrikos išniekinimu, trivialiomis temomis, neišmoninga eilėdara, rašytinio ir komiško vizualiojo tekstų sampyna, ir pokalbiuose apie poezijos mirtį Bajoro knygą pasitelkti kaip argumentą, kad poe­zija tikrai merdėja. Kitas variantas –­ pabandyti atsiriboti nuo mokyklinės eilėraščio, kaip gilaus ir rimto teksto apie būties atvertis, sampratos, ir tiesiog skaityti. Dauguma eilėraščių ne tik juokina (juokas – ganėtinai rimtas dalykas), bet atlieka ir tam tikrą didaktinę funkcija, mat autoriui pavyksta taikliai, be pykčio ar pabodusios piktos ironijos užfiksuoti ir neįkyriai parodyti nūdienos aktualijas: neveiklumą, bailumą, stereotipų, prestižinių socialinių vaidmenų ir pozicijų vaikymąsi, vartotojišką kultūrą, kintančius lyčių vaidmenis ir panašiai. Taigi knyga gali pasitarnauti ir nuoboduliui praskaidrinti, ir kaip pretekstas pamąstyti apie save, pasaulį ir poezijos pokyčius apskritai: „Kiaulės nešertos, nelesintos vištos, / Karvės seniausiai apleidusios ūkį, / Su katinais emigravo į mišką, / Kol atsipūtęs sėdėjai feisbuke" (p. 92).

Tariamai naivios poetinės Bajoro humoreskos sietinos su kintančia poezijos samprata ir funkcija ir gali būti aptariamos slemo, vaizdažodinės poezijos kontekste.

 

„Literatūrinės Vilniaus slinktys 2014". –­ Vilnius: „Naujoji Romuva", 2013.

„Literatūrinės Vilniaus slinktys" –­ festivalis, skirtas parodyti „savo kartos" kūrėjus. Nors renginį palydinčiajame almanache autorių amžius nenurodomas, dauguma jų – aktyviai dalyvaujantys kultūriniame gyvenime, gausiai besipublikuojantys –­­ gimę devintajame–dešimtajame XX a. dešimtmečiais. Kokius tad šios kartos ypatumus galima „išskaityti" iš almanacho tekstų?

Tiek poezijoje, tiek prozoje vyrauja vaikystės tema. Vaikystė grįžta kaip skaudūs atsiminimai, negatyvios patirtys išnyra Aivaro Veiknio (eil. „Berniukai žaidžia karą", p. 10–11), Vytauto Stankaus poezijoje (eil. „mechanika", p. 92–98), Vytauto Varaniaus prozoje („Ruduo", p. 69–71). Su vaikystės ilgesiu sietinas eilėraštis-stilizuota pasaka, magiškas pasaulis, kuriame karaliauja jausmingos princesės ir raganos (Indrė Valantinaitė, Ilzė Butkutė), svajingi, ornamentuoti ir kiek tuštoki Nerijaus Cibulsko ir Vainiaus Bako lyriniai subjektai; sui­cidiškos pelenės ar snieguolės laukia, kol bus pažadintos Ramunės Brundzaitės eilėse.

Kiek kitaip – rimčiau, kritiškiau, o taip pat – taupiau, koncentruočiau –­­ žaidžia ir vadinamieji postmodernistai: poetai Simonas Bernotas, Tomas Petrulis, Aušra Kaziliūnaitė, prozininkai Mykolas Sauka, Maksim Ivanov.

Lyginant su ankstesnių metų almanachais, sustiprėjo prozos publikacijos, o poezijoje kokybinių pokyčių nėra – nepaisant kelių malonių išimčių, dauguma eilėraščių gana blankūs, nuspėjami – tos pačios temos, ta pati veiksena. Ir tai natūralu –­ metai po metų „Slinkčių" branduolį sudaro tie patys autoriai, o rašytojas vargiai gali pasikeisti (subręsti, degraduoti ar tiesiog transformuotis) kasmet.

 

Rasa Kutkaitė. „iš rūko". – Vilnius: „Naujoji Romuva", 2013.

