Vytautas Bikulčius. Vilčių ir prognozių labirinte

2017 metų Prancūzijos literatūros premijos

 

Šiemet Prancūzijoje literatūrinis rudens sezonas ir vėl prasidėjo rugpjūtį – į knygynus ėmė keliauti knygos, kurių leidėjai puoselėjo viltis pelnyti vieną iš penkių garbingiausių ir didžiausią pelną žadančių – brolių Goncourt’ų, Théophraste’o Renaudot, Médicis, „Femina“ ir „Interallié“ – literatūros premijų. Sezonas baigiasi lapkritį, kai premijos paskirstomos. Kaip tik šiuo laikotarpiu išleidžiama daugiausia knygų – šiemet pasirodė 390 prancūzų autorių romanų ir 191 verstinis.

O sausį prasideda literatūrinis žiemos sezonas, trunkantis iki kovo pradžios. Tačiau tuo metu knygų pasirodo mažiau. Paskui leidėjai vėl pradeda ruoštis rudeniui: kviečiasi knygynų savininkus ir reklamuoja rudenį pasirodysiančias knygas, užsako straipsnius literatūros kritikams, kad šie galėtų formuoti premijų žiuri ir skaitytojų nuomonę. Gegužę leidyk­los pradeda galvoti apie vasarą ir leisti knygas, orientuotas į laisvalaikio skaitinius. Nors kartais pasirodo ir rimto pobūdžio knyga, jei leidėjas nesitiki jai premijos...

Rugpjūtį ne tik knygos pasirodo knygynų lentynose – apie jas savo nuomonėmis laikraščiuose ir žurnaluose pradeda dalytis literatūros kritikai, prognozuojantys, ar kūrinys gali pretenduoti į premiją. Žinoma, retas kuris tai daro tiesmukai, tik pabrėžia, kad vienas ar kitas romanas kuo nors išsiskiria ir vertas skaitytojų ar žiuri dėmesio.

Šį rudenį Gallimard’o leidyklai turėjo būti ramu tik dėl dviejų Nobelio premijos laureatų – J.-M. G. Le Clézio ir P. Modiano knygų, kurias lyg susitarę išleido praktiškai vienu metu, nes jau nebegalėjo pretenduoti į minėtas premijas. J.-M. G. Le Clézio romane „Alma“ pasakoja apie Žeremį Felseną, grįžusį į gimtąją Mauricijaus salą ir čia aptikusį naują savo giminės genealoginio medžio atšaką.

P. Modiano pateikia savotišką auk­lėjimo romaną „Miegantys prisiminimai“, kur pasakotojas prisimena paaug­lystę ir jaunystę, taip pat šešias moteris, kurias sutiko ir kurios vėliau dingo iš jo akiračio, savo jausmus, širdgėlą, Paryžiaus gatves ir kavines. Veiksmas vyksta XX a. 7 dešimtmetyje, knygos epizodai pinasi su ankstesnių romanų puslapiais ir leidžia kalbėti apie amžinojo sugrįžimo mito apraiškas kūrinyje.

Tikėdamasi Goncourtʼų premijos Amé­lie Nothomb jau 26-ą kartą iš eilės teikia savo kūrinį. Šįsyk tai romanas „Sunerimk, širdie“ (Albino Michelio leidykla) apie jauną motiną Mari, įsitikinusią, kad pirmagimė Diana aptemdė jos gyvenimą. Tačiau ir šiemet laimė nenusišypsojo – rašytoja negavo nė vienos premijos... Ar užteks ryžto kitiems metams?

Kamelis Daoudas, išgarsėjęs debiutiniu „Merso. Naujas tyrimas“, jau išverstu į 34 kalbas (lietuviškai išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidyk­la), pateikė naują knygą „Zaboras, arba Psalmės“ („Actes Sud“). Pasakojimo centre motinos netekęs berniukas, kurį auklėja netekėjusi teta ir nemėgstantis kalbėti senelis, nes tėvas vedė kitą moterį ir sūnus tapo nepageidaujamas. Berniukas ne toks kaip kiti vaikai, jis turi stebuklingą galią: aprašydamas kitų gyvenimus užkerta kelią jų mirčiai. Tai lyg ir išvirkščias „Tūkstančio ir vienos nakties“ variantas. Bet kartą į duris pasibeldžia netikras brolis ir praneša, kad miršta judviejų tėvas. Zaborui iškyla klausimas, ar jis gali gelbėti gyvybę žmogui, kuris jo nemylėjo, atstūmė jį?

