2015 metų Prancūzijos literatūros premijos

Prieš daugiau nei šimtą metų anglų rašytojas R. Kiplingas tvirtino, kad „Vakarai yra Vakarai, o Rytai – Rytai, ir jie niekada nesusitiks, kol Dangus ir Žemė nestos prieš Dievo teismą...“ Tačiau stojus globalizacijos epochai, žmogus jau kone kasdien patiria, kaip tos pasaulio šalys ne tik susitinka, bet ir grėsmingai susiduria.

Tokį civilizacijų susidūrimą Prancūzija išgyveno 2015 m. sausio 7 d., kai buvo išžudyta didžioji dalis savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakcijos. Nors žudikai greitai sulaukė pelnytos bausmės, šalies visuomenė dar ilgai klausė savęs, kaip XXI a. pradžioje galėjo atsirasti individų, kurie ryžtųsi tokiam nusikaltimui.

Vis dėlto literatūros pasaulyje didžiausią nuostabą sukėlė faktas, kad būtent sausio 7-ąją pasirodė ir naujas dabar populiariausio pasaulyje prancūzų rašytojo Michelio Houellebecqo utopinis romanas „Nuolankumas“ (Flammariono leidykla; pavadinimu „Pasidavimas“ išleido „Kitos knygos“), kuriame teigiama, kad jau 2022 m. Prancūzijoje rinkimus laimės Musulmonų brolija ir šalyje įves tvarką, atitinkančią šariato nuostatas. Minėtas pasikėsinimas pritapo prie romane aprašytų įvykių perspektyvos, kuri norom nenorom išryškino Vakarų ir Rytų priešpriešą. Žudynėse praradęs bičiulį žurnalistą Bernard’ą Maris, tokio netikėto sutapimo išsigando ir pats romano autorius. Netolimos ateities vaizdas šalyje, matyt, parūpo ne vienam skaitytojui, nes Prancūzijoje pasirodžius romanui per mėnesį buvo išpirkta 345 tūkst. egzempliorių. Tačiau šis nusikaltimas, kurį kiek vėliau papildė išpuoliai prieš policininkę ir prieš košerinio maisto parduotuvę, tik trumpam sutelkė tautą. Netrukus prancūzai vėl prisiminė, kad šalyje yra daug neišspręstų problemų, nuolat didėja nedarbas, mažėja perkamoji galia, ir gyvenimas po patirtos pasaulinės krizės sunkiai keičiasi į gerąją pusę.

Nelengva ir knygų leidėjų, knygynų savininkų padėtis. Pasaulį vis labiau užkariauja internetas, žmonės vis mažiau dairosi į knygynus, mažėja skaitytojų skaičius, nors prancūzai nepaprastai daug dėmesio skiria vaikams ir paaugliams, kad vėliau šie priprastų lankyti knygynus. Knygų pasaulio atstovus pradžiugino faktas, kad birželį knygų pardavimas Prancūzijoje, palyginus su praėjusių metų birželiu, išaugo 7 procentais¹. Bet net ir ši naujiena neleidžia leidėjams nusiraminti ir jie ieško įvairiausių būdų prisivilioti pirkėjus. Štai rugsėjį Robert’o Laffont’o leidykla išleido Lucieno Rebatet kūrinių rinktinę, kurios pagrindą sudaro 1942 m. publikuotas skandalingas antisemitinis veikalas „Nuolaužos“ (anais laikais per tris savaites buvo parduota 20 tūkst. egzempliorių). Jos autorius, talentingas žurnalistas, muzikos žinovas, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui už kolaboravimą su naciais buvo nuteistas mirties bausme. Nuo jos išgelbėjo malonės prašymas šalies prezidentui, o jam pritarė Albert’as Camus, François Mauriacas, André Gide’as, Georges’as Bernanosas, Jeanas Anouilh’s ir kt. Nors rinktinė parengta su komentarais ir dviem pratarmėmis, atskleidžiančiomis visą to meto situaciją ir rašytojo veiklą, rašytojas Pat­rickas Bessonas yra įsitikinęs, kad leidykla paprasčiausiai nori šitaip „įveikti knygų krizę“² ir susižerti pelno, nes pats leidinys yra įžeidžiantis ir neturėtų būti publikuojamas. Panašiai, matyt, bus vertinamas ir Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“ prancūzų kalba pasirodymas. Naują vertimą su išsamiais komentarais ruošiasi pateikti Fayard’o leidykla, nes kitąmet nebereikės mokėti už autorių teises.

