Vidas Morkūnas. „Nekropolių šviesos“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

„Turėčiau rimtai susimąstyti apie savo kūrybą, jeigu ji staiga pradėtų patikti daugeliui“, – taip savo „pusiau slapto rašytojo“ padėtį prieš keletą metų apibūdino Vidas Morkūnas1. Slaptumo ženklus atspindi ir polinkis retai spausdintis: dažniau vertimų praktika besimėgaujantis kūrėjas iki šiol buvo išleidęs du savito stiliaus apsakymų rinkinius. „Nekropolių švie­sos“ – pirmoji Morkūno poezijos knyga, tad ją galime vertinti ir kaip gan ryškią kūrybinio linkio žymę. Kita vertus, poetinės kalbos būdas autoriui ir anksčiau nebuvo svetimas – internete galima aptikti žinių apie dar studentiškais metais laimėtus poezijos konkursus, o ir Morkūno proza išsiskiria poetiškumu. Spėtina, kad eilės buvo viena iš kiek rečiau, bet vis dėlto nuolat jo naudotų literatūrinės saviraiškos formų (ar išties taip, težino pats poetas). Tačiau pasiryžimas išleisti eilėraščių rinkinį aiškiai liudija norą pateikti viešam vertinimui naują kūrybos formatą.

Nežinia, kaip toli nukeliaus ši atsišakojusi protaka. Rinkinyje pateikti poe­tiniai bandymai „ištarti pasaulį kitaip“ kol kas pernelyg nenutolo nuo Morkūno prozos vaizdinių. Visai autoriaus kūrybai būdingas panašus pasaulio sandaros pristatymo modelis. Apsakymuose dažnai neleisdavęs atskirti savo veikėjų būsenos (gyvi ar mirę), lyties, neįvardydavęs net aiškios jų priklausomybės tam tikrai terpei (dievai, daiktai ar gyviai), analogiškos tradicijos jis laikosi ir eilėraščiuose: stovėjome su tėvu / iki kelių įsmukę / į rūgštų velėninį / jaurinį dirvožemį / buvau neseniai miręs (p. 44); vėjų pilkų supustyti / permerkti liūčių / vardą praradę belyčiai / nuogaliai / koplyčių (p. 39).

Morkūno prozos ir poezijos paralelės galimai susijusios ir su atsakymų į klausimus, rūpėjusius įvairiais kūrybos laikotarpiais, paieška: nors autorius nedatuoja savo eilėraščių, atrodo, kad nedidelės apimties knygelėje chronologiškai pateikti svarbiausi ilgoko gyvenimo tarpsnio poetiniai tekstai. Gal todėl rinkinio pradžioje Morkūnas dažnokai užklysta į maždaug prieš ketvirtį amžiaus D. Kajoko ir A. Marčėno puoselėtą „angelišką“ poezijos aplinką: rasotame sode / prieš audrą / bitininkų brydės angelų / zvimbimas bitės / išskrenda į dangų (p. 10). Tolesniuose eilėraščiuose magija priblėsta, pamažu užleisdama vietą tamsos išbaigtumui. Jis ypač juntamas paskutiniuose knygos puslapiuose. Beveik visuose tekstuose čia jau tiesiogiai ar netiesiogiai minima mirtis, pabaiga, dužimas. Net kalbėdamas apie tai, kad užčiuopė kažką naujo, rinkinio pabaigoje Morkūnas linkęs tai įvardyti ne kaip pirmą, bet kaip paskutinį kartą atliktą veiksmą: tai paskutinis eilėraštis / apie kirus ant molo / vėliau kas nors / dar rašys / apie baltus kirus / ant juodo bangų talžomo molo / sidabrinius kirus / ant šarmoto vienatvės molo / rudagalvius kirus / Larus ridibundus / ant hidrotechninio statinio / uosto akvatorijai apsaugoti / bet apie kirus ant molo / šis eilėraštis –­ paskutinis (p. 49).