Sužalotos vaikystės tema tapo ir Evos Ionesco romano „Nekaltybė“ (Grasset) pamatu. Čia pasakojama apie keturmetę mergaitę, motinos paverstą erotiniu modeliu. Ji įtraukiama į keistą, ištvirkėlišką, košmarišką pasaulį. Mergaitės tėvai išsiskyrę, motina užkerta kelius dukrai bendrauti su tėvu. Net kai tėvas miršta, motina laukia dvejus metus, kol žiaurią naujieną praneša dukrai. Tapusi paaugle, ji ieško tėvo pėdsakų bandydama atstatyti, ką sugriovė motina... Nors tai pirmas rašytojos romanas, jam literatūrinėje spaudoje rodoma pakankamai dėmesio tikintis, kad atiteks kokia nors premija.

Vis dėlto didžiausias literatūrinio rudens sezono siurprizas ‒ Albert’o Camus duktė Catherine pagaliau ryžosi paskelbti tėvo ir garsios aktorės Marios Casarès laiškus, rašytus nuo 1944 m. birželio iki 1959 m. gruodžio. Kai jie susitiko, Mariai buvo 21-eri, o rašytojui – 30. Knygoje – 865 laiškai, atskleidžiantys rašytojo ir aktorės meilės istoriją, kurią lydi jų karjeros evoliucija ‒ Maria tampa garsiausia to meto tragedijų aktore, rašytojas – Nobelio premijos laureatu.

1944 m. spalį, kai į Paryžių grįžta A. Camus žmona Francine, Maria nutraukia su juo santykius. Tačiau 1948 m. jiedu atsitiktinai susitinka Sen Žermeno bulvare ir nuo to laiko nebeišsiskiria. Juos sieja ne tik meilė, bet ir teatras: ji vaidina jo sukurtose pjesėse ir patiria skausmą (nors to laiškuose ir neparodo), kai pjesėje „Rekviem vienuolei“ Temp­lės Dreik-Stivens vaidmuo atitenka Catherine Sellers. 1956 m. spalio 17 d. Maria rašo Albertui: „Jau seniai nebekovoju su tavimi ir žinau, – kad ir kas nutiktų, mes gyvensime ir mirsime kartu.“ Paskutiniame laiške (1959 m. gruodžio 30 d.) A. Camus rašė: „Iki, mano nuostabioji. Esu toks patenkintas, kad tave vėl pamatysiu, jog šypsausi rašydamas tau. (...) Bučiuoju tave, spaudžiu prie krūtinės iki antradienio, kai vėl imsiu susitikinėti.“ Deja, jis niekada nebegrįš į Paryžių, nes 1960 m. sausio 4 d. žūsta bičiulio Michelio Gallimard’o automobiliui atsitrenkus į plataną. M. Ca­sarès mirė 1996 m. lapkritį sulaukusi 74 metų.

Kai literatūros premijų žiuri pradėjo skelbti atrinktų romanų sąrašus, paaiškėjo, kad visoms penkioms pagrindinėms premijoms nominuotas F.-H. Désérab­leʼio romanas „Toks ponas Piekielny“ (Gallimard). Į keturias premijas pretendavo O. Guezo romanas „Jozefo Mengelės dingimas“ (Grasset) ir P. Jeanados „Pjautuvas“ (Julliard). Teliko laukti žiuri sprendimų.

Žvilgsnis į istorijos užkulisius

Lapkričio 6 d. Drouantʼo restorane susirinkusi brolių Goncourt’ų žiuri (Pierre’as Assouline’as, Taharas Ben Jellou­nas, Françoise Chandernagor, Philippe’as Claudelis, Paule Constant, Didier Decoinas, Virginie Despentes, Patrickas Rambaud ir Ericas-Emmanuelis Schmittas; pirminin­kas literatūros kritikas Bernardʼas Pivot), po trijų balsavimo turų paskelbė verdiktą ‒ premija atiteko 49 metų rašytojui Éricui Vuillardʼui už devintąjį romaną „Darbotvarkė“ („Actes Sud“). Jis pelnė 6 balsus, 4 balsai atiduoti Véronique Olmi romanui „Bakita“ (A. Michelio leidykla) apie moterį, parduotą į vergiją, pirmąją kanonizuotą Afrikos šventąją.

Įdomu, jog gegužę pasirodžiusi „Darbotvarkė“ sugebėjo įveikti romanus, leistus specialiai premijų metui. Pas­kutinis toks atvejis buvo 1998 m., kai premiją gavo irgi pavasarį išleistas P. Constant „Atvirumas už atvirumą“ (lietuviškai išleido „Vaga“). Premijuotasis, kaip ir ankstesni kūriniai: „Konkistadorai“ (2009), „Kongas“ (2013), „Liepos 14-oji“ (2016), yra istorinis romanas, tampantis ir savotišku perspėjimu dabarčiai...

„Darbotvarkėje“ pasakojama apie savotišką faustišką sandėrį, kurį sudarė stambiausi Vokietijos pramonininkai su Hitleriu. 1933 m. vasario 20 d. parlamento pirmininkas Hermannas Göringas pasikviečia į reichstagą 24 Vokietijos galingiausius pramonininkus, kuriems Hitleris papasakoja apie šalies ateitį. Jis pasiruošęs užkirsti kelią komunistams, sutramdyti profsąjungas, apskritai įvesti tvarką. Jei pramonininkams tokia ateitis priimtina, Hitleris laukia, kad būtų paremta rinkiminė nacių partijos kampanija. Pramonininkai nėra tokie skrupulingi, todėl sutinka. Juk svarbiausia, kad klestėtų jų verslas. Ir jis klestės.

Net pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, vokiečius gaminiais aprūpins tie patys sandėrį sudarę pramonininkai. Čia ir slypi didžiausia tragedija ‒ net po tokių žiaurių įvykių šalies likimą gali lemti tie patys žmonės. Antras romanui svarbus įvykis ‒ 1938 m. Hitlerio įvykdytas Austrijos anšliusas. Autorius parodo: austrai atsakingi už tai, jog nuolaidžiavo Hitleriui nepasipriešino, nors ir galėjo.

Glaustas (tik 4 autoriniai lankai) kūrinys (autorius jį vadina apysaka) yra ne tik romanas, bet ir tragikomedija, ir esė, be to, apmąstoma ne vien istorija, bet ir literatūra. Neatsitiktinai autorius teigia, kad „žmogus niekada neįkrenta į tą pačią duobę. Bet į ją krenta vienodai, apimtas absurdiškumo ir siaubo“.

Vis dėlto skaitant knygą neapleidžia mintis, kad Goncourt’ų premijos skyrimą nulėmė ne kūrinio meninė kokybė, bet kiti niuansai. Gal žiuri norėjo įsiteikti dabartinei Prancūzijos kultūros ministrei Françoise Nyssen, kuri anksčiau vadovavo leidyklai „Actes Sud“. O gal rašytojas apdovanotas už ankstesnius romanus, kurie pranoksta šiemetį? Sunku pasakyti, bet „Darbotvarkė“ tikrai nėra geriausias É. Vuillard’o kūrinys. Įdomus sutapimas – 1998 m. premija už P. Constant knygą „Atvirumas už atvirumą“ irgi sukėlė daug kalbų, nes aiškiu favoritu pripažintas M. Houellebecqo romanas „Elementariosios dalelės“. Gal todėl žiuri pirmininkas pabrėžė, kad šiemet skiriant Goncourt’ų premiją buvo svarbios tik knygos meninės savybės. Bet juk kitaip ir negali būti!

Marc Petit. „Pasiliekanti“, bronza, 2015

Aušvico budelio pėdsakais

Lapkričio 6-ąją tame pačiame restorane, tik kitoje salėje Théophraste’o Renaudot žiuri (šiemet pirmininkas Frédéricas Beigbeder, nariai – Patrickas Bessonas, Dominique Bona, G.-O. Châteaureynaud, Jérômeʼas Garcinas, Louis Gardelis, Franzas-Olivier Giesbertʼas, Christianas Giudicelli, J.-M. G. Le Clézio, Jeanas-Noëlis Pancrazi) premiją paskyrė 43 metų rašytojui O. Guezui už antrąjį romaną „Jozefo Mengelės dingimas“. Į premiją dar pretendavo Mahi Binebine’o „Karaliaus juokdarys“ („Stock“), Davido Lopezo „Feodas“ („Seuil“), Patricios Reznikov „Fotografo sapnas“ (A. Michelio leidykla) ir Anne-Sophie Stefanini „Mūsų raudonieji metai“ (Gallimard).

Romane svarstoma, kaip Aušvico budelis J. Mengelė, vykdęs siaubingus tyrinėjimus su konclagerio kaliniais, 1949 m. atsidūrė Argentinoje ir sugebėjo išsisukti nuo teismo, kur jo būtų laukęs Adolfo Eichmanno likimas. Iš pradžių J. Mengelė gyvena kaip karalius Buenos Airėse, nes Argentinos vadovas Juanas Perónas, besižavintis fašizmu, jį palaiko. Tačiau prasideda nacių medžioklė ir J. Mengelei tenka sprukti į Paragvajų, kur vėl neblogai jaučiasi diktatoriaus Alfredo Stroessnerio globoje.

Autorius tiria budelio savijautą: kankinęs kalinius, jis dabar dreba it epušės lapas bijodamas, kad jo kas nors nedemaskuotų. Slapstosi lūšnose, vėliau pasistatydina bunkerį, iš kurio valandų valandas pro žiūronus stebi aplinką. J. Mengelė apsiginklavęs iki dantų – kur nors eidamas pasiima būrį dresuotų šunų.

J. Mengelė – tikras vidutinybė, manipuliuojantis artimaisiais, nuolat besiskundžiantis, prašantis sušelpti, tačiau visiškai nesijaučiantis kaltas dėl Aušvico. Jis įsitikinęs, kad tai buvo darbo stovykla, nejaučia nė mažiausios užuojautos žmonėms, kuriuos pasmerkė mirti pseudomoksliniais eksperimentais.

Rašytojas tarsi persekioja J. Mengelę iki mirties, ištikusios 1979 m. Brazilijoje ‒ nacis, besimaudydamas jūroje, patiria širdies smūgį. Romane siekiama tikslumo, vengiama sensacijų. Autoriui svarbiausia, kaip šiam budeliui pavyko išsisukti. Dabar kūrinys verčiamas į lietuvių kalbą, jį ruošiasi išleisti „Žaros“ leidykla.

Esė kategorijoje Théophraste’o Renaudot premija atiteko Justine Augier už knygą „Apie įkarštį“ („Actes Sud“) apie advokatę iš Sirijos Razaną Zaitouneh, kuri su kolegomis 2013 m. gruodį buvo pagrobta džihadistų. Kišeninio formato knygos kategorijoje premija skirta rašytojai Louisiane C. Dor už romaną „Ar medūzos miega?“ (kišeninio formato serija „Folio“) apie aštuoniolik­metę Eleną: ilgai buvusi klasės atpirkimo ožiu, galiausiai žavisi gyvenimu Paryžiuje.

Pjautuvas kaip daiktinis įrodymas

Lapkričio 8 d. „Femina“ premijos žiuri (kurią sudaro vien moterys: Mona Ozouf, Évelyne Bloch-Dano, Claire Gallois, Anne-Marie Garat, Paula Jacques, Christine Jordis, Camille Laurens, Danièle Salenave (pirmininkė), Josyane Savigneau, Chantal Thomas) po penkių balsavimo turų premiją skyrė 53 metų rašytojui Philippe’ui Jaenadai už vienuoliktą romaną „Pjautuvas“ (Julliard). Jam balsus atidavė 6 narės, o 4 likusios balsus skyrė V. Olmi „Bakitai“. Beje, per pastaruosius metus nuo 2007-ųjų „Femina“ premiją gavo tik 3 moterys ir 8 vyrai.

