Danutė Kalinauskaitė. „Skersvėjų namai“. – V.: „Tyto alba“, 2015. Prieš septynerius metus pasirodęs Kalinauskaitės novelių rinkinys „Niekada nežinai“ („Baltos lankos“) sukosi apie pamatinę temą – pasakotojų bandymus išlįsti iš „karvės pilvo“ (t. y. didžiulės kančios, kylančios dėl prisirišimo prie paties prisirišimo). Suvokdami praradimą kaip galimą pamatinį gyvenimo po gyvenimo nuo...
Kultūrinėje spaudoje kažkodėl įpratome rašyti beveik vien apie lietuviškas knygas. Kaskart nustembu, kad recenzentai jas laisva valia renkasi. O juk vertimai dažnai ir gražiau išleisti, ir kur kas brangesni (vėliau galima parduoti), ir mažiau nuspėjami. Bandyti susidoroti su trimis storais veikalais skatino ir pavyzdingai realizuojama „Kitų knygų“ leidybinė utopija. Bernardo Atxaga. „Obabakoak“. Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė. &nd...
Marcelijus Martinaitis. „Kaip katinai uodega peles gaudo“. – V.: „Alma littera“, 2015. Kažin, kiek teisus buvo Marcelijus Martinaitis, parašęs antidedikaciją „Šios knygos neskiriu tiems, kurie nemėgsta kačių“? Nors virš josios grafiškai dar ir išdidinta, kad čia labiau iš kačių gyvenimo negu iš žmonių, taip pabrėžiant pirmųjų reikšmę, tačiau žmonių šioje knygoje daug, o dar daugiau p...
Andrzej Franaszek. „Miłoszas. Biografija“. Iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys. – V.: „Apostrofa“, 2015. Kad susidūriau su nestandartine knyga, pamačiau vos baigęs vakarinio skaitymo procedūrą: Czesławo Miłoszo biografija neišsiteko plyšyje tarp lovos ir sienos, kur tradiciškai nugula visi tądien vartyti skaitiniai. Knygos gabaritai aiškiai nepritaikyti ne tik laikyti už lovos, bet ir sklaidyti gulinėjant: 944 p. apimties veikalą ne itin lengva ilgiau išturėti rankose, nekalbant apie nuolatin...
Trys Vaidoto Spudo (1935–1961) eilėraščių rinktinės Gytis Norvilas yra pareiškęs: „Poetas net be teisėjo nuosprendžio turi būti visada nuošalėje (svarbi pozicija) ir rodyti liežuvį, juoba kai pilni stadionai žiūrovų.“ Nepritapėlis gali pasitraukti iš literatūrinio žaidimo ir nerodydamas liežuvio, kad vėliau grįžtų į poeziją su savo pomirtine knyga (Antano Kalanavičiaus atvejis). Vaidoto Spudo kūrybinė biografija susiklostė kitaip. Jis atidžiai st...
Rašyti mokslinių knygų apžvalgas kultūriniam savaitraščiui – nedėkingas reikalas. Tikrosios (?) – mokslinės – leidinių recenzijos jau parašytos, apsvarstytos ir guli archyve tarp krūvos protokolų bei kitų jų svarbą ir būtinumą patvirtinančių dokumentų. Spaudai pateiktose knygų versijose, matyt, atsižvelgta į dalį šiuos popiergalius rašiusių profesionalų pastabų. Tad mėginimai kažką pridurti, ypač nesant humanitarinių ar socialinių mokslų daktaru, šiuo atveju turi daug šansų būti suprast...
Vacys Reimeris. „...ir jūs pasakysite...“. – V.: „Žuvėdra“, 2015. Naujojo Vacio Reimerio poezijos rinkinio anotacijoje nusakytas žanras ir tematika: „Šioje knygoje daugiau nei du tūkstančiai ketureiliais surimuotų sentencijų... Amžiumi vyriausio Lietuvos poeto (g. 1921 m.) kūrybinėje biografijoje jo vadinamieji katrenai – neretas reiškinys.“ Tikrai: 1999 m. pasirodė V. Reimerio „Katrenai rytui vakarui“, ri...
Antanas Šileika. „Pirkiniai išsimokėtinai“. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. – V.: „Versus aureus“, 2014. Pasak autoriaus, tai knyga, kurią jis parašė lengviausiai – be ypatingų kūrybinių kančių, kurioms veikiausiai priklauso ir įkvėpimas. Toks autoriaus prisipažinimas turėtų džiuginti skaitytoją – juk neretai pasitaiko, kad kuo didesnis įkvėpimas apima rašytoją, tuo jo kūrinį sunkiau skaityti. Bet &s...
Šiuolaikinė rusų literatūra pasibaisėtinai neprofesionali – ir tai viskas, ką apie ją galima pasakyti. Ji murkdosi toje pačioje gūdžioje dvasinėje provincijoje, kaip ir Rusijos švietimas, kinematografas, fundamentalusis mokslas ir visos kitos dvasinės veiklos sritys. Kalbėti apie tai baisiai nuobodu. Rusų literatūros neskaito Vakaruose, ja nesidomi Rytuose. Ji seniai nepatyrė sėkmių, apie kurias būtų kalbėjusi visa Rusija. Rusijos knygynuose dažniausiai nėra ką pirkti. I&sc...
Nesupraskit neteisingai – nevykėlės yra ne aptarsimų knygų autorės, o jų sukurtos pagrindinės veikėjos. Rinksimės tarp romanų epicentruose vaizduojamų (1) nevykusios šlykščios gyvos nelaimės, (2) paprastos storos nevykėlės ir (3) kvailos mažos mergaitės, pasiklydusios savo pačios baimių labirinte. Bet mums nesvarbu, kuri iš trijulės didesnė nevykėlė, mums juk įdomiausia, kiek sukurti charakteriai įtikinami ir meniški. Būtina paminėti, kad herojės yra ne tik nevykėlės – jos dar ir emigrantės....