Nauja protaka, kaip ir dera, sūkuringa. Nenuostabu, kad vietomis pernelyg ūmūs mėginimai poetizuoti gan proziškas mintis užneša kūrėją ant seklumų. Padėvėtos metaforos (aklųjų žvilgsniai / žodžiai nebylių, p. 27; bet dūla dienos / akmenys lengvėja, p. 20), kiek dirbtiniai paradiškos laikysenos išryškinimo devizai (baltai mes / dvi valstybės / dvi kaligulos / dvi gėlos, p. 26) ypač dažni apie knygelės vidurį sudėliotuose tekstuose. Kas tai: vėl netiesioginiai poetinės erdvės pažinimo etapų ženklai (po laiko atskleidžiantys nemenkus pokyčius, kadaise vykusius autoriaus ilgai neviešintoje kūrybos srityje) ar netyčia praslydę foniniai trikdžiai, – kol kas nežinia. Aiškesniam Morkūno, kaip poeto, suvokimui dar stinga medžiagos. Bet yra požymių, kad laikui bėgant vertinimo galimybės prasiplės: jo poezija jau turi kryptį, tad tikimybė, kad ateityje įsidrąsinęs kūrėjas pateiks auditorijai daugiau eilėraščių – tikrai nemenka.

Į „Nekropolių šviesas“ sudėtiems tekstams būdingi netikėti sąskambiai (jaunos kuosos po debesiu kosti / o luošos ligotos jų mošos / klupinėja po gruodą / šiukšlynų aruodai / kupini neišsenkamo nuodėmių aukso / ruduo, p. 9), pasakojimo iliustratyvumas (kur dabar / ta vata / į kurią / tuojau po Trijų Karalių / visus tris / gražiai suguldydavome / (...) kur dabar / ta vata / ak išgeltusi / plaukia padangėm / nuplikusi, p. 12). Išskirtinis rinkinio eilėraščių bruožas – vientisa sferinė plotmė: Morkūną sunku cituoti trumpomis ištraukomis (deramai atskleisti kūrinio nuotaiką pavyksta tik pateikiant vientisą eilėraštį).

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad apibendrinant belieka pasveikinti autorių išleidus gerą autentiškos poezijos rinkinį. Vis dėlto kartu derėtų ir perspėti skaitytoją: plona ir skyriais nesudalyta knygelė – nevienalytė. Priežasčių, atveriančių įskilimus ties sąlyginių sekcijų –­­ pradžios, centrinės dalies, pabaigos –­ ribomis, gali būti ne viena. Jie turėjo vienodai galimybių rastis ilgokai begludinant ir galvos ar stalo užkaboriuose bekaupiant tekstus (jei manytume, kad chronologijos vis dėlto paisyta), mėginant dėlioti eilėraščius tematiškai, maketuojant leidinį. Kol kas šios dalys gerokai skiriasi vienos nuo kitų – ir tematika, ir stiliumi, ir teksto apdorojimo kokybe (centrinis segmentas atrodo gerokai silpniau). Bet knygos pavadinimas demonstruoja nedviprasmišką autoriaus norą stumtelėti bendrus akcentus ją pabaigiančių tekstų link – ten, kur formuojama tamsioji vizijų erdvė, kur susiliečia žinoma ir nepažinta, kur „mirštant nuteka vandenys“. Gal akcentuodama tą Morkūno poetinės protakos linkį tamson, knygos dailininkė D. Rybakovienė parinko viršeliams bei priešlapiams atitinkamą foną. Foną, pro kurį besiskverbiančios nekropolių šviesos gelia. Gal daugeliui tai ir nepatiks. Bet ar ne to autorius ir norėjo?

 

Rimvydas Stankevičius. „Kertinis skiemuo“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Kitaip nei Morkūnui, Rimvydui Stankevičiui poezija – pagrindinis kūrybos pavidalas. Pristatydamos jo knygų tekstus, leidyklos ne tik daug kartų vartojo žodį „eilėraščiai“, bet buvo priverstos ieškoti ir įmantresnių apibūdinimų (pvz., „poezijos apeigos“). Naujausia autoriaus knyga „Kertinis skiemuo“ įvardyta kaip eilėraščiai. Tad pasirinktas kalbėjimo būdas, rodos, tikrai neliudija kūrėjo manierose besiformuojančių naujų atšakų ar protakų. Įžvelgti ką nors netikėto šio rinkinio tekstų nuotaikose taip pat sunku. Stankevičius senokai pasukęs tamson, gilyn –­ ne veltui A. Ališauskas (beje, redagavęs ir Morkūno knygą) anotacijoje apibūdina „Kertinio skiemens“ įrašus kaip vyksmą, natūraliai ėjusį po dievoieškos ir saviieškos. Išties, mėgindamas įvardyti pradžią, Stankevičius šįsyk bando užsikabinti už tvirtesnių atminties atramų: citatos ties ciklų slenksčiais rodo tokiomis poe­tui buvus Maironį, M. Martinaitį, V. Ma­černį, A. Marčėną. Taigi jau ankstesniam rinkiniui „Ryšys su vadaviete“ būdingo „poetocentrizmo“ autorius lyg ir neatsisakė. Bet ir vietoje nestovėta: ryšys su savimi (ar savo kūrėjo ego) naujoje knygoje – mažiau svarbus, dažniau ieškoma ryšio su anais, didžiaisiais, kertiniais.

