Virginija Cibarauskė. Literatūra kine, kinas literatūroje

Ingmar Bergman. „Vilko valanda. Riksmai ir kuždesiai.

Komunija. Tarytum veidrody“

Švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano filmai, ypač sukurtieji kartu su operatoriumi Svenu Nykvistu, išsiskiria unikalia tamsos ir šviesos derme. Šis kinas grindžiamas ryškiais kontrastais visuose lygmenyse. Atskiruose kadruose tiršti daiktų ir žmonių šešėliai kontrastuoja su pilkšvais tonais ir vaiskia, beveik skaudinančia baltuma, o personažai kontrastuoja ar tiesiog kovoja tarpusavyje, kol atsiskleidžia maksimali nedermė tiek žmonių santykiuose, tiek apskritai tarp žmogaus ir pasaulio. Įstabu, kad kažin kokiu sunkiai apčiuopiamu režisūriniu judesiu I. Bergmanas sugeba visus sutaikyti. Skaidrios, bet kažkodėl vis tiek šaltos būties pilnatvės akimirkos nugali riksmus ir kuždesius, teikia viltį. 

I. Bergmanas dažniausiai scenarijus savo filmams rašydavo pats. LRS leidyklos išleistame rinkinyje sudėti keturi režisieriaus tekstai – pagal visus pastatyti filmai. Scenarijaus, kurį metaforiškai galima lyginti su kino filmo griaučiais, skaitymas intriguoja: ar griaučiai be mėsos gali pasotinti?

I. Bergmano proza itin aukštos kokybės. Įdomu, kad skaitant kūrinius kino filmų kadrai nublanksta, pavyksta vaizduotėje susikurti alternatyvų vaizdą, savus personažų portretus. Be abejo, tam pasitarnauja tikslūs, lakoniški scenaristo komentarai, scenų ir personažų aprašymai. Labiausiai išbaigtas kūrinys rinkinyje yra „Riksmai ir kuždesiai“ – gotiška ar gal greičiau barokiška pasaka apie trijų seserų bei jų tarnaitės (ne)meilę. Veiksmas vyksta sename prabangiame dvare, kuris ir pats yra tarsi personažas: „Laikrodžių dūžiai pilkoje ryto brėkšmoje. Visi jie tarytum kokios asmenybės, kiek­vieno savitas balsas. Neryškioj banguojančioj šviesoj tie garsai atrodo kažkokie keisti, gal net įkyrūs. Štai jie pradeda mušti, vienas paskui kitą, kai kurių dūžiai susipina. O čia, miegamajame, stovi tik nedidelis švytuok­linis laikrodis, papuoštas fleita grojančiu piemenėliu. Ugnis židinyje jau užgesusi, tarsi dūsaudama blūsčioja žibalinė lempa, apvalios šeimos portretų akys abejingai žvelgia į auštančią dieną, kuri atsėlina pro rudeniškus parko medžius“ (p. 60–61).

Tiesą sakant, erdvių ir personažų išorės bei vidinio pasaulio aprašymai kartais informatyvesni už kiek teat­rališkus dialogus ir ypač monologus. Teatrališkumą, be abejo, lėmė I. Bergmano mėgstamos temos – itin rimtos, gilios, dramatiškos. Beveik visų scenarijų prasminę ašį sudaro tikėjimo ar, tiksliau, pasitikėjimo Dievu ir žmonėmis problematika. Personažai nuolat sprendžia dilemą, kaip galima mylėti netobulą, dažnai žiaurų, žmogui abejingą pasaulį ir jo kūrėją. Pats I. Bergmanas ne viename interviu yra minėjęs, kad laiko save ateistu. Vis dėlto paliekama viltis, kad glaudaus ryšio troškimas nėra vien mazohizmas. Kita ne mažiau svarbi tema – tikrovės ir fikcijos santykis. „Vilko valandoje“ susipynusios tikrovės ir fantazijos plotmės virsta kūrėjo drama: dailininko vaizduotėje kuriamas pasaulis ir jo gyventojai, suteikiantys tai, ko vyras troško, bet negavo realybėje (pripažinimą, erotinius nuotykius), pamažu užvaldo kūrėją. „Tarytum veidrody“ personažę Karin – ji daug gyvesnė, žmogiškesnė nei gana trafaretinis dailininkas – užvaldo įsivaizduojamas Dievas. Ši fantazija yra ir moters psichinės ligos simptomas, ir tiesioginio santykio su Kūrėju, kurio trokšta ir pastorius Tomas „Komunijoje“, siekis.

