1996 m. balandžio 4 d. Latvijos laikraštis „Izglītība un Kultūra“ („Švietimas ir kultūra“) paskelbė keturiolikmetės moksleivės Ievos Melgalvės eseistinės prozos kūrinį „Definicijos“, kuris tais metais laimėjo pirmą vietą Latvijos moksleivių rašinių konkurse; tuo pačiu metu žurnalo „Karogs“ romanų konkurse dėmesio sulaukė jos mini romanas „Kaip aš laukiau pavasario, arba Ledinė širdis“. Tači...
Nijolė Raižytė. „Vietos užimtos“. – K.: „Kauko laiptai“, 2015. Jei ne prieš tai skaityta įkvepianti Vlado Kalvaičio „Stiklinė aguonų“ iš „Kauko laiptų“ leidyklos, Nijolės Raižytės knygelė „Vietos užimtos“ vargu ar būtų pabaigta. Nors plonutė ir įveikiama per valandą, bet sykiais, pasitaiko, ir tos valandos gaila. Anotacija, žinoma, kaip ir visos, intriguojanti: bus kalbos apie moteris, žadama. Ir yra tos kalbos, n...
Dina Rubina. „Baltoji Kordobos balandė“. Iš rusų kalbos vertė Irena Aleksaitė. – V.: „Nordina“, 2015. – Prisimenu jūsų pamokas: „Bet koks popierėlis – lėkštelė – drobelė – turi turėti nepriekaištingą provenansą.“ – Ne-prie-kaiš-tin-gą! – pašnibždom nutraukė jį Bosota (...). – Kad ir šią minutę galėčiau bėgti su jais į bet kurį pasaulio aukcioną... Tad pasiklausykite tyriausio alkoholinio provenanso... Šis skambus žodis – provenansas – įstrigo į mano atmintį. Lyg girdėtas, lyg ne. Lyg supr...
Edita Barauskienė. „Tolminkiemio sodininkas“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. Kad Edita Barauskienė – šiuolaikinės lietuviškosios prozos savotiška novatorė, nepaneigs niekas, kas tik yra įveikęs perskaityti jos dešimtį neįtikėtinai storų knygų apie Prūsų Lietuvą ir istorinius jos gyventojus. Žavi rašytojos unikalus kruopštumas pateikiant istorinius faktus, juos gražiai susiejant su krašto buitimi,...
Janina Survilaitė. „Likimo užkodavimas“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. Šitaip perkoduoju Ciuriche gyvenančios lietuvių prozininkės, poetės, publicistės Janinos Survilaitės biografinę apybraižą „Likimo užkodavimas“. Knyga skirta pirmaisiais sovietų okupacijos metais nužudytų, ištremtų Lietuvos Mokytojų vaikų ir savo šeimos, giminės atminimui, iškiliausiems ir labiausiai pažemintiems Raseinių krašto žmonė...
Iš pirmo žvilgsnio Natalijos Arlauskaitės studija „Savi ir svetimi olimpai“ ir Algio Mickūno bei Daliaus Jonkaus „Fenomenologinė filosofija ir jos šešėlis“ tiek dėl objekto (literatūros klasikos adaptacijos kine vs. fenomenologinė filosofija), tiek dėl užmojo (ekranizacijų nagrinėjimo pjūviai vs. fenomenologinės filosofijos istorija) galėtų būti laikomos nesusikertančiomis tiesėmis ar, perfrazuojant Henriką Radauską, savomis kryptimis danguje klajojančiomis strėlėmis. Tačiau iš tiesų abi knyga...
Andrius Jakučiūnas. „Lalagė“. – V.: „Tyto alba“, 2011. Apie Andriaus Jakučiūno apsakymų vainiką „Lalagė“ rašyta nemažai. Nuomonės dažniausiai sutampa – tai savitas kūrinys lietuvių literatūros kontekste. Todėl ir prabėgus ketveriems metams nuo knygos pasirodymo, apie ją galima kalbėti kaip apie aktualiją, nes aktualu tai, kas reikšminga, kas dar nepasidengę bereikšmybės patina. Apie tokį kūrinį norisi vis priminti, neleidžia...
Autentika – dažnas žodis, kalbant apie kultūrą ir meną. Reiškinio autentiškumą čia įprasta traktuoti kaip pozityvą, pranašumą. Poezija – ypatinga kalbinė projekcija, kurios santykis su tikrumu itin sudėtingas. Eilės iš anksto užskliaustos savitame „žodžių etnoso“ lauke (net gerai išmokus kokią nors čiumbakų kalbą, naivu tikėtis, kad pavyks tikrai čiumbakiškai skaityti poeziją). Tai leidžia poezijai labiau nei kitiems menams atsiriboti nuo pasaulinio konteksto. Poetinės kalbos neišverčiamumas s...
José Irazu Garmendia, pasaulyje žinomas Bernardo Atxagos pseudonimu, gimė 1951 m. Asteasu, Gipuszkoa, Barselonoje baigė Filologijos ir filosofijos fakultetą. Išbandęs įvairias profesijas 9 dešimtmečio pradžioje pasišventė literatūrai. 1985 m. išleido romaną „Bi anai“ („Du broliai“), bet jo triūsas įvertintas 1989 m. pasirodžius knygai „Obabakoak“, už kurią autorius pelnė „Premio Euskadi“ (Baskų literatūros premiją...
Agnė Žagrakalytė. „Klara“. – V.: „Tyto alba“, 2014. Komiksus labai mėgau vaikystėje ir netgi pati buvau vieną nupiešusi. Vadinosi „Po marias šmėklos įsakymu“ ir buvo susuktas kaip kino juosta, norėdavai pasižiūrėt – reikėdavo išsivynioti. Jame daug spontaniškų, nelogiškų ir juokingų baisybių, na, kad ir tokių – jei tik pagrindinis veikėjas atsistos ant tvirtos žemės, jo laukia neišvengiama mir...