Įdomu, jog šiemet stambiausia šalies Gallimard’o leidykla atsisakė išleisti garsaus šiuolaikinio britų rašytojo Martino Amiso romaną „Interesų zona“, kuriame pasakojama apie Martino Bormanno sūnėną Angeliusą Thomseną. Leidykla atmetė rankraštį motyvuodama, jog kūrinys silpnas meniniu požiūriu. Romane vaizduojama, kaip tas sūnėnas, SS karininkas, neatsispiriantis moterų kerams, Aušvico konclageryje ne tik įsimyli vyriausiąją prižiūrėtoją Ilzę, bet ir rėžia sparną aplink konclagerio komendanto Dolo (už jo slepiasi tikrasis komendantas Rudolfas Heßas) žmoną Haną. Vakarų Europos leidyklos vis dažniau laikosi požiūrio, kad Holokausto tragediją gali papasakoti tik jos liudininkai, o visų kitų rašytojų mėginimai tėra pelno vaikymasis. Vis dėlto minėtas Amiso romanas neliko nežinomas prancūzų skaitytojams, – jį išleido Calmanno-Lévy leidykla.

Tačiau pagrindinis leidyklų taikinys yra rudens sezono (la rentrée littéraire) literatūros premijos. Nors prancūzai išdalija rašytojams apie 1500 literatūros premijų, pagrindinėmis laikomos šios: brolių Goncourt’ų, Théophraste’o Renaudot, „Femina“, Médicis ir „Interallié“. Kurią nors iš šių premijų pelnęs rašytojas ir jo romaną išleidusi leidykla užsitikrina nemažą tiražą. Per pastaruosius penkerius metus rudens sezono leidiniai sudarė „20 procentų metinės apyvartos“³, kitaip tariant, vienas romanas iš penkių buvo nupirktas būtent šiuo laikotarpiu. O romanai, pelnę šias premijas, pasiekė vidutiniškai tokius tiražus: Goncourt’ų premija – 395 tūkst. egzemp­liorių, Th. Re­naudot –­­ 178 tūkst., „Femina“ – 97 tūkst., Médicis – 48 tūkst., „Interallié“ –­ 42 tūkst. Rekordinį 800 tūkst. egzempliorių skaičių pasiekė šveicarų rašytojas Joëlis Dickeras, už romaną „Visa teisybė apie Hario Kveberto bylą“ (šiemet išleido „Alma littera“, iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas) pelnęs dvi premijas: Didžiąją Prancūzų akademijos ir Licėjų moksleivių Goncourt’ų. Beje, pernykštės Goncourt’ų premijos laureatės Lydie Salvayre romano „O ne verkti“ („Seuil“ leidykla) buvo nupirkta 282 tūkst. egzempliorių, o Davidas Foenkinosas, už knygą „Šarlotė“ pelnęs Th. Renaudot ir Licėjų moks­leivių Goncourt’ų premijas, sulaukė 325 tūkst. skaitytojų dėmesio.

Leidėjus ir knygynų savininkus džiugina ir aplinkybė, kad metų pabaigoje premijuotos knygos labai dažnai perkamos dovanų ir per paskutines tris metų savaites parduodama daugiau kaip trečdalis premijuoto romano egzempliorių.

Šiemet prieš skirstant pagrindines literatūros premijas daugiausia perkamos buvo moterų autorių knygos. Skaitytojams labiausiai patiko Delphine de Vigan romanas „Pagal tikrą istoriją“, Christine Angot „Neįmanoma meilė“, Amélie Nothomb „Grafo Nevilio nusikaltimas“. O pasirinkimą skaitytojai turėjo išties didžiulį, nes rudens sezonui leidyklos pateikė 589 romanus (iš jų – 393 parašyti prancūzų autorių, 196 vertimai). Pernai šis skaičius buvo šiek tiek didesnis: 607 romanai.