I. Bergmanas – vadinamojo aukštojo modernizmo atstovas. Jo artikuliuojama egzistencijos ir reprezentacijos arba tikrumo problematika nė kiek neprimena šiandien vyraujančios ironiškos, žaismingos, teorinių svarstymų arba fikcinių tekstų įkvėptos šių temų traktuotės. Būtų naivu tvirtinti, kad I. Bergmano pasaulėvaizdis sugestyvus, nes jo kūrybos temos ir problemos asmeniškai išgyventos. Tačiau toks įspūdis tikrai kyla ir tai, mano manymu, yra geros prozos požymis. Tiesa, šiandien berg­maniškas rimtumas ir dramatizmas gali atrodyti kiek anachroniškai – gyvename saldžiai pastelinio ar kaip tik itin ryškiaspalvio, savo fiktyvumą demonstruojančio meno laikais.

 

Virginija Cibarauskė. Literatūra kine, kinas literatūroje
Ingmar Bergman. „Vilko valanda. Riksmai ir kuždesiai. Komunija. Tarytum veidrody“. Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

 

Andreï Makine. „Mylima moteris“

Prestižinių Goncourt’ų ir Medicis literatūrinių premijų laureatas, rusų kilmės prancūzų prozininkas And­reï’us Makine’as įdomus ne tik kūryba, bet ir biografija. Gimė Sovietų Sąjungoje, Krasnojarske, 1957 m., užaugo Penzoje. Vienuose interviu teigia, kad prancūziškai išmoko iš savo prancūzų kilmės močiutės, kituose – kad išmokė draugas. Iš Sovietų Sąjungos emigravo 1987 m. gana tradiciniu tais laikais būdu: nuvyko į Prancūziją pagal prancūzų kalbos mokytojams skirtą mainų programą ir pasiprašė politinio prieglobsčio.

Beveik visoje A. Makine’o kūryboje eksploatuojami rusiškieji kontekstai. „Mylima moteris“ – ne išimtis. Pagrindiniu romano „objektu“ pasirenkama Jekaterina Didžioji, apie kurią filmą sukurti svajoja Maskvoje gyvenantis vokiškų šaknų turintis režisierius Olegas Erdmanas. Pirmą filmą apie imperatorę – avangardinį pastišą – Olegas pastatyti bando sovietmečiu. Jo projektas cenzūruojamas. Rezultatas – nebaigta prabangi kostiuminė drama. Svajonės Olegui įgyvendinti nepavyksta ir po perestroikos, kai cenzūros funkciją perima rinkos ekonomikos dėsniai. Naujajame Olego projekte Jekaterinos gyvenimas virsta prabangiu smurto ir sekso scenų kupinu serialu. Kitaip tariant, Olego gyvenimas, jo profesinė veikla susipynusi su Rusijos virsmais ir transformacijomis.

Bėda, kad rusišką kontekstą autorius, akivaizdu, kiek primiršęs. Pavyzdžiui, vėlyvuoju sovietmečiu Olegas įsidarbina mėsos kombinate ir vis tiek skursta, neturi ko valgyti. Mėsos nevagia ir jo kolegos – nebent ypatinga proga. Kaip taip gali būti? Juk sovietmečiu darbas mėsos kombinate buvo laikomas svajonių darbu. Mėsos produktų parduotuvėse trūko, todėl „kombinavimas“ – vogtų produktų perpardavinėjimas arba keitimas į kitas deficitines prekes – klestėjo. Dar sunkiau įsivaizduoti rusą, kuris stebėtųsi tuo, kad „šalį valdo prezidentas, kuris iš kelionių užsienyje dažnai pargabenamas mirtinai girtas“ (p. 217). Daug didesnę nuostabą ir įtarumą Rusijoje visada keldavo kartkartėmis valdžioje atsidūrę abstinentai.

„Mylima moteris“ nuvils ir jausmų romanų gerbėjus bei gerbėjas, Jekaterinos asmenybe susidomėjusius pasirodžius Kristinos Sabaliauskaitės bestseleriui „Petro imperatorė“ (2019). Visų pirma, K. Sabaliauskaitės Jekaterina ir A. Makine’o Jekaterina – dvi skirtingos skirtingais laikais gyvenusios moterys. K. Sabaliauskaitės romanų protagonistė yra Jekaterina I, savarankiškai valdžiusi tik dvejus metus ir mirusi 1727-aisiais. O A. Makine’o Olegas stato filmą apie Jekateriną Didžiąją, valdžiusią nuo 1762 m. iki mirties 1796-aisiais. Jekaterina Didžioji buvo puiki politikė (išplėtė Rusijos imperijos ribas, reformavo šalies valdymo sistemą), žavėjosi prancūzų švietėjais – bendravo su Diderot, susirašinėjo su Voltaire’u. Kaip ir dauguma Rusijos galingųjų, garsėjo nepasotinamu seksualiniu apetitu: meilužiams už „paslaugas“ mokėdavo iš valstybės iždo, skirdavo svarbias pareigas, nors taip pat lengvai galėdavo ištremti, kai nusibosdavo. Vis dėlto svarbiausias aspektas, kodėl „Mylima moteris“ nepatiks „Petro imperatorės“ gerbėjams – prancūzų prozininkas demaskuoja bet kokią galimybę atkurti „realią“ istorinę asmenybę. Vietoje to labai įtaigiai ir detaliai parodo, kad kūrėjo vaizduojami žmonės yra jo paties jausmų, išgyvenimų, svajonių ir baimių rezultatas.

Iš pradžių Olego, o per jį ir paties romano autoriaus pasirinkimas Apšvietos įpėdine vadintos imperatorės gyvenime ryškinti (ne)mylimos moters liniją atrodo nemotyvuotas. Arba atvirai seksistinis: „Neįmanoma nufilmuoti moters, kurios joks vyras nemylėjo“ (p. 247). Skaitydama nesilioviau galvoti apie tai, kodėl valdovių, politinių figūrų reprezentacijose taip įnirtingai ryškinama mylimos ir nemylimos moters linija, tačiau niekas nesvarsto, ar kas nors mylėjo, tarkime, Ivaną Rūstųjį ar Henriką VIII. Tačiau įpusėjus kūriniui A. Makine’o perspektyva įgauna vis daugiau prasmės bei savitumo. Tampa aišku, kad Jekaterina tėra priedanga, tikrasis romano objektas – (ne)mylimas vyras. Toks perspektyvos pokytis iš tiesų jautrus ir įdomus. Patiko ir santūrus, tačiau poetiškas bei labai kinematografiškas prozininko stilius: „Nušvinta vienas atspindys tarp prisiminimo ir sapno: moteris, einanti po aukštais pirmo sniego nubalintais medžiais. Reginys, kuriame akivaizdžiai yra tikslas. Jis norėtų apsakyti tą grožį, bet jo mintis išsisklaido prieš dar gyvesnį reginį: šviesią naktį vidury laukų eina vyras“ (p. 150).

 

Virginija Cibarauskė. Literatūra kine, kinas literatūroje
Andreï Makine. „Mylima moteris“. Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. Viršelis „Archangel Images“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

 

Arkadij Strugackij, Boris Strugackij. „Piknikas šalikelėje“

Nors žinojau, kad rusų kino korifėjaus Andrejaus Tarkovskio filmas „Stalkeris“ (1979) pastatytas pagal brolių Strugackių apysaką, ilgai net nekilo mintis pasidomėti, kaip ta apysaka vadinasi. Taip nutiko tikriausiai dėl to, kad nesu A. Tarkovskio gerbėja: nemėgstu teatrališko tarkovskiško metaforiškumo, poetiškumo, rimtumo ir perdėto „gilumo“. Todėl buvau absoliučiai nustebusi ir sužavėta, kai pagaliau perskaičiau „Stalkerį“ įkvėpusį „Pikniką šalikelėje“. Ši apysaka yra visiška A. Tarkovskio filmo priešingybė ir poetika, ir idėjomis. Siužetinių paralelių taip pat nedaug. Taigi jei jums patiko „Stalkeris“, vargu ar patiks „Piknikas šalikelėje“.

Strugackių pasaulis tamsus ir niūrus. Žanriškai „Piknikas šalikelėje“ priskiriamas mokslinei fantastikai, tačiau zona – susidūrimo su nežemiškomis civilizacijomis pasekmė – labiau primena pavojingą, chemikalais užterštą pramoninį rajoną ar anomalijų kupiną radioaktyvią zoną po atominės elektrinės sprogimo: „Viskas. Zona! Ir iškart pašiurpau. (...) O daržai jau baigiasi, po mumis jau molinga dykuma, kur anksčiau miesto sąvartynas buvo, ir jaučiu aš – vėjukas čia dvelkia. (...) Per senų šiukšlių krūvą, virš sudaužytų stiklų ir visokių skudurų, žiūriu, šliaužia toksai tirtėjimas, kažkoks virpėjimas, na kaip karštas oras vidurdienį ant metalinio stogo“ (p. 28–29). „Stalkerio“ pasakojimas itin poetiškas, o Srugackių – pabrėžtinai buitiškas, su černuchos elementais – vyrauja vulgarizuotas mokslinis diskursas, personažų kalba rupi, istorija dėliojama reportažiškai, jokių lyrinių ekskursų. A. Tarkovs­kio filme zona yra nevaldomos gamtos oazė, atliepianti giluminius žmogaus dvasios virpesius, kitaip tariant, atspindinti esmę. Tokias funkcijas iš žmogaus gniaužtų ir bet kokio pragmatizmo išsilaisvinusi gamta atlieka ir romantizmo tekstuose, lyrinėje poezijoje. O „Piknike šalikelėje“ zona yra nykus provincijos miesto Charmonto pakraštys – zonoje karaliauja ne medžiai ir žolė, o garažai, karjerai, šiukšlynai, svilinantis karštis ir dvokas. Strugackių zona visiškai nepažini ir neteikianti jokio dvasinio peno. Niekas nežino, kas iš tiesų nutiko, kad šiame nykiame priemiestyje ėmė veikti anksčiau nežinoti dėsniai, pavyzdžiui, gravitacijos koncentratai, ir atsirado keistų, nežemiškos prigimties medžiagų ir objektų. Strugackių vaizduojami stalkeriai – ne poetiškos prigimties klajokliai, o primityvūs vertelgos, iš griežtai saugomos teritorijos, kaip sovietmečiu iš fabrikų ar sandėlių, vagiantys prietaisus ir medžiagas, kurias vėliau parduos spekuliantams. Tiesa, „Piknike šalikelėje“ vagiamų prietaisų galia gali prilygti masinio naikinimo ginklui.

Už lankymąsi zonoje ir net gyvenimą šalia jos tenka mokėti. Kaina panaši į tą, kurią moka gyvenantieji šalia naftos telkinių, atominių elektrinių ar chemijos fabrikų. Nors po zonos atsiradimo Charmontas klesti dėl smalsių atvykėlių, vertelgų ir mokslininkų invazijos, vis daugėja apsigimimų, veikiami nepaaiškinamų jėgų į namus grįžta mirusieji. Kitaip tariant, aplinka tampa vis labiau užteršta, toksiška. Pagrindinis personažas stalkeris Redrikas iš pradžių mano, kad zona – puikus pasipelnymo šaltinis norinčiam nedirbti ir gerai gyventi. Geras gyvenimas, kaip ir daugumai vadinamųjų eilinių, Redrikui reiškia pinigus, gėrimus ir moteris. Tačiau pamažu vyras suvokia, kad tėra mažas sraigtelis, išnaudojamasis, sistemos (ar zonos) auka – kaip ir visi kiti miesto ir šalies gyventojai. Panašiai apysakoje traktuojama ir žmonija: mūsų pasaulis yra šalikelė, nykus užkampis, kuriame nežinia kas surengė pikniką, primėtė šiukšlių ir keistų, primityviems šalikelės gyventojams nematytų daiktų. Kam šiuos radinius – tiek išorinius, tiek vidinius, dvasinius – panaudosime?

„Pikniką šalikelėje“ galima skaityti ir kaip pakankamai universalų distopinį trilerį, ir kaip sovietinio pasaulio alegoriją. Šiaip ar taip, knyga – pranašiška. Apysakoje stalkeriai organizuoja ekskursijas į zonos pakraščius. Panašios ekskursijos su vedliais vyksta ir šiandien, pavyzdžiui, už nemenką sumą galima aplankyti Černobylio uždraustas zonas. Kitaip tariant, tai, kas vieniems – tragedijos vieta, kitiems – netradicinio pasilinksminimo bei keliavimo būdas.

 

Virginija Cibarauskė. Literatūra kine, kinas literatūroje
Arkadij Strugackij, Boris Strugackij. „Piknikas šalikelėje“. Iš rusų kalbos vertė Aldona Apuokienė, Giedrius Apuokas. Dizainerė Lina Sasnauskaitė. – V.: „Kitos knygos“, 2016.

Draugai