Su Kristina Gudonyte – režisiere, teatro ir kino aktore, rašytoja, šiemet išleidusia romaną paaugliams „Jie grįžta per pilnatį“ („Tyto alba“), kalbasi Rasa Milerytė. Kodėl Vilnius? Nes Vilnius mistiškas, ypatingas, kaip žmogus, ryte pakylantis vis su kita nuotaika ir sugebantis iš naujo nustebinti. Tai reto grožio, neabejotinai mano sielos miestas. Nemažai keliauju, bet kad ir kur būčiau, tas vietas nesąmoningai lyginu su Vilni...
2013 m. Ramūnas Karbauskis ir Andrius Mamontovas paskelbė fondo „Švieskime vaikus“ įkūrimą ir didelio masto – nacionalinį – vaikų literatūros konkursą. Tokio konkurso atsiradimas reikšmingas – tai galimybė pasirodyti naujiems autoriams, rastis įvairesniems, rizikingesniems kūriniams, nes orientuojamasi į kūrinio meninę vertę, o ne komercinį potencialą. Siekį atrinkti vertingiausią literatūrą rodo ne tik konkurso organizatorių užmojai, surinkta kompetentinga komisija, bet ir tai, kad kūriniai...
Vieną 2007-ųjų birželio vakarą portugalų romanistas José Saramago kalbėjo nedidelei auditorijai, susirinkusiai į knygos sutiktuves Lisabonoje – perleistas 1975 m. pasirodęs jo poezijos rinkinys. Saramago, kuriam dabar 84-eri, yra asketiškas vyras, itin aukštas ir toks liesas, kad beveik įlinkęs. Vakaras buvo karštas, bet jis dėvėjo įprastinį tamsų kostiumą su kaklaraiščiu. Ateistu save laikantis Saramago kaltina religiją dėl prievartos pasauly...
„Erdvėlaikis – vieningas erdvės ir laiko pavadinimas matematiškai keturmatėje erdvėje, kurioje trys koordinatės rodo kūno padėtį, o ketvirtoji – laiką. Kūno kelias erdvėlaikyje vadinamas pasaulio linija.“ Astronomijos enciklopedinis žodynas, astronomija.lt/enciklopedija Kazys Jankauskas. „Vieškelyje plytų vežimai“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. Ne šiaip sau pradedu apžvalgą citata iš astronomijos žodyno. Aptarsime knygas, nutolusias nuo nūdienos rašinių (ir popul...
Grafas Lautréamontʼas (1846–1870, tikr. Isidore’as Ducasse’as), Arthuro Rimbaud amžininkas, gyvenęs vos dvidešimt ketverius metus, – tikras literatūros meteoritas, su „Maldororo giesmėmis“ pramušęs didelę duobę it gilią žaizdą prancūzų ir netgi pasaulinės literatūros žemėje; išrausęs šachtą, į kurią leistis verta tik gerokai pasiruošus ir tinkamai nusiteikus; prakirtęs tunelį, vedantį pro keistas, fantasmagori&sca...
Ir nudžiugau, ir nuliūdau, kai susivokiau, kad Reino Raudo „Brolį“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė; „Apostrofa“, 2014) savaitraštyje jau apžvelgė Emilija Visockaitė. Džiugu, kad knyga pastebėta – ji tikrai verta mūsų dėmesio. Todėl, kad grakšti. Kad esama saviironijos. Kad alsuote alsuoja miestelio, tegu ir neįvardyto, jutimu: veiksmas pradedamas centrinėje aikštėje lietingą dieną. Šių eilučių autorei, vaikystėje ir paauglystėje slapta svajojusiai apie vyresnį brolį, knyga svarbi ir broliškumo a...
Šiandien Michelis Houellebecqas dažnai pavadinamas „nesuvaldomu prancūzų literatūros vaiku“. Jis yra gerai pažįstamas ir lietuvių skaitytojams savo romanais „Elementariosios dalelės“, „Platforma“, „Salos galimybė“ (visas išleido „Tyto alba“), „Žemėlapis ir teritorija“ („Kitos knygos“). Šiandien dėl rašytojo tiesiog pešasi ne tik leidyklos, bet ir laikraščių redakcijos. Su...
Aldous Huxley. „Puikus naujas pasaulis“. Iš anglų kalbos vertė Gražvydas Kirvaitis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. Nemažai šiuolaikinių knygų (veikiausiai rinkodaros tikslai) vadinamos „sukrečiančiomis“, „pranašingomis“, numatančiomis vienokį ar kitokį kataklizmą. Nieko nuostabaus, knygos – rinkos dalis. O pranašystes ir būrimus iš kavos tirščių žmonės apskritai mėgsta,...
Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė. „Hepi Fjūčer“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. Tiek Laura Sintija Černiauskaitė, tiek Renata Šerelytė turi savitą braižą. Šerelytė dažnai būna fantasmagoriška ir leidžia kūriniuose siautėti vaizduotei, o Černiauskaitė visada įdėmi tarpusavio santykių psichologizmui, asmenybės tragikai, virsmui. Tačiau jųdviejų skirtumai, tampantys pranašumais auginant skaitytojų gretas, nau...
Valdas Papievis. „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“. – V.: „Alma littera“, 2015. Naujausias Papievio romanas pristatomas kaip elegantišku stiliumi parašyta istorija „apie nepriklausomo žmogaus metafizinę vienatvę Paryžiuje ir aristokratiškos sielos prancūzės kasdienybę“. Metafizikos ir aristokratų gyvenimo peripetijų ieškantys greičiausiai nusivils: romanas – lėtas pasakojimas apie mirtį ir beprasmybę, kurioje kapanojasi tiek pasakotojas, tiek pagrindinė personažė. Mirtis ir beprasmybė...