Šiuolaikinė rusų literatūra pasibaisėtinai neprofesionali – ir tai viskas, ką apie ją galima pasakyti. Ji murkdosi toje pačioje gūdžioje dvasinėje provincijoje, kaip ir Rusijos švietimas, kinematografas, fundamentalusis mokslas ir visos kitos dvasinės veiklos sritys. Kalbėti apie tai baisiai nuobodu. Rusų literatūros neskaito Vakaruose, ja nesidomi Rytuose. Ji seniai nepatyrė sėkmių, apie kurias būtų kalbėjusi visa Rusija. Rusijos knygynuose dažniausiai nėra ką pirkti. Iš užsienio literatūros Rusijoje įprastai verčiami patys kvailiausi tekstai, kadangi kiekvienas žlebena tą pasaulinio torto paplotainį, kurį pajėgus įkąsti. Sovietmečiu Rusijoje buvo spausdinami ne tik Sovietų Sąjungos draugai, bet ir, pavyzdžiui, Johnas Gardneris (ne detektyvų autorius, o tas, kuris parašė „Rudens šviesą“), ir Josephas Helleris, ir Trumanas Capote, o šiuolaikinė rusų proza dirba taip, tarsi nei Williamas Gaddis, nei Ralphas Ellisonas, nei Davidas Wallace’as, nei Donas DeLillo, nei Thomasas Boyle’as niekada nebūtų gyvenę (du pastaruosius išvertė, išleido –­ bet jie taip ir nugrimzdo užmarštin beveik niekieno nepastebėti ir visiškai neįsisavinti). Nesu Thomaso Pynchono fanas – na, bent jau tikrai ne „Gravitacijos vaivorykštės“, bet tatai, ką besakytum, reikšmingas kūrinys, pagimdęs naują literatūros srovę; Rusijai ji nepadarė visiškai jokio įspūdžio, ir ne todėl, kad buvo išleista praėjus 40 metų po publikacijos Amerikoje, o todėl, kad ją skaityti reikia tam tikrų pastangų. Tiesa, Nemcovo ir Gryzunovos vertimas toks, kad anglų kalba šią knygą aš dar šiaip taip suprantu, o rusų, tiesą sakant, vargiai.

Šiuolaikinės rusų literatūros pasakojimo technikos senamadiškesnės nei XIX amžiuje, kai Tolstojus eksperimentavo su romano žanru, o Dostojevskis ieškojo fantastikos ir fiziologinės apybraižos sintezės (tarkim, „Antrininke“). Sukurti patrauklų siužetą su netikėta pabaiga rusų prozoje niekada kaip reikiant ir nemokėta, bet dabar nebemokama ir to, ką buvo įvaldę sovietiniai beletristai. Gyvų veikėjų, kurių vardai būtų tapę bend­riniais, neturime jau gerus dvidešimt metų. Devyniasdešimtyje tekstų iš šimto vienintelis bent kiek ryškesnis veikėjas –­ pats autorius, bet jis dažniausiai toks bjaurus –­ ir sau, ir skaitytojui, – kad norisi kuo greičiau ištrinti jį iš atminties. Šiuolaikinės rusų prozos stilių galima išsamiai apibūdinti sovietiniu dvieiliu: „Vieną stygą teturiu, Kazachstaną aš myliu.“ Maža to – dabar, kai visa pasaulio literatūra ieško kompromiso tarp masinės ir rimtosios kultūros – rusų proza galutinai susisluoksniavo į siaubingą kramtalą à la Doncova ar Minajevas ir niekam neįdomų art-house, per kurį sunku prasibrauti net geriausiai pasiruošusiam ir išmanančiam skaitytojui. Prasibrauti, be kita ko, jam sunku ne dėl to, kad viskas dievaižin kaip sudėtingai parašyta, ne dėl to, kad prieš jį –­ Sašos Sokolovo ar jo epigono Goldštei­no verti žodžių nėriniai, o todėl, kad viskas, kas parašyta, absoliučiai neužkabina skaitytojo. Tatai yra gryniausia literatūrinė savitarna. Na, o jei šiuolaikinė rusų proza su neofitui būdingu narsumu imasi spręsti pasaulines problemas, kaip, pavyzdžiui, Maksimas Kantoras romane „Raudona šviesa“, – ji arba nuolat be galo atkartoja pati save (ir Kantoras, beje, uoliai kartoja savąjį „Piešimo vadovėlį“), arba nusirita į absoliučiai nepadorų feljetoniškumą, arba įgarsina akivaizdžius dalykus tokia medine kalba, kad negelbsti net įsisenėjęs autoriaus įniršis: motoras neįsijungia, tekstas nepajuda iš vietos.

Konstruoti utopiją, kurti įdomų pasakojimą, grumtis su ydomis – visa tai įmanoma ten, kur žmogus žino, kam jis gyvena.

