Rašyti mokslinių knygų apžvalgas kultūriniam savaitraščiui – nedėkingas reikalas. Tikrosios (?) – moks­linės – leidinių recenzijos jau parašytos, apsvarstytos ir guli archyve tarp krūvos protokolų bei kitų jų svarbą ir būtinumą patvirtinančių dokumentų. Spaudai pateiktose knygų versijose, matyt, atsižvelgta į dalį šiuos popiergalius rašiusių profesionalų pastabų. Tad mėginimai kažką pridurti, ypač nesant humanitarinių ar socialinių mokslų daktaru, šiuo atveju turi daug šansų būti suprasti tik kaip aršus nykštukinės veislės šunėko viauksėjimas, sklindantis iš trečio aukšto balkono tuomet, kai kitoje kiemo pusėje pėdina solidus vilkšunis. Kita vertus, būtent šios, iš saugios vietos plintančios akustinės bangos daugeliui mūsų tampa pirmu signalu, kad kieme kažkas vyksta. Šįsyk jaučiuosi būtent balkoninio šuniuko vietoje: dėmesio nie­kas per daug nekreipia, bet garsas sklinda plačiai, o ir apžvalgos plotas nemenkas. Žiūrėk, dar netyčia ir vilkšunis galvą kryptelės... Tai būtų laimės.

Viktorija Šeina. „Laikinoji sostinė lietuvių literatūroje“. – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014.

LLTI darbuotojos Viktorijos Šeinos mokslinė monografija – knygos, kuri labai gerai atitinka tokiems leidiniams keliamus reikalavimus, pavyzdys. Čia rasime visus tradiciškai monografijoms būdingus elementus: įvadą, tyrimų ap­žvalgą, detalų darbo metodikos apra­šymą, tris stambius objekto analizės sky­rius ir išvadas. Pabaigoje sistemingai išvardyti iliustracijų šaltiniai, nagrinėti leidiniai, pateiktas literatūros sąrašas, asmenvardžių rodyklė. Ten pat, kaip ir dera mokslinei publikacijai, rasime santrauką anglų kalba (tiesa, knygos turinyje apie ją neužsimenama, kas leidžia spėti, kad Summary įtraukta į leidinį vėliau nei kiti skirsniai). Taigi struktūriškai viskas sumontuota pagal taisykles, o kabinėtis prie menkniekių neverta.

Knygoje analizuojamą tyrimų objektą – vėlgi, moksliškai tiksliai – apibūdina jos pavadinimas: monografijoje siekiama nušviesti literatūrinį Kauno, kaip laikinosios sostinės, suvokimo diskursą. Nors toks Kauno sampratos modelis visų pirma verčia sufokusuoti žvilgsnį į tarpukario laikotarpį, V. Šeina neapsiriboja tuometės literatūros pavyzdžių nagrinėjimu: įžanginiame analizės skyriuje aiškinamasi XIX a. ir XX a. pradžios literatūroje atsiskleidžianti Kauno vizija, o plačiausios apimties knygos dalyje „Laikinoji sostinė iš istorinės perspektyvos“ analizuojami kūriniai, parašyti apie miestą tuomet, kai jis laikinąja sostine nebebuvo. Tarpukario Kauno literatūrinį vaizdą autorė dažniausiai atskleidžia pasitelkdama prozos kūrinius (64 nagrinėtų šaltinių sąraše poezijos, kurią, pradedant tyrimą, regis, norėta nagrinėti labiausiai, ir dramos kūriniai nesudaro nė trečdalio). Ypač daug dėmesio skirta V. Mykolaičio-Putino, J. Kau­po, B. Pūkelevičiūtės, V. Sirijos Giros, M. Zingerio romanuose, apysakose ir pasakose pateikiamai laikinosios sostinės vizijai.

Pagirtinas išskirtinis autorės dėmesys tyrimų metodologijai – su Maskvos-Tartu semiotine mokykla ir urbanistinio modelio literatūrinius atspindžius nagrinėjusių jos atstovų metodine sistema skaitytojas supažindinamas palaipsniui, neskubriai atvedant jį nuo J. W. Goethe’s, R. Barthes’o, A. J. Greimo iki J. Lotmano ir V. Toporovo požiūrio. Pastarųjų dviejų autorių (ypač V. Toporovo) samprata apie miestiškojo mito genezę laikytina svarbiausia V. Šeinos knygos metodine atrama. Kita vertus, autorė nuolat pabrėžia, kad Kaunas tyrime traktuotas kaip laikinoji sostinė – su konkrečiu laikotarpiu ir specifinėmis sąlygomis susijusi erdvė, kurios refleksijų dešifravimas reikalauja metodikos lankstumo, verčia ieškoti individualių, tik šiai specifinei vietai tinkančių tyrimo manierų ir pozicijų. Platus metodikos pristatymas leidžia nepasiklysti tekste net ir menkai literatūrologų terminijoje besiorientuojančiam skaitytojui (tiesa, tai pavyksta tik iš anksto susitaikius su mintimi, kad skaitymas nebus greitas).

