Virginija Cibarauskė. Du romanai apie keliones

Olga Tokarczuk. „Bėgūnai“

Olgos Tokarczuk „Bėgūnus“ iš bibliotekos paėmiau pačiu laiku: po savaitės paaiškėjo, kad prozininkė tapo šių metų Nobelio literatūros premijos laureate ir feministės su dredais (taip rašytoją kartais pristato spaudoje) knygas, iki tol ramiai stovėjusias lentynose, išgraibstė literatūrines madas sekantys skaitytojai. Tiesa, premijų O. Tokarczuk nestigo ir iki tol. Pavyzdžiui, „Bėgūnai“ 2018 m. gavo prestižinį tarptautinį „The Man Booker“ apdovanojimą.

Vienas pagrindinių klausimų, kurį kelia apie „Bėgūnus“ rašantieji, – ar tai romanas. Lietuvių kritika kūrinį linkusi vadinti esė rinkiniu arba esė romanu. Viena vertus, tokie žanro „perrašymai“ ar „patikslinimai“ padeda orientuotis skaitytojams. Kita vertus, sufleruoja, kad kritika nelinkusi priimti kūrinio siūlomų žaidimo taisyklių ir pasvarstyti, ką reiškia, kokias prasmes kuria būtent tokios formos – fragmentiškas, nenuoseklus, daugiaperspektyvis – romanas. Užuot mąsčius apie tai, žaidimo taisyklės keičiamos pagal išankstines nuostatas, koks turi būti „tikras romanas“. Interpretuojant poeziją, eilėraštis netapatinamas su eiliuotu ketureiliu: eilėraštis gali būti trumpas arba ilgas, rimuotas arba ne, gali būti suskaidytas grafiškai, o gali priminti prozos fragmentą. Tačiau „romanas“ vis dar inertiškai tapatinamas su didelės apimties pasakojamuoju prozos kūriniu, kuriame būtų plėtojamos mažiausiai kelios nuoseklios siužetinės linijos, pateikiama pakankamai įvairi sociokultūrinių ar psichologinių tipažų galerija, o kūrinio dalis sietų priežasties ir pasekmės dėsniai. Toks realistinio romano ištakas primenantis apibrėžimas leidžia pamiršti, kad romano, kaip ir eilėraščio, atmainų ir tipų yra daug, o žanro esmę vargu ar išreiškia puslapių skaičius ir siužeto nuoseklumas.

 

Olga Tokarczuk. „Bėgūnai“. Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis. Dizainerė MilenaLiutkutė-Grigaitienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
Olga Tokarczuk. „Bėgūnai“. Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis. Dizainerė MilenaLiutkutė-Grigaitienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

 

„Bėgūnai“ iš tiesų nėra klasikinio romano pavyzdys. Kūrinį sudaro pirmojo ir trečiojo asmens pasakojimai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tarp istorijų nėra jokio ryšio arba jis itin silpnas. Pavyzdžiui, ta pati pasakotoja. Tačiau kai kuriuose fragmentuose ji tarsi pranyksta: subjektyvų, suasmenintą, autobiografinių nuorodų turintį registrą keičia visažinio pasakotojo perspektyva. Romano fragmentai turi pavadinimus, vieni tekstai – itin trumpi, primenantys poetines miniatiūras, kiti – siužetiniai, artimi apsakymams. Tačiau juos visus sieja kelionių leitmotyvas: pasakotojos vaikystė, psichologijos studijos universitete, persmelktos vis stiprėjančios aistros keliauti; laukimas oro uostuose, sutikti nepažįstamieji, aplankyti muziejai; vyras, kurio žmona ir vaikas atostogų saloje metu netikėtai pradingsta; kelto kapitonas, su visais keleiviais išplaukiantis į atvirą jūrą; netikėtai iš namų išeinanti neįgalų berniuką auginanti motina; žmogaus kūno konservavimą studijuojančio daktaro Blau apsilankymas žinomo anatomo laboratorijoje, po mirties atitekusioje našlei; XVII a. Flandrijos anatomijos meistras Filipas Verhejenas piešia žmogaus vidujybės – organų, kraujagyslių – žemėlapį; į paskutinę kelionę kruiziniu laivu išvyksta senas antropologijos profesorius. Tai, kad autorė tyrinėja judėjimo iš vienos vietos į kitą fenomeną ir jo kuriamas reikšmes, sufleruoja ir romano pavadinimas: bėgūnai – XVII a. egzistavusi Rusijos sentikių sekta, tikėjusi, kad tik judantis, t. y. nuolat iš vienos į kitą vietą besikeliantis, prie nieko neprisirišantis žmogus gali išvengti šėtono pinklių.