Gal šis linkis Stankevičiaus poezijoje ir neatrodo žymus. O vis dėlto jis –­ reikšmingas. Pristatydamas naujausią knygą per radiją, autorius sakė norėjęs sudėti į ją iš vaikystės, iš augimo parsineštus skiemenis2. Du galimai tiksliausius šių skiemenų išskaitymo variantus poetas įvardija pokalbyje su M. Nastaravičiumi3. Tikrai kertiniu rinkinio skiemeniu, pasak jo, laikytinas tu (kreipinys „rodant pirštu į širdį“, stovintis ir knygos tematinę ašį apibūdinančio žodžio „Lietuva“ centre). Knygos tekstas lengviau išduoda antrąjį – autoriaus taip pat minėtą – šio skiemens dešifravimo būdą: fonetinį žaidimą pirmomis eilėraščiuose neakivaizdžiai kalbinamų poetų pavardžių raidėmis. Ma-Ma-Ma-Ma – „keturi poetai – po pusę mano mamos“. „Kertinis skiemuo“ – dialogas su Lietuvos kultūros milžinais. Tiesa, galimų grandų pasirinkimas pagal tokią pavardės pradžią – labai platus, tai leistų net ironiškai paspėlioti (kartu praplečiant „fakultetų ginčo“ viešinimą4): ar tik nebus A. Marčėnas patapęs savotišku šių dienų J. Marcinkevičiumi –­ šaukliu pagal visuomenės užsakymą? O kalbant rimčiau, parinkties taisyklės aiškios – knygoje šnekinti tie, kurie turi ką atsakyti. Kurie leidžia Stankevičiui (kartu ir skaitytojui) džiaugtis vien galimybe prisišlieti prie didžiųjų rikiuotės. Jie – tikrai kertiniai, šakniniai (ne tik dėl svarbiojo skiemens). Jie nurodo tikrąją šio rinkinio liniją: norą nužvelgti bendrybę, palyginti dabarties ir anų dienų išsakymus, aptikti analogijas tarp skirtingose vietose skirtingu metu ištartų žodžių.

Knygoje nuolat pabrėžiamas laiko ir pasaulio ribų nebuvimas, suteikiantis poetui galimybę lengvai lankytis Anapilyje (Gražu lyg po mirties: / Mėnulio pjautuvas speiguotoje vaiskybėje, p. 29; Mačiau, guli Mačernis kape – / Su ta pačia idea fixe, įstrigusia galvoj, p. 67), skaistykloje (Dervos katilai tam / Visiškai nereikalingi – / Žmogus paprastai išverda / Savo paties viduje, p. 89), praeityje (Neįtikėtina: šiame sapne – / Dar neužterštas oras, upės, p. 107). Persikūnijimų (persijutimų, perkalbėjimų) zonos plotį atskleidžia paskutinio knygos eilėraščio „Aštuntoji vizija“ pabaiga: Juk po teisybei – visai ne berniukas / Buvau anoj pievoj – / Tik tas, kurs jo lūpomis taria: / „Ąsotis vandens ir dangus – / Susisiekiantys indai.“ // Tik tas, kurs per amžius liudija šieną / Kvepiantį Dievo paunksmėje, / Laukuose degančią saulę, raudoną / Voriūkštį, ropojantį debesimi... // Nenutrūkstantis // Mirusiųjų ir negimusiųjų bendravimas esu. / Amen.