Kai šios knygos patenka į knygynus, prasideda savotiškos lenktynės, kurioms stambiausios leidyklos pradėjo ruoštis dar pavasarį – kvietėsi didžiausių knygynų savininkus, aiškino pasirodysiančių romanų privalumus, prašė būtent jiems suteikti išskirtinę vietą knygyne. Be to, gegužę knygynai gauna knygas baltais viršeliais, kurios pasirodys rudenį jau galutinai apipavidalintos. Tačiau perskaitę tekstą, knygynų darbuotojai gali nuspręsti, ar kūrinys turės pasisekimą tarp skaitytojų.

Leidyklos neapsiriboja vien knygynų savininkais, joms taip pat rūpi, kad ir literatūros kritikai abejingai nepraeitų pro jų leidinius. Užtat jau rugpjūčio pabaigoje literatūriniai laikraščiai ir žurnalai publikuoja recenzijas apie ką tik pasirodžiusius ar dar tik pasirodysiančius romanus, stengdamiesi atkreipti ne tik eilinių skaitytojų, bet ir literatūros žiuri dėmesį. Įdėtos pastangos dažniausiai tikrai atsiperka. Nors kartais, žinoma, nutinka ir taip, kad su rašytoju siejamos viltys nepasiteisina. Taip nutiko Fayard’o leidyklai, kuri, tikėdamasi, kad M. Houellebecqo romanas gaus Goncourt’ų premiją, už rankraštį pasiūlė 3 mln. eurų, metė didžiulius pinigus reklamai, bet romanas „Salos galimybė“ premijos negavo. Tiesa, jo buvo nupirkta per 200 tūkst. egzempliorių. Leidykla pasidžiaugė bent tuo, kad nepatyrė nuostolių.

Kompasas rodo Rytus

Šiemet brolių Goncourt’ų premijos ceremonija prasidėjo neįprastai, nes spalio 27 d. dešimt Goncourt’ų akademijos narių, vadovaujami jos prezidento, garsaus literatūros kritiko Bernard’o Pivot, nuvyko į Tunisą, į Bardo muziejų, kuriame kovo mėnesį teroristų išpuolis nusinešė 22 gyvybes, ir paskelbė premijos finalininkų sąrašą. B. Pivot pasakė: „Šiandien į Tunisą, tą kraštą, kuris tapo dviejų siaubingų išpuolių auka metų pradžioje, mes atvykome pasakyti: „Laikykitės, mes su jumis.“ Mes einame į muziejaus salę balsuoti –­ balsavimas –­ demokratinis veiksmas –­ ir mes paskelbsime paskutinius keturis kandidatus. (...) Manau, kad tai yra svarbu, net jei ir simboliška.“⁴ Finalininkų sąraše atsidūrė tokie romanai: Nathalie Azoulai „Titas nemylėjo Berenikės“, Mathiaso Énard’o „Kompasas“, Hédi Kaddouro „Dominuojantys“ ir Tobie Nathano „Ta šalis, kuri panėši į tave“. Tiesa, Azoulai romane tik užsimenama, kad Berenikė yra Palestinos karalienė, o visuose kituose daugiau ar mažiau kalbama apie Rytų kraštus. Šitaip Goncourt’ų akademija norėjo atkreipti dėmesį į įtampą, tvyrančią tarp Vakarų ir Rytų. Lapkričio 3 d. tradicinėje vietoje –­ Pa­ryžiaus „Drouant“ restorane Goncourt’ų premiją pelnė 43-ejų rašytojas Mathiasas Énard’as.

M. Énard’as – arabų ir persų kalbų specialistas, vertėjas, iki šiol parašęs penkis romanus, besidomintis Jameso Joyce’o ir Louis-Ferdinand’o Céline’o kūryba, nemažai keliavęs po Libaną, Siriją ir Turkiją, dabar gyvena Barselonoje. Neatsitiktinai jo kūryboje, kuri išversta į 22 kalbas, dažniausiai ir atsispindi šių kraštų gyvenimas. Į literatūrą jis įžengė 2003 m. išleidęs romaną „Tobula šaudykla“ – nervingą snaiperio monologą neįvardytoje šalyje, labiausiai primenančioje Libaną. Jį išgarsino romanas „Zona“ (2008), už kurį gavo didžiausią pinigine išraiška Gruodžio premiją (30 tūkst. eurų teikiama kaip savotiška anti-Goncourt’ų premija už tikrą literatūrą). Tai didžiulė 500 puslapių epopėja, kurią sudaro vienas sakinys, perteikiantis keliauninko klajones po Viduržemio jūros šalis ir pasakojantis apie praėjusių laikų ir dabarties karų žiaurumą. Ne vienas kritikas romane įžvelgė Joyce’o įtaką. Kitas jo romanas „Papasakok jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ (2010), pelnęs Licėjų moksleivių Goncourt’ų premiją, nukelia į XVI amžių. Priešpaskutinis romanas „Vagių gatvė“ (2012) pasakoja apie nelegalią imigraciją ir musulmonų pasaulį, susidūrusį su islamistų pavojumi.