Nepaisant paviršiniame lygmenyje dominuojančio fragmentiškumo, „Bėgūnai“ – itin konceptualus kūrinys. Ir ne vien dėl pasakojimus siejančio kelionių motyvo. Romano struktūra metaforiškai perteikia būseną, kurią patiria šiandienis keliautojas, staigiai persikeliantis iš vienos pasaulio vietos į kitą – vaizdai mirga, erdvės ir žmonės keičiasi, atrodo, tarp jų nėra jokio apčiuopiamo ryšio. Tačiau neapleidžia nuojauta, kad kažkas (galbūt pats keliautojas, jo sąmonė?) visa tai sieja. Romanui pagrindą teikia hermeneutikai artima idėja, kad dalies prasmė atsiskleidžia visumos kontekste, o visuma – tai skirtingų dalių sąveikos rezultatas. Visas istorijas persmelkia troškimas ištirti tai, kas nepažįstama. Būtent todėl ir leidžiamasi į kelionę, nors patys keliautojai šio tikslo gali būti neįsisąmoninę. Keliauti galima įvairiai: laiku (atsiminimai), erdve (fizinės kelionės), atliekant įvairius atradimus (žmogaus kūno ir dvasios tyrimai, kartografija), kuriant. Tačiau romane kelionė yra ir didžioji apgaulė: keliaudami viliamės, kad „galbūt gimsime iš naujo ir šįsyk tai bus tinkamas laikas ir tinkama vieta“ (p. 387). Tačiau, kad ir kiek keliautume, kaskart atrandame tik pačius save, savo buvimo faktą: „(...) kaip teigia kelionių psichologija, yra dar trečias etapas – vainikuojantis, svarbiausias, tai etapas, kuris yra galutinis tikslas, – kur bekeliautume, visuomet keliaujame jo link. „Nesvarbu, kur esu“, man tas pats, kur esu. Esu“ (p. 380).

Romano struktūra imituoja pasaulyje judančią frag­mentišką šiuolaikinio žmogaus sąmonę, sudarytą iš aktualių patirčių ir atsiminimų, regėtų, perskaitytų, prasimanytų istorijų nuotrupų, tarp kurių steigiamas polilogiškas santykis. Bet koks bandymas sudėlioti šiuos fragmentus į vieną „teisingą“ seką baigiasi pralaimėjimu – žmonos ir vaiko dingimo paslaptį išsiaiškinti bandantis Kunickis taip ir neįveikia galimų siužetų daugio. „Individualios kalbos“, kuri leistų „atskleisti tiesą“ (p. 201), neranda ir anatomas Verhejenas. Šis pačioje romano formoje įkūnytas pasaulėvaizdžio principas koreliuoja su įvairiomis postmoderniomis rašymo strategijomis, taip pat su ecriture feminine, ardančiu monologiškas, hierarchizuotas struktūras.

O. Tokarczuk sakinys lakoniškas, vengiama pertek­linių epitetų, aprašymų. Kita vertus, prozininkė yra sąlygiškumo, potekstės meistrė – „Bėgūnus“, ypač atskirus knygos fragmentus, galima drąsiai vadinti poetine proza. Romane ne kartą grįžtama prie gyvos formos idėjos. Anatomijoje ji reiškia siekį mirusius audinius išsaugoti kiek įmanoma plastiškesnius. Atrodo, tokia yra ir literatūros užduotis: mirusios patirtys, jau nutikę, praėję, nebegyvi įvykiai bei mintys, pasitelkiant preparavimą ir konservavimą, meistro dėka tampa tarsi gyvi, net tikresni, įspūdingesni nei tuomet, kai iš tiesų vyko.


