Virginija Cibarauskė. Knygos apie geidžiančius, intymumo ieškančius ir tiesiog šaltus

Lietuvių prozos debiutus pristatęs Marijus Gailius apžvalgą baigė apibendrinimu, kad kūriniams labiausiai pritrūko kūno, nes „be kūno atstumas tarp minties ir tikrovės tampa tiesiog per didelis“*. O mano pasirinktų knygų pagrindine tema arba svarbiąja potekste tampa būtent kūnas – sureikšmintas, nureikšmintas, kartais net likimus valdantis. Ir negali nesutikti – atstumas tarp minties ir tikrovės šiuose romanuose visai neblogas.

 

Leïla Slimani. „Žmogėdros sode“. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

2014 m. pasirodęs pirmasis Leïlos Slimani romanas – daug įtaigesnis ir labiau intriguojantis nei Goncourt’ų premija apdovanota „Lopšinė“. Romano protagonistė – nimfomanė Adelė, o siužetą sudaro tiksliais, šaltais sakiniais nupasakota netradicinė šios moters kasdienybė. Pirmoji asociacija – su Larso von Triero filmu „Nimfomanė“. Lyginant su juo, L. Slimani romanas neabejotinai geriau psichologiškai pagrįstas, išvengta pagundos egzaltuoti ir dramatizuoti. Ypač vertinu, kad nors apie vaikystės traumas užsimenama, akivaizdu, jog Adelės likimą lemia ne jos.

Vietoje knaisiojimosi po praeitį, pateikiama detali moters poelgių ataskaita: tik tuomet, kai yra geidžiama, Adelė patiria kažką panašaus į išsipildymą, gyvenimo prasmės jausmą („Erotizmas aptraukdavo viską. Jis maskuodavo dalykų lėkštumą, tuštybę“, p. 120), raminančio pasikartojimo bei išskirtinumo pojūtį („Tegul jie sau mano, ką nori. Juk jie vis tiek nežino“, p. 122). Kasdienybė – rūpestis mažu sūnumi, darbas redakcijoje, susitikimai su draugais, savaitgalis su vyru – Adelei tėra atgrasi, miesčioniška vulgarybė, ištveriama tik todėl, kad suteikia progų naujiems atsitiktiniams nuotykiams.

Mezgamas subtilus dialogas su Gustave’o Flaubert’o „Ponia Bovari“. Abi personažės apimtos destruktyvios puikybės, skirtumas tik, kad Emai atotrūkis nuo kasdienybės buvo romantinė meilė, o Adelei – grynas seksas be jausmų, emocinių kontaktų priemaišų. Kaip ir Emai, Adelei knygos (tiksliau, viena knyga – Milano Kunderos „Nepakeliama būties lengvybė“) atlieka savotišką iliuzijų sužadinimo ir gyvenimo krypties suflerio funkciją. Adelės vyras Rišaras absoliučiu atsidavimu žmonai primena Emos sutuoktinį. Ne atsitiktinai abiejų profesija – gydytojai, besitikintys savo nuolankumu, kantrybe galų gale pasiekti, jog jų žmonos pripažintų esančios paprastos, „normalios“ moterys – tu „eilinė, kaip mes“, kartoja Adelei Rišaras (p. 61).

Patiko ir dviprasmiška, atvira pabaiga, subtiliai nusakanti toksinių poros santykių specifiką, kuomet tariama niekdarė Adelė ir jos auka, nuolat išduodamas Rišaras, tarsi apsikeičia vietomis. Kas yra mylinčiojo kantrybė? Ar besąlygiškas atsidavimas kitam gali išgelbėti, o gal tai tironiška žmogėdra, tokia pat naikinanti aistra? Kieno sode ir valioje iš tiesų yra Adelė – vienu dideliu ją niokojančiu kūnu tapusių meilužių ar rūpestingo viską atleisti pasiryžusio vyro?

 

Artūras Tereškinas. „Nesibaigianti vasara“. – V.: „Kitos knygos“, 2017.