„Pjautuvas“ ‒ trečiasis iš eilės romanas, grindžiamas kriminaline istorija: 2013 m. „Siulake“ aprašytas XX a. 9 dešimtmečio pradžios garsaus nusikaltėlio gyvenimas, 2015 m. „Patelėje“ atskleistos Pauline Dubuisson, nužudžiusios savo meilužį, nusikaltimo peripetijos.

Stambios apimties (650 p.) knygoje pasakojama, kaip vieną 1941 m. spalio rytą žmonės iš niūrios Perigoro pilaitės išgirsta Anri Žiraro pagalbos šauksmą. Pasirodo, naktį jo tėvas, teta ir kambarinė buvo nužudyti pjautuvu. Neaptikta jokio įsilaužimo pėdsakų, todėl įtarimas krenta ant vienintelio įpėdinio Anri ‒ arogantiško, pikto, išlaidaus jaunuolio. Tuo labiau kad prieš dvi dienas jis pasiskolino pjautuvą iš kaimynų. Jaunuolis 19 mėnesių baisiomis sąlygomis praleidžia kalėjime, tačiau per Prancūzijoje išgarsėjusį teismo procesą yra išteisinamas, nors visuomenė ne­abejojo jo kalte. Mįslė taip ir liko neišaiškinta iki pat Henri Girard’o mirties 1987 m., taigi rašytojas romane pateikia savą įvykių variantą.

„Femina“ premija užsienio rašytojui teko amerikiečiui Johnui Edgarui Widemanui už romaną „Rašyk, kad išgelbėtum gyvybę. Louiso Tilio byla“ (Gallimard) apie juodaodžių tėvo ir sūnaus Tilių likimą ‒ tėvas nuteistas už išprievartavimą, o jo keturiolikmetis sūnus nužudytas, nes švilptelėjo pamatęs baltąją moterį.

„Femina“ premija, skiriama už esė, atiteko Jeanui-Lucui Coatalemui už knygą „Mano žingsniai veda kitur“ („Stock“), kur aprašomas karo gydytojo, etnografo, sinologo, romanisto, poeto Victoro Segaleno (1878–1919) gyvenimas.

Scenaristo vargai

Lapkričio 9 d. Médicis premijos žiuri (Michelis Braudeau, Dominique’as Fernandezas, Anne F. Garréta, Pat­rickas Grainville’is, Frédéricas Mit­terrand’as, Christine de Rivoyre ir Alainas Vein­steinas), šiemet netekusi dviejų amžinybėn pasitraukusių narių – Emmanuèle’s Bernheim ir Anne Wiazemsky, – po 4 balsavimo turų premiją skyrė Yannickui Haeneliui (g. 1967) už knygą „Tvirtai laikyk savo karūną“ (Gallimard). Laimėtojas gavo penkis balsus, vienas teko F.-H. Désérable’io romanui „Toks ponas Piekielny“.

Premijuotą kūrinį sudaro trys dalys, veiksmas teka chronologiškai, nors linijinį pasakojimą griauna nuolatiniai grįžimai atgal.

Pirmoje dalyje „Filmai“ prieš skaitytojo akis iškyla scenaristas Žanas Dešelis, kurio gyvenimas, jo paties prisipažinimu, sukasi apie tris ašis – kompiuterį, šaldytuvą ir degtinę. Jis parašo 700 puslapių scenarijų apie amerikiečių rašytojo Hermano Melville’io gyvenimą ir kūrybą ir svajoja, kad filmą pagal jį pastatytų, anot jo, paskutinis garsus amerikiečių režisierius Michaelas Cimino.

Antroje dalyje „Istorijos“ po kelių mėnesių Žanas restorane sutinka aktorę Isabelle Huppert ir Medžioklės muziejaus darbuotoją Leną, kurią išsyk įsimyli. Šį ilgą vakarą alkoholis liejasi upeliais, o dalyviai pasakoja įvairias istorijas. Tai tampa savotišku posūkiu scenaristo gyvenime.