Ulrich Alexander Boschwitz. „Keleivis“

Ulricho Alexanderio Boschwitzo „Keleivio“ ir O. Tokarczuk „Bėgūnų“ sukūrimo datas skiria beveik 70 metų: „Bėgūnai“ originalo kalba išleisti 2007 m., o „Keleivis“ pradėtas rašyti 1938 m., Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, iškart po sistemingą žydų persekiojimą pradėjusių pogromų Vokietijoje. Tuo metu U. A. Boschwitzui buvo 23-eji. Emigravęs iš Vokietijos, „Keleivį“ per kelias savaites jis parašė Liuksemburge ir Briuselyje. Nors sukurti skirtingomis epochomis, abu romanai prasmine ašimi pasirenka chrestomatinę idėją, jog kelionėje keliautojas sutinka patį save, t. y. pažįsta ar pagaliau atpažįsta savo buvimo pasaulyje modusą, tikrąjį „aš“.

Tačiau O. Tokarczuk ir U. A. Boschwitzo knygose kelionių patirtys visiškai skirtingos. O. Tokarczuk keliautojai bėga nuo kasdienybės. Kelionė jiems – galimybė įveikti stagnaciją, atbukimą, iš dalies susijusį ir su sovietmečio bei posovietinės visuomenės patirtimi. Buvusios Sovietų Sąjungos piliečio – o tokia yra „Bėgūnų“ pasakotoja ir dalis personažų – sąmonėje judėjimas, apskritai keliavimo galimybė neatsiejama nuo laisvės. Todėl O. Tokarczuk romane kelionė – mažas išsilaisvinimas, pozityvus sukrėtimas, o sėslumas, sąstingis – „šėtono pinklės“, pasidavimas kaustančioms aplinkybėms.

Visai kitokia kelionių samprata aktualizuojama Boschwitzo „Keleivyje“. Iki XX a. 7 dešimtmečio pabaigos, kai kelionės lėktuvu tapo prieinamos kiekvienam, turinčiam pinigų bilietui, išvyka už gimtojo krašto ribų reiškė iššūkį, kuriam buvo ryžtamasi tik dėl ypatingų tikslų ar genamam didžiulių negandų. Norma buvo sėslus gyvenimas. Sėslumui atstovauja „Keleivio“ protagonistas – pasiturintis žydas verslininkas Otas Zilbermanas. Iš kartos į kartą paveldimas šeimos turtas jam teikia ramybės, nekintamumo, įsišaknijimo iliuziją. Ji tokia stipri, kad prasidėjusios permainos ignoruojamos: net po pirmųjų pogromų palikę nebesaugius namus ir apsigyvenę viešbučiuose bei pensionuose, Otas ir jo kolegos nesiliauja sudarinėję sandorių – dabartis jiems atrodo laikina, tikima, kad greitai viskas grįš į senąsias vėžes. Todėl būtent monotoniško gyvenimo netektis, o ne turto praradimas lemia radikalius asmenybės pokyčius, atskleidžiančius giliai viduje glūdėjusią Zilbermano tamsą.

 

Ulrich Alexander Boschwitz. „Keleivis“. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė.Viršelio dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2019.
Ulrich Alexander Boschwitz. „Keleivis“. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė.Viršelio dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2019.

 

U. A. Boschwitzas kūrinį rašė pačiame įvykių sūkuryje, taigi neturėjo fiksuoto Holokausto naratyvo, reprezentavimo strategijų. Dar nežinota, kaip viskas baigsis, – buvo gaji viltis, kad „protas nugalės“, o pogromai – „tik nesusipratimas“. Tai lemia personažų ambivalentiškumą – nei žydai, nei vokiečiai „Keleivyje“ nėra vienareikšmiškai nuteisiami ar išteisinami. Ši vaizdavimo strategija susijusi ir su tuo, kad autorius, kaip ir romano personažas Zilbermanas, buvo iš pasiturinčios žydų kilmės, tačiau vokiškų pažiūrų verslininkų šeimos. U. A. Boschwitzas ir kiti apsikrikštiję žydai save laikė vokiečiais, visateisiais visuomenės nariais. Todėl staigus išstūmimas iš visuomenės sukrėtė taip stipriai, kad dauguma nesugebėjo adekvačiai įvertinti iškilusios grėsmės. Zilbermanas atsisako priimti naują tikrovę, sau nuolat kartoja, jog jis – įstatymų, tvarkos pasaulyje gyvenantis verslininkas, o ne bėglys, avantiūristas, nuotykių ieškotojas.

Zilbermanas nėra simpatiškas, gailestį keliantis žydas, kaip įprasta Holokausto industrijos tekstuose: jis ne tik išduodamas, tačiau ir pats išduoda. Paaiškėja, kad ir savo turtus didino nevengdamas manipuliacijų, pasinaudodamas įstatymų spragomis. Todėl netiesiogiai klausiama, kuo jis skiriasi nuo tų, kurie, pasikeitus sociokultūriniam klimatui, siekia pasinaudoti Zilbermano beviltiška padėtimi. Šiuos svarstymus sustiprina romano pabaiga: paskutinius pinigus, kurių būtų užtekę emigracijai, protagonistas praranda dėl neapdairumo.

„Keleivis“ verčia prisiminti Hanos Arendt „blogio banalumo“ sampratą. Tiek Zilbermanas, tiek dauguma kitų veikėjų priskirtini pilkajai kategorijai – jie nei geri, nei blogi, itin vertina taisykles ir gebėjimą nuosekliai jų laikytis. Visi nori išlikti, todėl neretai atsisako pagelbėti kitam, nes bijo pakenkti sau. Zilbermanas, kol situacija netampa beviltiška, šalinasi žydiškos išvaizdos draugų – jo žydiškumas nėra akivaizdus, užfiksuotas tik pase. Tačiau, praradęs turto likučius, sutinka priimti kito ne mažiau beviltiškoje padėtyje atsidūrusio žydo pagalbą. Ar tikrai moraliau pasielgia belgų pasieniečiai, paklusę įstatymui ir nelegaliai sieną kertančius žydus sugrąžinę į Vokietiją? Toks pat ambivalentiškas nacio policijos komisaro poelgis. Zilbermano jis neišsiunčia į koncentracijos stovyklą, nes jie abu kariavo Pirmajame pasauliniame. Tačiau pagalbos nesuteikia – tai galėtų sukompromituoti jį patį.

„Keleivis“ vertas dėmesio visų pirma kaip autentiškas autoriaus gyvenamojo laiko ir jo žmonių paveikslas. Kūrinys nesiekia manipuliuoti suvokėjo emocijomis, kaip, pavyzdžiui, didelio populiarumo sulaukęs „Aušvico tatuiruotojas“, tragiškus istorinius įvykius paverčiantis melodrama. U. A. Boschwitzo romanas kelia klausimus nežinomybės akivaizdoje, o ne pasakoja dar vieną legitimuotos ir dramatizuotos Holokausto istorijos variaciją.

Pradėjus skaityti „Keleivį“, kiek trikdė kūrinio raiška – tekstas labiau primena ne romaną, o scenarijų. Beveik nėra emocinę atmosferą kuriančių, perkeltines prasmes generuojančių fragmentų, pasakojimą sudaro veiksmų išklotinės, trumpi kontekstą nusakantys įvykių aprašymai bei dialogai. Situaciją paaiškina „Vokiškojo leidimo leidėjo žodis“ kūrinio pabaigoje. Romanas parašytas per kelias savaites ir beveik neredaguotas pirmą kartą angliškai išleistas 1939 m. Anglijoje. U. A. Boschwitzas tekstu nebuvo patenkintas, laiškuose motinai minėjo, kad jį taiso, perrašinėja. Romanas taip ir liko nesuredaguotas, nes 1942 m. prozininkas žuvo, kai vokiečių povandeninis laivas torpedavo lainerį, kuriuo jiskartu su kitu 361 keleiviu iš internuotųjų asmenų stovyklos Australijoje plaukė į Europą. Tačiau, įpusėjus skaityti, neišradingą raišką vis labiau norisi vertinti ne kaip laiko (ir kūrinio) trūkumą, o kaip prasmes generuojančią meninę priemonę, perteikiančią karštligišką nuo mirties bėgančio ir todėl tik asmeniškai svarbius nutikimus pastebinčio keliautojo prieš savo valią sąmonės būvį.

 

Draugai