Mėginti išskleisti tikrąjį knygos turinį trumpoje apžvalgėlėje, skirtoje itin įvairiai publikai, vargu ar verta: norintys plačiau susipažinti su aptariama problematika susiras patį leidinį (dažniausiai, kai bus priversti juo naudotis ruošdamiesi egzaminams ar rengdami mokslinius darbus). Tokia jau tų mokslinių knygų dalia – metų metais dūlėti spintose, laukiant, kol išskirtiniai egzemplioriai pateks į archyvus, o likusieji bus nurašyti, kaip veltui užimantys vietą bibliotekose. Tai ne priekaištas aptariamam leidiniui, o tik bendros tendencijos konstatavimas. Ši tendencija nesusijusi su knygos moksline verte (V. Šeinos monografijoje – bent jau neprofesionalui – sunku įžvelgti trūkumų ne tik struktūrinėje, bet ir metodinėje ar medžiagos pasirinkimo schemose), tačiau atskleidžia itin didelį atotrūkį tarp autoriaus aplinkos ir kiek tolėliau esančios auditorijos.

V. Šeinos atvejis – gera proga aptarti tokio mokslo knygų likimo modelio priežastis. Situacija – būdinga daugumai rimtesnių mokslinių leidinių, nepaisant jų tematikos ar išleidimo laiko. Taip, žinoma atvejų, kai dėl unikalių iliustracijų ar populiaresnio medžiagos pateikimo formato mokslinė literatūra trumpam patenka tarp bestselerių (Lietuvoje tokios sėkmės reprezentantai –­ V. Drėma ir A. Bumblauskas). Bet didžioji dalis šių publikacijų (ypač skirtų regioninėms problemoms, parašytų rečiau vartojamomis kalbomis) visame pasaulyje tėra mažos specialistų grupelės dėmesio objektas. Tad norisi paklausti: kiek reikalingas tokios knygos spausdinimas ant popieriaus? Ar nebūtų buvę paprasčiau ir pigiau parengti elektroninio formato leidinį, leidžiantį lengvai rasti reikiamą teksto vietą, pavardę ar iliustraciją pagal nuorodas? Mokslo knygos dažnai cituojamos, tad elektroninė leidyba itin praverstų ir copy paste naudotojams (ar vis dar bijoma plagiato, naiviai tikintis, kad iš tokio leidinio galima uždirbti?).

Įdomus ir kitas aspektas: monografijos autorė nesyk pabrėžė, kad pradėdama rašyti knygą tikėjosi ištirti bend­rąsias lietuvių urbanistinės literatūros ištakas1. Žvilgsnis į Kauno, kaip laikinosios sostinės, fenomeno literatūrinį paveikslą nukrypo vėliau. V. Šeinos tyrimo objekto pasirinkimą, regis, nulėmė medžiagos įvairovė ir galimybė atskleisti rašytojų požiūrio į laikinąją sostinę kaitą bėgant laikui. Bet ar nebus teisus K. Navakas, teigiantis, kad „taip ir likome prieškariniai, laikinosios sostinės gravitacija pernelyg stipri ir mes jos niekaip nesugebame pakeisti šiandieniais atitikmenimis“2? Tad nors V. Šei­nos knyga nagrinėja konkretaus periodo Kauno sampratą, ji gerai atspindi bendrą miesto kultūros kraštovaizdžio koncepciją (ne tik literatūroje) ir ateityje gali tapti neblogu atspirties tašku platesniems lietuviškojo mentaliteto tyrimams.

„Sostinė kaip tapatumo simbolis. Vilnius ir Kaunas tarpukario kultūroje“. Straipsnių rinkinys. – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014.

Jei pirmosios knygos apžvalgą labiau tiktų vadinti „p(a)lojimais“ ar net plojimais, tai aptariant antrąją skliausteliai prie a raidės nebebūtini. 11 autorių straipsnių rinkinys, skirtas palyginti tarpukario Vilnių ir Kauną, nevykusiai įstrigo kažkur tarp mokslo ir ganėtinai protingos, bet kur kas įdomesnės ir paklausesnės pusiau pramoginės lektūros. Visada palaikiau mokslo populiarintojus (ir manau, kad pirmiausia jų dėka pavieniai jaunuoliai ligi šiol nepraranda entuziazmo stodami į komerciškai beviltiškas specialybes), bet šį kartą knygos sudarytojoms Almai Lapinskienei ir Viktorijai Šeinai pristigo bendros koncepcijos. Dalis autorių aiškiai tikėjosi išvysti savo straipsnį solidžiame moks­liniame leidinyje, kiti labiau orientavosi į platesnį skaitytojų būrį. Tai liudija tiek skirtingas specifinių terminų vartojimas (vienuose straipsniuose apibrėžiamos net ir nesudėtingos sąvokos, kituose nevengiama išsyk apsitverti savitos, tik tam tikrai mokslo sričiai būdingos kalbėsenos tvora), tiek naudotų šaltinių citavimo sistemos netolygumai, tiek itin skirtinga straipsnių apimtis (nuo 11 iki 39 puslapių).