Trečioji dalis „Vardai“ prasideda kitą rytą po išgertuvių, kai įsimylėjęs Žanas nusprendžia pradėti naują gyvenimą.

Romanas kai kur ištęstas, daug nereikalingų samprotavimų apie 2015 m. lapkritį Paryžiuje įvykdytą teroro aktą. Knygos pavadinimui pasirinktas Marcelio Prousto teiginys, reiškiantis, kad literatūra ‒ tai karalystė, o rašytojas yra jos karalius, negalintis atsisakyti savo pašaukimo.

Užsienio rašytoju, apdovanotu Médicis premija, tapo italas Paolo Cognet­ti už knygą „Aštuoni kalnai“ („Stock“) apie dviejų berniukų, vėliau suaugusių vyrų – Pjetro ir Bruno – draugystę, gyvenimo prasmę, savo vietos paieškas pasaulyje.

Médicis esė premija skirta amerikiečių rašytojui Shulemui Deenui už knygą „Tas, kuris eina jos link, negrįžta“ („Globe“) apie uždarą žydų hasidų bendruomenę ir jos papročius.

Didvyriškumo pavidalai

Lapkričio 22 d. literatūrinio rudens sezoną užbaigė paskutinė iš garbingiausių „Interallié“ premija, paprastai skiriama rašytojui žurnalistui. Žiuri, kurią sudarė Gilles’is Martinas-Chauffier, Stépane’as Denis, Jacques’as Duquesne’as, Serge’as Lentzas, Ericas Neuhoffas, Christophe’as Ono-dit-Biot, Jeanas-Marie Rouart’as, Jeanas-Christophe’as Rufinas ir Florianas Zelleris (atkreipkime dėmesį, komisijoje nė vienos moters), po trijų balsavimo turų premiją paskyrė dienraščio „Le Figaro“ savaitgalinio priedo „Le Figaro Magazine“ direktoriui Jeanui-René Van der Plaetsenui (g. 1962) už romaną „Garbės nostalgija“ (Grasset). Jam teko 7 balsai, 3 atiduoti už F.-H. Désérable’io „Toks ponas Piekielny“. Premijuotame romane pasakojama apie autoriaus senelį iš motinos pusės – armijos generolą Žaną Krepeną, kuris visuomet vadovavosi garbės principu. Pasakodamas vaikaičiui anų dienų įvykius senelis nuolat pabrėžia, kad šiais laikais nebeliko garbės jausmo, kuris puošė bet kurį karį, retas kuris laikosi ir duoto žodžio. Bet romane nerasime tuščio verkšlenimo, jame atskleidžiamas vaikaičio žavėjimasis savo seneliu. 1940 m., kai reikėjo apsispręsti, ar eiti su generolu Šarliu de Goliu, ar su maršalu Filipu Petenu, Ž. Krepenas pasirenka Š. de Golį, kuriam lieka ištikimas visą gyvenimą. Kai išlaisvinus Paryžių prie Noterdamo katedros buvo surengtas mitingas ir pasigirdo šūviai, Ž. Krepenas, rizikuodamas gyvybe, užstojo Š. de Golį.

Nė viena iš penkių pagrindinių Prancūzijos literatūros premijų neskirta moteriai. Ar tai atsitiktinis sutapimas – sunku pasakyti. Tačiau premijų dalybose buvo justi konjunktūriniai užkulisiai. Į visas penkias premijas pretendavęs F.-H. Désérable’io (g. 1987) „Toks ponas Piekielny“, deja, liko be apdovanojimų. Gal kalta autoriaus jaunystė, į kurią įtariai pažiūrėjo komisijos, manydamos, kad prozininkui, jo romano herojaus R. Gary žodžiais tariant, visas „gyvenimas dar prieš akis“. Šiaip ar taip, šiandien nė vienas nedrįstų spėti, kuriam premijuotam romanui Laikas žada ilgą gyvenimą. O jis mėgsta netikėtumus.