Dažnas poeto susitapatinimas su kitur ir kitaip esančiais reikalauja ir specifinio teksto pateikimo. Knygos turinyje terasime septynias antraštes, nors daugelis po jomis besislepiančių eilėraščių suskirstyti smulkiau, atskirai pavadinti ir sunumeruoti (formaliai kai kuriuos tarp antraščių sudėtus tekstus galima vadinti ciklais). Pats Stankevičius jau minėtame pokalbyje siūlo traktuoti knygą kaip vientisą darinį (net teigia norėjęs įvardyti jį poema) ir skaityti tekstus paeiliui. Vientisumo knygai išties nestinga: įvadinis eilėraštis „Egzorcizmo seansas“ tarsi atveda į slėpiningą bendravimo su kertiniais asmenimis vietą, o pabaigoje pateikta „Aštuntoji vizija“ apibendrina šio pasivaikščiojimo rezultatus. Turbūt todėl pirmasis ir paskutinysis knygos tekstai – ne tik ilgiausi, bet ir išsiskiriantys specifine nuotaika. Jie turi aiškų tikslą, griežtą siužetinę konstrukciją ir net nesunkiai įžvelgiamą fabulą, bet kartu žaižaruoja ypatinga energija demonstruodami, kaip arti yra jų gaubiamas slėpiningų kerčių plotas. Tai ypač juntama „Egzorcizmo seanse“, prie šio ploto dar tik artėjant: O čia – tyla, lyg kažkas esminio, / Kažkas neatšaukiamo būtų įvykę, / Tik tiksi laikrodis, tik dunksi / Obuoliai, už lango / Žaibai kvepia rožėmis... (p. 13) Dunksinčių obuolių, žaibų ir rožių kvapo griebiamasi ne šiaip sau –­ vaizdai primena skaitytojui, kad bus keliaujama į užmirštąjį laiką, į nebūtąją teritoriją (Kas gi įvyko? Kas čia dėjosi visą tą laiką, kol manęs nebuvo?, p. 7). Vaizdai iš kelionės link kadais kažkieno jau naudotų žodžių ir skiemenų (gal tai jie pavienių dėmelių ir raidžių pavidalu prasimuša pro D. Kavaliūnaitės kurtą mėlyną knygos viršelį?).

Citatos – neišsamus gidas, nupasakojant šios kelionės įspūdžius. Bet gido nelabai ir reikia: pasiryžusiems imtis „Kertinio skiemens“, matyt, pravartu laikytis autoriaus nurodymų – giliai įkvėpti pradžioje, panirti ir iškvėpti įveikus knygą. Nepaisant to, kad rinkinį sudaro 125 puslapiai, tai ilgai neužtrunka – Stankevičiaus knyga įtraukia. Skubantiems ar nesugebantiems vienu ypu įveikti nemenko poezijos gabalo, svarbu nepraleisti giliausiai priedugnin įsukančių įžvalgų. Iš jų paminėtina „Silabotonika“, kurioje autorius atvirai, aštriai ir ryžtingai aiškinasi santykius su Maironiu, ir erdvėlaikio kaitos priežasčių beieškantis „Europos laikas“. Šiuose tekstuose kertiniai dugno skiemenys ne tik įskaitomi, girdimi, bet ir juntami: „Čakona“ reiškia – šliaužte per praeitį, / Basomis per sniegą, / Smičiumi per žaizdą – // Iki pat kaulo, iki ryto ir dar, / Ir dar giliau – // Iki pakvies... (p. 88)

Tas Stankevičiaus „giliau“ – jau ne protaka, ne linkis. Greičiau nuolatinis verpetas kiaurai tamsą.

¹ kamane.lt/Kamanes-tekstai/Literatura/Rasytojas-Vidas-Morkunas-Nepriimu-meno-kuris-bando-nuslepti-irima.
² www.laisvojibanga.lt/skaityti-ar-2015-06-03-2/.
³ www.lrt.lt/mediateka/irasas/1011764213/literaturos_akiraciai_2015-06-14_17_03?popup.
⁴ N. Putinaitė. „Ne vien apie Marcinkevičių kalbà“. www.delfi.lt/news/ringas/lit/n-putinaite-ne-vien-apie-marcinkeviciu-kalba.d?id=68595588.