Nors paantraštėje „sociologiniu romanu apie meilę ir seksą“ vadinamame sociologo kūrinyje sekso dar daugiau nei „Žmogėdros sode“, „vyriškasis intymumas“ (dar vienas raktinis anotacijos žodis) visiškai kitokio pobūdžio. Romanas – tai pagrindinio personažo homoseksualaus trisdešimtmečio dienoraščiai, kuriuos pats vadina „Meilės memuarais“. Sociologiją studijavęs „ciniškas romantikas, depresyvus realistas“ (p. 18) šiuose memuaruose aprašo fragmentiškus pavykusius ir nepavykusius seksualinius susitikimus. Sąmoningai rašau „susitikimus“, nes tai ne nuotykiai: bet kokie netikėtumai minimalizuoti – paprastai būsimi partneriai susirašo pažinčių svetainėse, ten aptariamas susitikimo tikslas (visuomet – seksas), norai ir pageidavimai. Telieka susitikti ir įgyvendinti. Staigmenų pasakotojas nemėgsta, susitikimų seka visuomet panaši: dušas, glamonės, lubrikantas, būtinai prezervatyvas, sueitis, paskui kartais trumpas pokalbis ar vakarienė, atsisveikinimas.

Skamba kiek nuobodžiai? Taip ir yra, skiriasi tik pozos, penių charakteristikos, nors greitai ir tai pradeda kartotis. Vis dėlto sekso scenos aprašytos stilingai ir kartu natūralistiškai: nėra nei poetizmų, nei vulgaraus slengo, nei perteklinių detalių, neblogai perteikiamas kiekvienos sekso scenos emocinis klimatas, netiesiogiai atskleidžiantis ne tik partnerio būdą, bet ir leidžiantis numanyti jo asmeninę istoriją. Išsamiausiai pristatomas artimu draugu tapęs meilužis Hubertas – riziką, šėlsmą mėgstantis vyrukas, savotiška sterilaus pasakotojo priešingybė. Su Hubertu susijusi ir neišplėtota, nors potencialiai įdomi romano pabaigoje užsimezgusi detektyvinė linija.

Kaleidoskopiškai besikeičiančius sueičių aprašymus skaityti pabosta, bet tokia romano struktūra savotiškai pagrindžiama. Siužeto lygmenyje ją motyvuoja nelaimingos pasakotojo meilės Dmitrijui linija, paaiškinanti vyro vienatvę ir ilgalaikių santykių vengimą. Ne kartą minimas ir sociologinis rašančiojo interesas bei politinis angažavimasis atverti privatumo zonai iki šiol priskiriamą erotinio gyvenimo plotmę ir taip ją legalizuoti, formuoti seksualinę, o kartu ir mąstymo apie seksą kultūrą. Kitaip tariant, romaną neabejotinai inspiravo ilgai viešojoje erdvėje vyravęs teiginys „tegul jie (gėjai, lesbietės, biseksualai ir visi kiti) sau būna, bet neina į viešumą“. Tačiau, paradoksalu, romanas iš esmės patvirtina daugumą apie homoseksualius santykius sklandančių mitų, pavyzdžiui, kad gėjams rūpi tik seksas, kad tokie santykiai visuomet trumpalaikiai, destruktyvūs ir pan.

Romane gausu įvairių sociologų, kultūros teoretikų citatų, bet į tekstą jos įkomponuotos neišradingai. Neišsipildęs lieka ir romano, kaip sociologinio tyrimo, kurio tikslas – pažinti save ir kitą, ‒ siekis. Pasakotojui, o su juo kartu ir skaitytojui po visko lieka vien fizio­loginės detalės, veidai, vardai, vietos, kitaip tariant, paviršius, suponuojantis, kad erotika – vien dalijimasis kūnų skysčiais ir pačiais kūnais. Nors negalima paneigti, kad atviras tokio dalijimosi pasakojimas – gana drąsus represyvią privatumo kultūrą griaunantis ar bent modifikuojantis veiksmas.

 

Gabija Grušaitė. „Stasys Šaltoka“. – V.: „Lapas“, 2017.

Apie Gabijos Grušaitės romaną recenzijų ir apžvalgų prirašyta tiek, kad galėjau patylėti. Tiesą sakant, būtų daug įdomiau panagrinėti šios knygos recepciją, kritikų jai apibūdinti vartojamas sąvokas ir žanrines apibrėžtis, daug daugiau pasakančias ne apie romaną, o apie šiandienos kritikos būkles. Tarkime, kodėl akivaizdžiai į populiariosios literatūros žanrą (vėl tenka paminėti, kad populiarioji literatūra nėra menkavertės literatūros sinonimas) orientuotas kūrinys primygtinai lyginamas su Romualdo Granausko ar Valdo Papievio kūryba, nuo G. Grušaitės romano besiskiriančia ir stiliumi, ir temomis, ir problemomis, ir kontekstais. Nejaugi net mano ir jaunesnės kartos kritikams R. Granauskas vis dar universalus stiliaus ir geros literatūros matas?