Kęstutis Navakas ketvirtajame knygos viršelyje Kutkaitę pristato kaip egzistencinę poetę. Ir iš tiesų rinkinyje beveik nėra žaidimų kultūros ženklais nei bravūros; rašytoją domina ribinės, dažnai – negatyvumu pažymėtos būsenos – nebūtis, negyvenimas, subjekto ribų klausimas.

Kitas svarbus dėmuo – tarpsubjektiniai santykiai: neretai eilėraštis rašomas kaip pokalbis, išsisakymas, kuriam reikalingas kitas (tu). Paskutiniajame skyriuje publikuojami tekstai galėtų būti įvardijami kaip meilės eilėraščiai, tačiau Kutkaitės eilėse meilė specifinė – „aš" ir „tu" išlieka atskiri, niekada nesusilieja į vientisą „mes" („tai kad esi šalia / reiškia tik prarają / kuri žioji / tarp manęs ir pasaulio // kuo esi arčiau / ryškėja / raudonas kaspinas ant riešo / vienatvės mano", p. 62). Didžiausias artimumas pasiekiamas tuomet, kai iš subjektų telieka dugne mirgantys šešėliai – tačiau net ir tada susiliejimas neįmanomas, nes stebinčioji pasilieka anapus – ant kranto: „dugne matau / plaukiančius / mūsų šešėlius // žuvys nardo kiaurai / žolės ašmenimis / glamonėja (...) tavo šešėlio / daugiau nebijau / jo akyse / smėlis" (p. 74).

Nors epitetai „moteriška poezija", „moteriškos patirtys" tradiciškai turi daugiau negatyvių nei pozityvių reikšmių (paprastai moteriškame, t. y. iš lyrinės subjektės perspektyvos parašytame eilėraštyje daiktas, įvykis, būsena inertiškai perskaitomi ne kaip metafora, o kaip tiesiog daiktas, poelgis, „jausmas", trumpai tariant – kaip moteriai neva iš esmės artimesnė buitis, o ne būtis), vis dėlto Kutkaitės poeziją norisi vadinti moteriška, nes vienas centrinių vaizdinių čia – motinystė, tampanti pretekstu mąstyti apie subjekto (-ės) ribas. Ir tai nėra jokia moteriška fiziologija ar pan., o motinystė kaip metafora, perteikianti universalią egzistencinę patirtį – visi visuomet yra kituose, o kitas, kiti yra kiekviename. Įtampa tarp noro ir negalimybės susilieti, būti kitame ir išlaikyti savo savastį, yra prasminė Kutkaitės eilėraščių ašis.

Didžiausias eilių trūkumas – menkas kalbos įvaldymas, gana skurdus poetinis žodynas. Kadangi eilėraštis orientuotas į tradicinę lyriką, šie trūkumai išryškėja daug labiau nei tais atvejais, kai bandoma menkesnių įgūdžių ir kalbos jausenos reikalaujanti postmodernistinė architektonika, grindžiama prielaida „viskas tinka". Tuo tarpu lyriniam eilėraščiui tinka ne viskas, pavyzdžiui, netinka trūkinėjanti eilėraščio struktūra – Kutkaitės strofos dažnai „nesukimba" ir eilėraštis subyra. Simboliai – obuolys, akiduobė, delčia, pilnatis, rūkas, pienės pūkas, pelenas, blakstienos – gana trafaretiniai, o metaforos – neretai pretenzingos ir tiesiog negrabios, ypač tais atvejais, kai bandoma pasakyti išraiškingiau, pvz.: „blakstienomis rinkau lietų / kad praskalaučiau / šukėmis traiškanojantį žvilgsnį" (p. 12). Kai siekiama vaizdo grynumo, švaraus abstraktumo, bandoma kalbėti „be metaforų", pernelyg priartėjama prie klišės – „stoviu nuolat kažkur / kelio atgal nebėra" (p. 8); „todėl būsim pasmerkti / nuolat eiti / vienas link kito" (p. 73).