Visa tai aptarta daugybę kartų ir dar vienas priminimas nieko nebepakeis –­­ išskyrus nuspėjamus ir pabodusius klyksmus apie tai, kad straipsnio autorius pats kvailys ir seniausiai išsisėmė. Būtų pras­minga pasvarstyti, kodėl susiklostė tokia padėtis, tačiau bijau, kad jos priežastys puikiai žinomos: nulis motyvacijos. Prozos dažniausiai imiesi tikėdamasis išspręsti pasaulinę problemą arba susidoroti su įdomia technine užduotimi, arba, blogiausiu atveju, – palinksminti skaitytoją ir užsidirbti, bet viską reikia daryti rimtai, o ne atžagariomis rankomis. Tačiau nūdienos Rusijoje atžagariomis rankomis dirba net opričnikai, turintys mažų mažiausiai sadomazochistinių ar materialinių paskatų; visi kiti tokie neprofesionalūs, kad gėda net analizuoti jų veiksmus. Priešingai nei teigė „Serapijono broliai“, rašyti ne tiek sunku, kiek reikia kantrybės, šiokios tokios erudicijos, medžiagos studijų. Ten, kur žodis nieko nereiškia, autorius praranda stimulą užsiimti visa šia puikia veikla; sovietmečiu žmonės galėjo rašyti į stalčių ir tikėti, kad jų stalčiuje – bomba. Šiandien žodis taip nuvertėjo, o paprasčiausios taisyklės paminamos taip atvirai ir visuotinai, kad alinti save tokiais abejotinais užsiėmimais kaip prasmės ieškojimas ar kova su ydomis nesiimtų ir atkakliausias idealistas. Rašyti gerą literatūrą – šis malonumas skirtas labai nedaugeliui, o rašytojų skaičius šiandien beveik sutampa su skaitytojų skaičiumi. Žinoma, kūryba tebėra viena iš pačių stipriausių savitaigos hipnozių, tai unikali kovos su egzistencijos beprasmybe forma, – vis dėlto pats savaime rašymas –­ žodžių vėrimo ant fabulos siūlo procesas – nieko nuo nieko neišgelbės. Geriausiu atveju išeis „Gyvasis žurnalas“, dienoraštis apie nieką, blogiausiu – vadinamasis automatinis rašymas. Konstruoti utopiją, kurti įdomų pasakojimą, kovoti su ydomis –­ visa tai įmanoma ten, kur žmogus žino, kam gyvena. Šiuolaikinėje Rusijoje net ir kelti tokį klausimą laikoma ekstremizmu, nes kokybiško teksto rašymas pats savaime pažeidžia homeostazę (ji pas mus vadinama stabilumu). Viskas, kas daugiau ar mažiau kokybiška, šiandien – politinis iššūkis, nes svarbiausias laiko ženklas –­ valstybės orientacija į vidutinybę. Storieji žurnalai šiandien spausdina dievaižin ką. Vienintelis romanas, apie kurį kalbėta ir rašyta –­­­ Antono Ponizovskio „Kreipimasis balsu“, o įdomiausia jame –­­­ dokumentiniai svetimų monologų įrašai; visa kita taip antrarūšiška ir taip dirbtina, kad norisi jį kuo greičiau užversti. Šiokį tokį susidomėjimą sukėlė Pavelo Sanajevo knyga „Nevėkšlos kronikos“, įrodžiusi tik tai, kad bet koks sequelas geriau už prequelą: „Palaidokite mane už grindjuostės“ –­­ gyva knyga, gimusi iš tikro liūdesio ir pykčio; o „Kronikos“ –­ štampų rinkinys, kurio veikėjai nesukelia nei gailesčio, nei pykčio, nei pavydo. „Grindjuostės“ autorius rašė tai, ką galvojo, nepernelyg tikėdamasis būti pripažintas skaitytojų; „Nevėkšlos“ vei­kėjas-autorius stengiasi mąstyti ir rašyti tai, kas galėtų sukelti masinio skaitytojo susidomėjimą –­ ir tai pernelyg akivaizdu.

Geriausias būdas įvertinti knygą –­ bent jau renkantis ją knygyne, – perskaityti pirmąją ir paskutinę jos frazes; kadaise žurnale „Ką skaityti“ taip ir darydavome: dėdavome vietoj recenzijų tuos sakinius. Iš šio taško peržiūrėjęs didžiumą naujienų, skaitytojas su liūdesiu pastebės niekuo neužkabinantį pirmąjį ir nepaliekantį nieko panašaus į „nutįstantį būties šešėlį“ paskutinį sakinius. Keliauti visą distanciją tarp šių sakinių neįdomu – taip pat neįdomu, kaip dardėti iš kokio Samagonsko į Kiaurabalę. Nenoriu atimti iš skaitytojo vieno iš nedaugelio jam dar likusių malonumų – atlikti šį eksperimentą savarankiškai. O jei jis tingi keliauti į knygyną, tepasivaikšto po „Žurnalnyj zal“... Patiems pedantiškiausiems siūlau susipažinti su pirmąja ir paskutiniąja pastraipomis – tiek jau to, negalima spręsti iš vienos frazės... Pirmoje pastraipoje dažniausiai daugžodžiaujama ir banaliai aprašomos dekoracijos: oras, interjeras, arba pateikiamas kupinas pasidygėjimo veikėjo, pasmerkto tokiu oru trenktis į tokį interjerą, monologas; finale beveik neišvengiamai užduodamas retorinis klausimas arba pateikiama iki skausmo nyki sentencija, kurioje nėra nei ko nors nauja, nei bent jau tariamai reikšminga.

Ar šiandien Rusijoje esama talentingų rašytojų? Esama. Talentingų leidėjų kur kas mažiau: leidėjas nelinkęs ieškoti naujų vardų, jis orientuotas toliau melžti senus, garantuojančius bent jau vangų skaitytojų susidomėjimą. Publikuoti savo tekstus internete ne ką protingiau, nei išmesti juos į šiukšlyną: žinoma, tam tikrą viešumą užtikrina, tačiau kontekstas toks, kad užmuša bet kokią naują knygą. Tonos grafomanijos, tarp kurios staiga kas nors blyksteli, ne tiek išryškina, kiek uždusina tą naujumą. Maža to – literatūrai neužtenka sėkmingo debiuto – reikia augti. Įvardykite bent vieną šiuolaikinį rusų literatą, kurio debiutas buvo džiugiai sutiktas, kuris bent jau kur nors vystytųsi ar bent nebūtų nutrenkęs kartelės žemyn. Įdomiai, mano manymu, evoliucionavo tik vienas Aleksejus Ivanovas, bet ir jis augo žemyn, jeigu kalbėsime apie literatūros kokybę. Teikia vilčių Prilepinas, Bukša, Jevdokimova, bet užtenka pamatyti, kaip solidariai Rusijoje ujamas kiekvienas besivystantis reiškinys ir kaip solidariai imamas mylėti kiekvienas, galop pasidavęs aplinkybėms: „Dar vienas kapituliavęs!“ – ir iškart apima abejonės, ar ilgam jų užteks.

Bet koks judesys, lyg cugcvango pozicijoje, tik pablogina situaciją: atrodo, kad mums jauku tame dumblynėlyje ir smarvikėje, o vos kas nors krust: neduokdie, ištiks revoliucija!..

Išeitis iš šios situacijos akivaizdi: kai prasidės gyvenimas – atsiras ir literatūros. Negalima be galo atrajoti amžinųjų Rusijos klausimų – per pastaruosius penkis amžius jie nepasikeitė; negalima nuolat suktis tame pačiame rate – jis nusibosta ir skaitytojui, ir rašytojui, ir stebėtojui iš šalies. Visi žodžiai pasakyti, o situacija nesikeičia; jokie „iPodai“, „iPhone’ai“, internetai negali pakeisti Rusijos situacijos, kur naujų žmonių nebuvo nuo Černyševskio romano „Ką daryti?“ laikų. Visi Gerceno ir Pečiorino prakeiksmai, visos Ščedrino ir Pisarevo invektyvos, visos Levino ir Nechliudovo nuojautos visiškai atitinka nūdienos situaciją. Tai nepakenčiama. Rusų proza neturi ką pasakyti –­ viskas pasakyta; o norint gilintis į herojų, pirmiausia reikia herojaus. Neįmanoma parašyti gamybinio romano, kai nėra gamybos. Neįmanoma parašyti šeimos sagos, kai šeima visiškai žlugusi, o visuomenės klimatas, pirmiausia moralinis, toks, kad žmonės apskritai vargiai begali pakęsti vienas kitą. Viskas bergždžia. Bet koks judesys. Lygiai taip pat ir geros vaikų literatūros beveik neįmanoma rašyti ten, kur nėra jokios ateities vizijos: norime mes šito ar ne, bet vaikai vis dėlto – ateitis, o mes apie ją nieko nežinome ir nenorime žinoti.

Belieka tikėti, kad ne už kalnų naujas „Oblomovas“, „Tėvai ir vaikai“, na, o vėliau, jei Dievas duos, gal net „Karas ir taika“. Tačiau tuomet būtina, kad septynmetis tęstųsi septynerius metus. Kitaip Gončiarovas mirs nuo tinginystės ir „širdies nutukimo“, Turgenevas galutinai nutrauks ryšius su Tėvyne, o Tolstojus nusišaus, inscenizavęs nelaimingą atsitikimą medžioklėje.

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė

slon.ru