Jei tektų trumpai apibūdinti „Stasį Šaltoką“, tai pasakyčiau, kad tai knyga, kuri galėjo būti geresnė. Taip nutiko greičiausiai todėl, kad autorei nepavyko atrasti tinkamo santykio su savo personažu, akivaizdu, artimu ne tik amžiumi, bet ir kelionių trajektorijomis, pasaulio matymo bei vertinimo būdu. Specifiška, kad S. Šaltoka kituose įžvelgia banalumą, net jaučia savotišką piktdžiugą demaskuodamas lėkštas aplinkinių intencijas, o pats yra tikriausias lėkštumo karalius. „Man šiandien sukanka fucking dvidešimt devyni. Kaip ir kada tai nutiko?“ (p. 11) – pirmieji knygos sakiniai. Taigi OMG...

Bet didžioji bėda ne čia, nes juk visi mes tokie. Bėda slypi beveik visuomet pastraipų pabaigose, kai autorė dažniausiai S. Šaltokos lūpomis vėl ir vėl ištaria tą apibendrinančią, paskirus personažus peržengiančią, viso romano pasaulio pobūdį nusakančią banalybę („Visi gyvename savo tiesos rūmuose, kurių architektūra labiau čigonų barono pilaitės nei kažkas decent“, p. 107; „Norėčiau paklausti Alekso, ką jis iš tiesų turi omenyje, kai sako stipri moteris, bet numanau atsakymą ‒ vyrai taip vadina moteris, kurių norėjo, bet negavo“, p. 108, ir t. t.). Gal čia ir slypi S. Šaltokos bei paties romano drama – nori būti išskirtinis, šmaikštus, bet iš tiesų yra toks, kaip tie, kuriuos paslapčiomis niekina. Pabaigoje, atrodo, su savimi šiek tiek susitaikoma, o su susitaikymu atsiranda ir meilės trupinys.

Kitas galbūt kultūros sociologui įdomesnis aspektas: seksas ir apskritai erotika S. Šaltokos pasaulyje nebetenka ankstesnėms kartoms įprastos reikšmės, tai nebėra nei problema, nei siekiamybė. Tai taip pat nuobodu ir kasdieniška, kaip nuskristi į Malaiziją. Tokia sekso samprata link trisdešimtmečio artėjančių žmonių pasaulyje pirmą kartą man itin akivaizdi tapo pernykščiame „Kino pavasaryje“ žiūrint Michalo Marczako filmą apie Varšuvos hipsterius „Visos nemiegotos naktys“. Kadangi pati amžiumi, o gal ir mentalitetu priklausau labiau „Žmogėdros“ ir A. Tereškino ciniškų romantikų kartai, nuoširdžiai nustebino, jog Krzysztofo Baginskio personažas tikrą hipsterio pilnatvę, siejamą su savirealizacija, kuriai tarpsub­jektiniai santykiai – vien priemonė, bei pasitenkinimą atranda parke dainuodamas daineles apsirengęs zuikučio kos­tiumu ir vienas šokdamas gatvėse.

Ir patiko, ir nepatiko strategija užmegzti intrigas, sukelti žanrinius lūkesčius ir jų neišpildyti. Na taip, tai bildungsromanas, tačiau kartu ir mistinė drama (kas gi ta S. Šaltoką persekiojanti pamėklė – alkoholinė vizija ar neišsipildymo metafora?), ir detektyvas, net politinis trileris (Altantujos linija), ir katastrofų drama (netikėtai išsekęs potvynis Bankoke). Sena gera patarlė „vienu užpakaliu dviejų kėdžių neužsėsi“ vis dar aktuali. Kita vertus, o kodėl nepabandžius.

 

Povilas Šklėrius. „Mano tėvas, mano sūnus“. – V.: „Tyto alba“, 2017.