Matyt, šios knygos savybės buvo iš anksto užkoduotos renkantis autorių kolektyvą: čia rasime kultūros istorikų, literatūrologų, dailėtyrininkų ir kitų mokslo sričių atstovų. Vieni jų didžiąją gyvenimo dalį tiria gan siaurą sferą, kiti gilinasi į tarpdisciplininio masto prob­lemas. Be to, nors formaliai knygos leidimu užsiėmė LLTI, jos autoriai atstovauja aibei skirtingų organizacijų ir tikrai nėra nuolat kartu dirbanti komanda. Komandinio darbo, dažnesnių konsultacijų stygių (kai kur informacija kartojasi, o vietomis nelabai sutampa) galėjo lemti ir laiko trūkumas (tiek V. Šeinos monografijos, tiek šio straipsnių rinkinio rengimas ir leidyba finansuoti 2012–2014 m. vykdyto LMT projekto lėšomis, bet didesniam kolektyvui aiškiai sunkiau pavyko suderinti savo tiks­lus).

„Sostinė kaip tapatumo simbolis“ gimininga V. Šeinos knygai ne tik finansavimo šaltiniu, bet ir tematika: abiem atvejais turime knygą apie miestą ir (iš dalies) knygą apie knygas. Deja, čia giminystė ir baigiasi. Nors įžanginiame rinkinio straipsnyje M. Kvietkauskas mėgina įrodyti pateikiamos informacijos svarbą pasitelkdamas grandų – J. Mackiewicziaus ir Cz. Miłoszo – mintis apie LDK visumos paveldo dalybas, tolimesni tekstai neįtikina, kad knygoje ieškota būtent šių, galvosenos (o ne trumpalaikių periferinių sąlygų) nulemtų Vilniaus ir Kauno skirtumų. Gal todėl į akis krinta tematinio vientisumo stoka: kalbant apie Vilnių, daugiau dėmesio skiriama sociologinei problematikai, architektūrinei miesto projekcijai, o aptariant Kauną, labiau akcentuojami literatūriniai vaizdiniai.

Nevienodas ir pristatomos medžiagos lygmuo. Paskiri straipsniai tikrai gerai parengti ir maloniai skaitomi (šie žodžiai ypač tinka R. Antanavičiūtės, L. Laučkaitės, M. Balkaus, G. Polkaitės rašiniams), kiti – ištęsti ir menkai informatyvūs. Tarp labiau kritikos nusipelnančių tekstų paminėtini R. Eidukevičienės ir K. Sakalavičiūtės „Upių reikšmė literatūrinei Kauno topografijai“ ir V. Stravinskienės „Vilniaus miesto gyventojai 1920–1939 metais“. Abiejų straipsnių autorės aiškiai taikė į mokslą (tai ypač juntama skaitant literatūros topografijos terminais gerokai perkimštą pirmąjį straipsnį), taip atbaidydamos dalį potencialių skaitytojų, bet į klausimą, ar moksliniu požiūriu šie tekstai labai vertingi, atsakyti sunku. Pirmuoju atveju abejonių kelia metodiniai aspektai (vargu ar B. Piatti literatūrinio veiksmo vietų tipologijos pasirinkimas analizuojant upių reikšmę literatūrinei topografijai buvo sėkmingas, ypač žinant, kad upėms ir kitiems vandens objektams Lietuvoje dažniau teikta simbolinė, o ne praktinė prasmė), antruoju –­ informatyvumas (visas straipsnyje pateiktas žinias būtų nesunku sutalpinti į porą puslapių teksto, papuošto keliomis lentelėmis ir paveikslu).

Taigi aptariamas rinkinys, kaip ir V. Šeinos knyga, aiškiai turi problemų, kylančių dėl profesionalų ir mėgėjų (o kartu – rašytojų ir skaitytojų) požiūrio skirtumų. Tiesa, „Sostinė kaip tapatumo simbolis“ nagrinėja daug platesnę tematiką, tad, regis, būta progos pateikti ne vien konkrečių sričių specialistams, bet ir platesnei intelektualų auditorijai skirtą leidinį (ir popierinės knygos formatas šiuo atveju – tinkamas variantas). Bet tai, kad rašydamas apžvalgą kartais jaučiuosi kone mokslinės recenzijos autoriumi, verčia suabejoti, ar tinkamoje vietoje padėjau klaustuką įžangos pradžioje: gal reikėjo ne po tikrosios, o po mokslinės, gal rimtų mokslinių recenzijų šiam rinkiniui nelabai kas ir rašė (nors recenzentai nurodyti)? Ir gal būtent todėl knygos autoriai pritrūko bendrų orientyrų rinkdamiesi kuriamų tekstų suvokimo ribas – vieni aiškiai tikėjosi, kad, skaitytojų auditorijai siaurėjant, straipsnių vertė išaugs, kiti mėgino prisijaukinti platesnę publikos dalį. Tai išgelbėjo pavienius tekstus nuo visiškos užmaršties, bet, deja, nedovanotinai pakenkė visuminiam knygos vaizdui.

¹ „Miestas kaip lemtingas išbandymas“. Nemunas, 2015, Nr. 6 (942).
² Kęstutis Navakas. „Kauno tapatybė“. Kauno diena, 2015-01-31.