Premijuotasis romanas „Kompasas“ („Actes Sud“) yra pats ambicingiausias, jame tarsi norima atsakyti į klausimą, kas yra orientalizmas. Gal tai tik madinga sąvoka, kurią mėgsta minėti intelektualai? Gal tik Vakarų išgalvotas dalykas? O kur prasideda Rytai? Arba kur yra jų ribos? Tokie svarstymai taip neduoda ramybės romano pasakotojui ir protagonistui –­­ austrų muzikologui Francui Riteriui, kad šis praleidžia ištisą bemiegę naktį savo bute Vienoje, nes, kankinamas neįvardytos ligos, yra prikaustytas prie lovos. Tą nemigos laiką, be banalių minčių apie kaimyną ir šlapimo pūslę, jis svarsto ir apie kur kas rimtesnius dalykus. Minčių eigą kreipia du vektoriai – muzika ir Rytai. Kitaip tariant, Francas mintimis klajoja tarp Rytų ir Vakarų, tarp praeities ir dabarties. Orientalizmas irgi iškyla prieš jį dviem pavidalais, priešingais poliais: viename iš jų „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasaulis, kupinas energijos ir erotikos, kitame – Muhamado Asado veikalas „Mekos kelias“, žavintis savo tuščia erdve ir transcendencija. Kaip sakė romano autorius, „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakos – tai istorija, kaip išvengti mirties. Jei istorija nebus įdomi, nesudomins klausytojo, kitą rytą Šachrazadai nulėks galva. Mano romano pasakotojas sutinka su mintimi, jog pasakojimas išgelbsti, jog reikia pasakoti tam, kad kuo toliau nustumtum neišvengiamą akimirką“⁵.

Jis prisimena savo keliones į Rytų kraštus su keistuoliais archeologais, moks­lininkais, kuriuos viliojo opijus, mylimą merginą Sarą, Paryžiuje tyrinėjančią nusižudžiusio Irano rašytojo kūrybą. Su ja jis ne tik praleido naktį po atviru dangumi Palmiroje, šalia istorinių griuvėsių, bet ir drauge keliavo į Teheraną. Prisimena keliones į Stambulą, Alepą, Damaską garsių menininkų – Mahlerio, Heine’s, Balzaco, Delacroix –­ pėdsakais... Lėtai teka laikas: 23.10, 0.55, 2.20, 3.45, 5.43, kol galiausiai pradeda aušti... Be kelionių vaizdų, jo atmintyje iškyla istorijos iš universitetinio gyvenimo, perskaitytos knygos, žinios apie Lizstą ar austrų orientalistą Josephą von Hammerį-Purgstallį. Į atmintį įsibrauna ir šiandienės realijos – karas Sirijoje, išsprogdinta Palmira... Tą naktį jis leidžia šalia Beethoveno kompaso kopijos, kuris, užuot rodęs Šiaurę, rodyklę yra nukreipęs į Rytus. Tačiau svarbiausia aplinkybė, kodėl muzikologas praleidžia bemiegę naktį, yra ta, jog iš Borneo salos, kur yra nusidanginusi Sara, jis gauna jos mokslinį straipsnį. Kai romano pradžioje jie susitinka, Sara yra dvidešimtmetė, romano pabaigoje – jai keturiasdešimt penkeri. Sara paliko Francą, ištekėjo už kito, tapo pripažinta specialiste, o Francas liko dėstytoju, vis labiau abejojančiu savimi. Tačiau abiejų atmintyje išliko dvi naktys Rytuose... Pasakojimas baigiasi 7 valandą ryto. Perskaitęs Saros laišką, Francas jau klejodamas pro miegus ištaria: „Aušra; brėkštant dienai miršta žmonės, sako Viktoras Hugo. Sara, Izolda. Ne, ne Izolda. Nukreipkime žvilgsnį nuo mirties. Kaip Gėtė. Gėtė atsisako matyti lavonus, artintis prie ligos. Jis atsisako sutikti su mirtimi.“ Šis romanas yra savotiškas sąvadas, kelionė per du šimtmečius, išreiškianti pagarbą tiems žmonėms, kurie pašventė gyvenimą Rytų studijoms ar meninei kūrybai. Kartu rašytojas stengiasi atskleisti ir Rytų įnašą į Vakarų kultūrą, skirtingų tautų ir kultūrų dialogą.