Antrasis Povilo Šklėriaus romanas – geras pavyzdys, kaip leidyklų obsesija romanams potencialiai geras apysakas ar net apsakymus paverčia prastais romanais. Taip, romanai perkami, bet kad tekstas taptų romanu, privalo siekti bent 200 p. Todėl visi, norintys iš literatūros uždirbti, rašo romanus ir per kraują stengiasi „išspausti“ reikiamą apimtį (blogiausiu atveju galima padidinti šriftą, paraštes ir tarpus). O rezultatas – frag­mentiški, neįtikinantys, prastai sukalti kūriniai. Stengiasi autoriai dirbti rinkai, mugėms ir vertėjams (nes ir užsienio rinkoje tos pačios tendencijos – apysakų, apsakymų versti neapsimoka), tačiau literatūrai nuo to tik blogiau.

P. Šklėriaus tekstas suskaidytas į dvi dalis. Pirmoji pasakoja fragmentišką disfunkcinės šeimos istoriją, antroji – toje šeimoje užaugusio jauno vyro nesėk­mingo romantinio gyvenimo drama. Pirmoje dalyje, galbūt grįstoje autobiografiniais faktais, nors tai nėra labai svarbu, fragmentiškumas pasiteisina – juk įvykiai atsimenami, taigi grįžta taip, kaip jiems reikia. Įtikina ir „tikro vyro“ stereotipą įgyvendinti bandantis nevykėlis tėvas, ir aukos vaidmenį prisiimanti ne mažiau nestabili bei agresyvi (šiuo atveju agresija – pasyvi) motina, ir sutrikęs vaikas, vėliau kartojantis šeimoje išmoktas bendravimo schemas. Pavyzdžiui, guodžiantis ir gelbstintis nelaimingas merginas. Išvalius balastą, ši dalis galėjo būti puiki apysaka.

Tačiau nebuvo, nes reikėjo romano. Taigi prikergiama antroji dalis: užaugęs pasakotojas sutinka ir įsimyli Mariją (jau vien vardas dvelkia banalybe ir Sigitu Parulskiu, jo „Trijose sekundėse dangaus“ Marija lygiai tokia pat siekiama nepasiekiama), bet jis myli per stipriai, todėl santykiai nutrūksta. Tada jaunas vyras susiranda kitą merginą, visišką pirmosios priešingybę. Kitaip tariant, antroji dalis schematiška, personažai, nors psichologiškai jų veiksmai ir motyvuoti, negyvi, neįtikinantys – tai schemos ir funkcijos, o ne žmonės. Vis labiau šlubuoja stilius: ir pirmojoje dalyje neblizgėjęs naivizmas (neornamentuota, pabrėžtinai buitiška kalba) virsta erzinančiu „ką matau, tą apdainuoju“ blerbimu. Na, ar tikrai svarbu, kad kavinėje buvo užsisakyta sriubos ir vištienos, o į kelionę įsidėti „apatiniai, kojinės, rankšluostis, dušo želė, šampūnas, knyga, keleri marškiniai, maudymosi šortai, šlepetės, dar vienas rankšluostis, vaistai nuo skausmo, skėtis, striukė“ (p. 52).

Autoriui turėtų sektis rašyti trumpas istorijas. Tarkime, epizodas „Basanavičiaus gatvė“ (p. 105–106) – pilnavertis minimalistinis pasakojimas, kuriame telpa numanomas visas poros gyvenimas, organiška pabaigos frazė („Man įdomu, ar jie yra meilužiai, ar seniai viskuo nusivylusi pora, dar pajėgianti kęsti vienas kitą“, p. 106) kviečia mąstyti, įsivaizduoti. Visai kitas lygis nei išskaičiuota, simetriška, tačiau banali antroji romano dalis.

Dėl trauminių santykių, aliuzijų į autobio­grafiškumą, tėvo figūros egzaltavimo P. Šklėrius lyginamas su minėtu S. Parulskiu, jo proza. Manau, palyginimas gali pasitarnauti kaip perspėjimas – S. Parulskio bandymai konst­ruoti romanus puikiai iliustruoja, kad įsikinkius į rinkos jungą, pataikaujant vidutinių skaitytojų lūkesčiams parašyti ką nors doro (literatūrine prasme) ir vertingo tampa vis sudėtingiau.

* „Literatūra ir menas“, 2018-01-05: