Nėra žmogaus, kuris neturėtų bent poros knygų. Knygos pradeda kauptis nuo mokyklinio amžiaus, po to studijos, darbas ir naujos knygos. Jų pasaulis neaprėpiamas: plonos ir storos, didelės ir miniatiūrinės, nespalvotos ir margos, vien tekstinės, iliustruotos, reprodukcijų, nuotraukų albumai, grožinė ir mokslinė, gimtoji ir užsienio literatūra, viešos ir pogrindinės, pigios ir brangios. Kai kurios apiplyšusios ir įrištos, su įklijuotais priedais, trūkstamais lapais, ypač tituliniais. Knygų priedais laikomos puslapius skiriančios juostelės, o senosiose maldaknygėse šią funkciją atlieka šventi paveikslėliai, sudarantys atskirą kolekcinę grupę. Nėra aiškios ribos tarp knygos ir brošiūros – parodų katalogų, bukletų, teatrų ir koncertų programų, reklaminių ir kitų smulkių leidinių. Pastaruoju metu itin plinta mažatiražiai, daugiausia regioniniai leidiniai, taip pat enciklopedinio pobūdžio knygos. Periodiniai leidiniai – metraščiai, žurnalai, laikraščiai, pavieniai egzemplioriai ir komplektai – taip pat bibliotekų elementai, sudarantys kolekcijas, kolekcijėles.

Savitą, ypatingą vietą užima knygos su autoriaus autografu, dedikacija. Tokia knyga įgyja papildomą vertę, dažnai tampa dviejų žmonių pažinties, bendravimo liudijimu ir net platesniu bendros kultūrinės būsenos faktu. Pas garsesnius asmenis susikaupia nemažai autografuotų knygų, kurios kartais padovanojamos bibliotekoms. Pavyzdžiui, Martyno Mažvydo bibliotekai šeima padovanojo apie 800 Antanui Venclovai dedikuotų knygų.

 

 

Mano šeimos bibliotekoje buvo pora dr. Jono Šliūpo knygų su dedikacijomis tėvui Jaroslavui Rimkui. Kai sukauptą J. Šliūpo fondą jo sūnus Vytautas atvežė ir padovanojo amžinai saugoti Šiaulių universitete, minėtas knygas su keliomis nuotraukomis taip pat padovanojau fondui. Tėvo bibliotekoje yra ir kitų įdomių dedikacijų. Štai prof. Stasio Šalkauskio dedikacija 1926 m. knygoje „Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai“: „Brangiajam draugui J. Rimkui. Kaunas 1930-I-3 d. St. Šalkauskis.“ Analogiška dedikacija ir ant antros profesoriaus knygos „Kultūros Filosofijos Metmens“. M. Rač­kauskas „Mielam Kolegai J. Rimkui 1939.III.19“ dedikuoja lotynų kalba parašytą knygą „Sententiuarum dictorumque Libellus“. Buvo profesorių Juozo Balčikonio, Tado Ivanausko, Antano Purėno dedikuotų knygų, buvusių tėvo mokinių Šiaulių gimnazijoje rašytojų Juozo Paukštelio, Juozo Grušo ir kt. Deja, tremties, sumaišties metais vos viena kita išliko. O štai iš Sibiro po tremties ir lagerių grįžusį tėvą prisimena buvusios gimnazistės, dedikuodamos Z. Kosidovskio „Lisipo žirgus“: „1968.XI.9. Sveikiname savo brangų mokytoją J. Rimkų 80 m. sukakties proga ir linkime dar ilgai ilgai gyventi... Puščiūtė Paulina, Bugenytė Janina, Puščiūtė Stefa.“

Daug dedikuotų knygų turiu ir aš – tarp jų yra ir albumų, parodų katalogų, poezijos rinkinių. Paminėsiu keletą iš jų. Adomo Butrimo knyga „Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki XVIII amžiaus pabaigos“: „Gerb. Žemaičių kultūros tyrinėtojui Vyteniui Rimkui – su geriausiais linkėjimais – A. But­rimas 1994 vasaris.“ Emilijos Liumaitės „Be atsako. Eilėraščiai“: „Gerb. prof. V. Rimkui. Žmonės spalvina gyvenimu užmiršę laikinumą. Ačiū už spalvas 1999 12 1.“ J. Čerbulėnas knygoje „Sovietinė etnografija“ („Советская этнография“, 1976) linki: „Didžiai Gerb. V. Rimkui / Linkiu kūrybingų metų ir daug džiaugsmo 1977 m. 1976.XII.17.“ Dailininko Viliaus Vaišvilos įrašas: „Gerb. Vyteniui, Parodai prisiminti. Ačiū už palaikymą. Vilius.“ Vacys Reimerys: „Gerb. Č. ir V. Rimkams – su meile įduodu šį savo minčių – bičių avilėlį. 1999.11.11.“ Pavarčius bet kurią iš šių knygų lyg iš naujo atgyja susitikimai, vėlesni dedikatoriaus darbai, o kartais ir likimai.

 

 

Ypač brangios vaikystės ir mokslo draugų abipusės dedikacijos. Bendraklasis kompozitorius Vytautas Laurušas ant Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės knygos „Vytautas Laurušas“ rašo: „Prof. Vyteniui Rimkui, mielas Vyteni, skaitau Tavo knygą su dideliu susidomėjimu ir prieš mano akis iškyla tie mūsų jaunystės metai. Deja, Dievas lėmė, kad jie nebuvo ilgi, bet man įsirėžė giliai į atmintį. Dabar aš džiaugiuosi, kad nuėjęs tokį sudėtingą gyvenimo kelią, pasiekei ramybės salą. Didelės Tau sveikatos / visada Tavo Vytautas Laurušas 2014.01.05 Vilnius.“

 

Yra ir kitaip autografuotų leidinių. Kartais knyga nuperkama jau su autoriaus įrašu (dažnai gana abstrakčiu) ir kokia nors proga, pavyzdžiui, gimimo dienos ar jubiliejaus, įteikiama kaip autoriaus dovana. Pastaruoju metu paplito vieši naujų knygų pristatymai, kuriuose galima nusipirkti leidinį ir gauti autoriaus autografą.

 

 

Tačiau ir taip įgytas autografas praturtina knygą, formuojasi artimesnis ryšys tarp autoriaus ir skaitytojo. Kartais knygos tampa pretekstu susirašinėti. Štai rašo mokslininkas ir dailininkas mėgėjas: „Gerbiamas Profesoriau, atsiprašau už nerimtą mano poelgį, neatsiklausus Jūsų, siūlyti savo kūrinių reprodukcijų albumą. Gavosi kiek atsitiktinai. Siunčiau šį leidinį P. Višinskio bibliotekai, buvusioms mano studentėms, ir pamaniau, kad būtų neleistina aplenkti Jus. Tikiuos, kad gal kai kas Jus sudomins. Pagarbiai (parašas) V. Leimontas 2015.10.12.“

Būna ir taip: nusiperki knygą ir joje pasirašai pažymėdamas knygos nuosavybę. Tai ypač paplitę tarp studentų, nes besimokant dažnai reikia skolintis vadovėlius, knygas, o be užrašo jos susimaišo, užsimiršta ir asmeninėse bibliotekose atsiranda negrąžintų leidinių.

Kitas knygos nuosavybės ženklas – ekslibrisas. Paprastai tai dailininko sukurtas vaizdinis lapelis su įrašu ex libris (Ex libris, exlibris) ir knygos savininko vardu ar įstaigos, kuriai knyga priklauso, pavadinimu. Jis užklijuojamas ant titulinio knygos puslapio, kartais – ant vidinės viršelio pusės.

 

 

Ekslibrisai – atskiras pasaulis su savo stilistika, vaizdine ir informacine struktūra, įvairiose šalyse skirtingais šriftais. Eklibrisus kuria daug dailininkų, vyksta parodos, konkursai, kaupiamos kolekcijos. Atliekamas paprastai grafikos technika, savininkui pageidaujant spausdinamas norimu tiražu. Dabar nėra daug asmeninių bibliotekų su ekslibrisuotomis knygomis. Dažniau ekslibrisais paženklinami svarbūs, puošnūs, brangintini leidiniai. Ekslibrisas tartum atsiskyrė nuo paprastos bibliotekos ir gyvena savą gyvenimą dailininkų kataloguose. Bet ryšys tarp knygos ir ekslibriso akivaizdus, nes šis smulkiosios grafikos žanras pačios knygos pagimdytas. Apie tokį ryšį kalba ir Šiaulių viešojoje Povilo Višinskio bibliotekoje įsteigtas Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas, kaupiantis, tyrinėjantis ir propaguojantis šį kultūros reiškinį.

Įdomūs ir įvairaus pobūdžio autoriaus ar skaitytojo įrašai, pastabos, pabraukimai knygoje. Kartais tai vertinama kaip nepagarba knygai, jos „teršimas“, o kartais interpretuojama ir kaip papildoma informacija. Štai vartau katalogą „IV-oji respublikinė akvarelės paroda“. Prie kiekvieno autoriaus, prie kiekvieno kūrinio pavadinimo – mano pastaba, visa knygutė prirašyta. Skaitant tokias pastabas prisimeni autorius, kūrinius, pastabų pagrindu parengtas publikacijas. Paryžiuje gyvenęs dailininkas Žibuntas Mikšys daug užsienyje išleistų meno knygų dovanojo Šiaulių universitetui. Ir kiekviena knyga pilna jo įrašų, daugiausia kritinių pastabų. Todėl tokios knygos itin įdomios dailės studentams ir menu besidomintiems žmonėms. Jas skaitant kyla minčių ne tik apie kritikuojamus dalykus, bet ir apie patį kritiką.

Būna, komentarus knygoje rašo ir pats knygos „objektas“. Kai pasirodė pirmoji J. Sidaravičiaus knyga apie Gerardą Bagdonavičių, dailininkas surado joje nemažai taisytinų dalykų – šias teksto vietas pabraukė, prirašė komentarų. Kiek man žinoma, dailininkas taip „pataisė“ visas turėtas knygas apie save, o vėliau jas su dedikacijomis išdalino pažįstamiems.

 

Nuotraukos iš asmeninio autoriaus archyvo.

 

Su knygų įrašais gali būti susiję ir dramatiški įvykiai – knygų, kurių įrašai liudija apie karo metus, yra ir mano tėvų bibliotekoje. 1944 m. vasarą frontas nusistovėjo padubysiais ir tėviškė – Pikeliškė – atsidūrė tarybinės armijos pusėje, vos 4–5 km nuo fronto linijos. Mūsų name apsistojo kažin kokio dalinio štabas. Kariškiai užėmė galinius kambarius, kuriuose buvo ir biblioteka su daugybe rusiškų knygų. Karininkai jas, matyt, vartė, skaitinėjo, užtiko ir kompartijos istorijos tomą, kuriame buvo prirašyta tėvo pastabų apie Trockį, Leniną, net Staliną, neteisingai interpretuotus įvykius. Ši knyga su įrašais atsidūrė kaimyninėje sodyboje, kurioje buvo įsikūręs žvalgybos skyrius. Tėvą iškvietė, tardė, grėsė areštas ar net mirtis. Į pagalbą išlėkė mama, susiradusi kelis butelius samagono. Šis gėrimėlis tą sykį ir išgelbėjo tėvą – knyga buvo suplėšyta ir sudeginta.

Panašus nutikimas įvyko ir Sibiro tremtyje, kai 1951 m. vieną pavasario dieną mūsų šeimos skurdžiame barako kambarėlyje buvo atlikta krata, surinkti visi laiškai, rankraščiai ir kaip svarbus nusikaltimo objektas įrištas „Jaunosios kartos“ žurnalo komplektas. Kratos vadovas pulkininkas lyg ir su užuojauta žvelgdamas į mūsų skurdą, mažųjų vaikų išgąstį patarė (žinoma, per vėlai): nelaikykite namuose, naikinkite tuos laiškus, tas knygas... Deja, šio patarimo nepaklausiau net žinodamas, kad už knygas galima gauti aukščiausią bausmę.