Tarp tikrovės ir vaizduotės

Lapkričio 3 d. tame pačiame „Drouant“ restorane, tik kitoje salėje Théophraste’o Renaudot premija buvo paskirta rašytojai Delphine de Vigan (g. 1966) už romaną „Pagal tikrą istoriją“. Ji nurungė vyrus, drauge patekusius į finalinį turą: Laurent’o Binet „Septintąją kalbos funkciją“, Philippe’o Jaenados „Mažąją patelę“, Cristophe’o Boltanskio „Slėptuvę“ ir Fabrice’o Guenier „Eną“.

Savo kūrybos kelią D. de Vigan pradėjo 2001 m. su romanu „Alkio dienos“, kur remdamasi savo patirtimi aprašė devyniolikmetės Loros, sergančios anoreksija, likimą. Šį kūrinį ji pasirašė Lou Delvigo slapyvardžiu. 2005 m. pasirodė trumpas romanas „Gražūs vaikinai“, pasakojantis vienos moters tris meilės istorijas. „Gruodžio vakare“ (2006) autorė narplioja meilės ir atminties problemas. „No ir aš“ (2007; lietuviškai – „Alma littera“, iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė) – apie guvią ir išmintingą trylikametę mergaitę, kuri padeda spręsti gyvenimo problemas vyresnei benamei. „Požemio valandos“ (2009) narplioja šeimynines problemas. Didžiausios sėkmės sulaukė romanas „Niekas nesipriešina nakčiai“ (2011), kur ji pasakoja skaudžią savo šeimos istoriją: šizofrenija sirgusi jos motina Liusilė nusižudė.

Premijuotasis romanas „Pagal tikrą istoriją“ (Jeano-Claude’o Lattèso leidyk­la) paspendžia pinkles skaitytojui, mėginančiam išsiaiškinti, ar susiduria su tikrove, ar su fikcija. Mat kūrinyje ne tik labai daug situacijų, kurios primena pačios rašytojos gyvenimą, bet ir pasakotoja be galo panaši į rašytoją. Ar tai dėsningi dalykai, ar tik atsitiktinumas? Romano pasakotoja – rašytoja Delfina išgyvena sunkų gyvenimo laikotarpį: jau treji metai ji negali parašyti nė vienos naujo kūrinio eilutės. Ankstesnė jos knyga – autobiografinis kūrinys apie motinos ligą – sulaukė didžiulio pasisekimo. Užtat dabar ji jaučia tik balto popieriaus baimę. Jos bičiulis – literatūros kritikas, užsiėmęs žmogus, irgi nelabai gali jai padėti. Du vaikai suaugę, gyvena savarankiškai ir, be abejo, nesuvokia specifinių kūrybos dalykų. Ji supranta, kad literatūros istorijoje nėra vienintelė, susidūrusi su tokia problema (prisimena J. D. Salingerį). Apimta nevilties, ryžtasi kreiptis į savo leidėją: „Vieną spalio vakarą, aš pranešiau leidėjai, kad atsisakau šio projekto, apie kurį jai buvau pasakojusi. Jis neveikė, kažkas sukosi tuščiai.“

Ir tuomet jos gyvenimą nutvieskia nušvitimas. Po knygų mugės Delfina ateina į pobūvį, ten pajunta vienos skaitytojos žvilgsnį, kuriai prieš kelias valandas nepasirašė savo knygos. Graži šviesiaplaukė moteris L. ima savotiškai belstis į Delfinos sielą. Naujosios pažįstamos įtakai atsispirti tampa itin sunku. Delfina sužino, kad L. anksčiau buvo žurnalistė, o dabar padeda garsioms aktorėms ir politikos veikėjams rašyti autobiografijas. Tuo pačiu ji prisipažįsta, kad yra našlė ir neturi vaikų. Toks L. bendravimas su Delfina nejučiomis priverčia ir pačią rašytoją tapti labai atvirą. Delfina nė nepajunta, kaip patenka į savotiškas pinkles. Jaučia, kad L. ją išsunkia tarsi vampyrė, netgi pasiglemžia jos tapatybę. L. žvilgsnis jai tampa tiek pat būtinas, kiek ir priešiškas. Delfina su L. svarsto literatūros prigimtį. L. pareiškia, kad tik literatūra leidžia suvokti tiesą, nes bet koks rašymas yra rašymas apie save. O Delfina teigia, kad bet koks rašymas apie save yra romanas, nes bet koks pasakojimas yra iliuzija. Šitaip Delfina nuolat painioja ir skaitytoją, kursto jo abejones, kas iš tikrųjų manipuliuoja šiame romane. Romane galima įžvelgti du pasakojimus. Pirmasis – apie Delfinos gyvenimą ir vis didėjančią L. įtaką. Antrasis –­ apie rašytoją, kuri panaudoja įvairius šaltinius, kad sukurtų romaną. Romaną apie kūrybos sunkumus. Pasakotoja tarsi dėsto, kaip gimsta romanas: skaitytojas stebi, kaip ji pasižymi įvairius pokalbius užrašų knygelėje, pasitikrina joje datas, tiksliai ir be emocijų analizuoja faktus. Būtent šis autorės žaidimas su tikrovės ir vaizduotės riba suteikia kūriniui tam tikrą intelektualinį lygį.

Th. Renaudot premija už esė atiteko rašytojui Didier Blonde’ui už knygą „Leila Mahi 1932“ (Gallimard’o leidykla), kurioje jis bando įspėti Père Lachaise’o kapinėse 1932 m. palaidotos moters paslaptį.

Th. Renaudot premiją už kišeninio formato knygą pelnė iš Libano kilusi rašytoja Vénus Khoury-Ghata už romaną „Sužadėtinė ant asilo kupros“ (Gallimard’o leidykla), pasakojantį apie jaunos žydaitės likimą, susipynusį su istoriniais Alžyro įvykiais XIX a. pirmoje pusėje.

Šeimos saga

Lapkričio 4 d. „Femina“ žiuri, kurią sudaro vien moterys, premiją skyrė 53-ejų žurnalistui ir rašytojui Cristophe’ui Boltanskiui už pirmąjį romaną „Slėptuvė“ („Stock“ leidykla). Jis įveikė Boualemo Sansalio „2084“ ir Hédi Kaddouro „Dominuojančius“.

Autobiografinio pobūdžio „Slėptu­vė“ yra savotiška šeimos saga, vaizduo­janti tris Boltanskių šeimos kartas, ku­rių kiekviena paliko pėdsaką literatūros, meno ar mokslo srityse. Rašytojo senelis Etjenas buvo Medicinos akademijos narys (jo tėvai žydai imigravo į Prancūziją iš Odesos XIX a. pabaigoje, o jis pats 1927 m. atsivertė į katalikybę nenujausdamas, koks pavojus jo laukia ateityje), jo žmona Miriam, kuri buvo įdukrinta turtingos našlės, persirgusi poliomielitu tapo neįgali, rašė romanus Ani Loran slapyvardžiu. Jų vaikai tęsė tėvų veiklą: Žanas Elijus išgarsėjo kaip lingvistas, Liukas kaip sociologas, Kristijanas kaip tapytojas ir skulptorius. Jiems nenusileidžia ir anūkai: Kristofas žinomas kaip žurnalistas ir rašytojas, Ariana kaip istorikė. Šiame romane autorius ypatingos šeimos istoriją paverčia prancūziškos šeimos istorija.

Romano kompozicija grindžiama šeimos namo planu. Namas, stovintis prestižinėje Paryžiaus 7-ojoje apygardoje, yra sykiu ir uždaras pasaulis. Kiekvienu kūrinio skyriumi autorius tarsi atveria kito kambario duris. Šitaip palengva išryškėja ir namo paslaptis, nes tariama laiptų aikštelė iš tikrųjų yra slėptuvė. Antrojo pasaulinio karo metais autoriaus senelis, prasidėjus žydų persekiojimui, pats organizuoja savo dingimą. Jis išsiskiria su žmona ir vieną naktį išeina, keldamas kuo daugiau triukšmo, kad jį išgirstų kaimynai. Tačiau iš tikrųjų tūno slėptuvėje dvidešimt ilgų mėnesių. Iš šios slėptuvės visa šeima neišeis niekada, nes visi nariai bijos visko ir nieko. Senelį paveikė jau Pirmasis pasaulinis karas (apkasuose jis praleido dvejus metus), Antrojo pasaulinio karo metais jis negalėjo suprasti neapykantos, visur gatvėse matydamas užrašus „šlykštus žydas“. Tuo labiau kad jaunystėje jį žavėjo Prancūzijos respublikos idealai. Apskritai ši šeima kupina paradoksų, nes ją sudaro žydai ir katalikai, intelektualai ir negavusieji išsilavinimo, buržua ir maištininkai, turtingi žmonės ir šykštuoliai, sėslieji ir keliauninkai. Šeimos lizdas virto savotiška utopija, netgi tam tikru kibucu. Visa šeima nori pasirodyti esanti stipresnė negu nuolat ją gąsdinanti tikrovė.

„Femina“ premija, skiriama užsienio autoriui, atiteko škotei Kerry Hudson (g. 1980) už romaną „Vandens spalva“, pasakojantį apie Londone prostitucijos žabangose atsidūrusios, bet iš jų ištrūkusios rusaitės Alionos meilę apsaugininkui Deivui, irgi slepiančiam savo praeitį. „Femina“ premija už esė atiteko Emmanuelle Loyer už pirmąją išsamią garsaus prancūzų intelektualo Claude’o Lévi-Strausso (1908–2009) biografiją „Lévi-Straussas“.

Šių laikų Berenikė

Lapkričio 5 d. Crillono viešbutyje Médicis premiją pelnė 49-erių rašytoja, šešių romanų autorė Nathalie Azoulai už romaną „Titas nemylėjo Berenikės“ (P.O.L. leidykla), įveikusi 10 finalininkų, tarp kurių buvo ir jau minėti D. de Vigan, ir H. Kaddouras, ir C. Boltanskis. Rašytoja kūrybinį kelią pradėjo romanu „Nervinga motina“ (2001), vėliau parašė „Istoriją moters, kuri turi brolį“ (2004), romaną „Demonstracijos“ (2005), aptariantį rasizmo ir antisemitizmo problemas. Motinystė tampa pagrindine tema jos romane „Dukros išaugo“ (2010).

„Titas nemylėjo Berenikės“ – tai dvi istorijos. Viena susijusi su dabartiniais laikais, Tito ir jo meilužės Berenikės santykiais. Titas yra vedęs ir nenori palikti žmonos ir vaikų dėl meilužės. Staiga jis išsiskiria su meiluže Berenike, nieko jai taip ir nepaaiškinęs. Berenikė mėgina suvokti meilužio elgesį, numalšinti savo širdgėlą ir atsitiktinai išgirsta XVII a. dramaturgo Jeano Racine’o tragedijos „Berenikė“ eilutę: „Bėda manoji, kuo ji tapo ten, Rytuose dykuos...“ Ją labai patraukia tragedija, pavadinta jos vardu. O šiuolaikiniai rašytojai, tokie kaip Marguerite Duras, jos manymu, menkai gali paaiškinti jos jausmus. Šitaip romano autorė perei­na prie antros istorijos – dramaturgo Racine’o gyvenimo. Pasakotoja Berenikė stebisi, kaip jam pavyko laviruoti tarp atšiaurios jansenizmo filosofijos ir Liudviko XIV rūmų prabangos. O svarbiausia, kaip šis dramaturgas sugebėjo išreikšti meilės aistrą iš moters pozicijos. Ji prisimena romėnų rašytojo Svetonijaus žodžius, kad „Titas atsisakė Berenikės prieš savo valią, prieš jos valią“, ir nesupranta, kaip galima mylėti žmogų ir su juo išsiskirti. Racine’o žodžiai, kad „Titas nemylėjo Berenikės“ iš tikrųjų yra autoriaus siekis racionalizuoti meilės širdgėlą. Autorė pateikia dar vieną Racine’o tragedijos skaitymo va­riantą. Kūrinys šlovina prancūzų kal­bą, atskleidžia jos lotyniškas šaknis ir parodo, kaip gali susipinti meilė kalbai ir meilė apskritai. Pasakojimas baigiasi Racine’o istorijos pabaiga: praėjus dešimčiai metų po dramaturgo mirties, Liudvikas XIV išgriauna vienuolyną, pašalina iš jo kapinių mirusiuosius, išvaiko vienuoles...

Médicis premija, skiriama užsienio rašytojui, atiteko turkui Hakanui Günday’ui už romaną „Dar“ apie žmones, kurie organizuoja migrantų keliones iš Turkijos į Graikiją. Médicis premija už esė skirta sociologei ir antropologei Nicole Lapierre už knygą „Kas gali, lai išgelbsti gyvybę“, kurioje autorė aiškinasi savižudybių kupiną savo giminės istoriją.

Semiologinis detektyvas

Lapkričio 12 d. buvo paskirta pas­kutinė iš garbingiausių – „Interallié“ premija, paprastai skiriama žurnalistui už geriausią metų romaną. Ji teko rašytojui Laurent’ui Binet už antrąjį romaną „Septintoji kalbos funkcija“ (Grasset leidykla). Jis įveikė Charles’io Dantzigo „Meilės ir neapykantos istoriją“, Lionelio Duroy „Pasprukti“ ir Ph. Jaenados „Mažąją patelę“. Beje, premijos laureatas yra pažįstamas ir mūsų skaitytojams istoriniu romanu „HHhH“ („Sofoklis“, iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė).

Premijuotasis romanas pasakoja kaip 1980 m. vasario 25 d. garsusis semiologas Roland’as Barthes’as, papietavęs su François Mitterand’u, gatvėje patenka po nedidelio sunkvežimio ratais. Po mėnesio mokslininkas miršta ligoninėje. Tokia yra paprasčiausia informacija. Tačiau autorius pateikia savąją versiją. Jo nuomone, prieš Barthes’ą buvo surengtas sąmokslas. O kas svarbiausi įtariamieji? Pasirodo, rašytojas Philippe’as Solersas, Gilles’is Deleuze’as, Jacques’as Derrida, Bernard’as-Henri Lévy ir Jacques’as Lacanas... Jau savo pirmuoju istoriniu romanu rašytojas įrodė, kad moka puikiai nardyti tarp tikrovės ir fikcijos... Tirti bylą imasi buvęs karo Alžyre dalyvis komisaras Žakas Bajaras, kuriam nieko nereiškia signifikatas ir signifikantas. Jis dar prisivilioja Simoną Ercogą, drovų doktorantą, kuris yra „kalbos aktų“ specialistas. Šis duetas aiškinasi, koks yra „Logos“ klubo vaidmuo šitoje byloje, jie leidžiasi net į tarptautinius vandenis ir aplanko Umberto Eco Bolonijoje bei Kalifornijos universitetą. Koks nusikaltimo motyvas? Pasirodo, dar viena kalbos funkcija, papildanti lingvisto Romano Jakobsono pateiktas šešias funkcijas...

Šitaip rašytojo kūrinys tampa ne tik detektyvu, bet ir satyra, semiologijos vadovėliu pradedantiesiems, savotišku tų laikų atspindžiu. Be abejonės, „Septintoji kalbos funkcija“ yra pats keisčiausias rudens sezono romanas.

Premijos išdalytos, autoriai džiaugiasi, kad žiuri atkreipė dėmesį į jų kūrinius, leidėjai jau skaičiuoja pelną, knygynuose skaitytojai ieško premijuotųjų leidinių. Tačiau niekas negali tvirtai pasakyti, ar šie kūriniai bus skaitomi bent po penkerių, dešimties ar penkiasdešimties metų.

¹ Plačiau: Marianne Payet. „Rentrée littéraire, J-7“, L’Express, Nr. 3345, 2015-08-12, p. 96.

² Patrick Besson. „Le choix des nazis“, Le Point, Nr. 2252, 2015-11-05, p. 13.

³ www.lefigaro.fr/livres/2015/10/28/03005-20121025ARTFIG00164-goncourt-renaudot-pourquoi-les-prix-litteraires-sont-si-precieux.php.

⁴ www.lemonde.fr/livres/article/2015/10/27/goncourt-les-titres-des-4-romans-finalistes-devoiles-a-tunis_4797836_3260.html.

⁵ Julien Bisson. „L‘entretien avec Mathias Énard“, Lire, Nr. 438, 2015, p. 99.