Guntis Berelis. „...rašyti...“

Nuotrauka iš www.naba.lv

Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių literatūrologas, eseistas, prozininkas. 1999 m. paskelbė įvairiai vertintą „Latvių literatūros istoriją“ –­ esė rinkinį apie XX a. latvių literatūrą ir rašytojus. Jo kūrybinėje biografijoje – romanai „Ugniniai veršiai auksaragiai“, „Žodžiams nebuvo vietos“ (šis iš istorinių romanų serijos „Mes. Latvija, XX amžius“), apsakymų ir esė knygos, apie 400 publikacijų knygose, žurnaluose ir laikraščiuose. Dabar G. Berelis rašo knygą apie rašymo meną: „Knyga „...rašyti...“ sumanyta kaip kontrargumentas begalei straipsnių, pavadintų „Kaip parašyti genialų romaną“ ar panašiai, kuriuos perskaičius genialaus romano neparašys net pats genialiausias prozininkas. Iš dalies knygą inspiravo Literatūros akademijos Prozos studija, kuriai du kartus teko vadovauti (2007 ir 2013 m.), taip pat susitikimai su pradedančiaisiais autoriais tuo metu, kai buvau Rašytojų sąjungos prozos konsultantas, pradedančių autorių seminarai, „Pašaukimo“ stovyklos. Tikiu, kad šiemet knyga bus parašyta, o skaitytojus ji pasieks kitų metų pirmoje pusėje.“ Publikuojame šios knygos fragmentą.

Perskaityk ir išmesk,
arba
Ar galima išmokyti rašyti

Išspausdinta be galo daug knygų maždaug tokiais pavadinimais „How to Write a Bestseller“, „How to Write a Damn Good Novel“, „The Complete Idiot’s Guide to Writting Well“ ir taip toliau. Autorių pavardės čia nebūtinos – jie didžiuodamiesi paisto niekus. Keista, kad geras arba bent labai gerai sumanytas knygas moko rašyti žmonės, kuriems nepasisekė rašant bestselerius, išskyrus tuos atvejus, kai pats dailyraščio pamokymas tapo bestseleriu. Bemaž visos šios knygos atkartoja vis tuos pačius seniai žinomus dalykus apie siužeto vystymą, personažų kūrimą, jau prieš gerus du tūkstančius metų, Aristotelio laikais, paleistą turinį iš formos indo, taip ir neišsiaiškinus, kaip šiuos elementus išlaikyti drauge kalbant apie „pagrindines idėjas“, kompoziciją arba, Viešpatie apsaugok, kulminaciją ir ekspoziciją bei panašius dalykus, kurių ryšys su literatūra gana tolimas. Kaip argumentai puikuotis panaudojami įvairaus rango klasikų tekstai, pamiršus, kad šie klasikai neskaitė jokios kūrybinio rašymo knygos. Jeigu jie tai būtų darę, vargu bau ar būtų tapę klasikais, panašiai ir perskaitęs pamokymus „Kaip tapti milijonieriumi per 24 valandas“ skaitytojas vargu ar taps milijonieriumi net po 24 metų. Retorinis klausimas: jei, tarkime, Joyce’as būtų kantriai studijavęs rašymo meno pamokymus, ar jais vadovaudamasis jis būtų galėjęs sukurti „Ulisą“?

Visų šių knygų pagrindinis klausimas: ar galima išmokyti rašyti? Iškart atsakau: ne, neįmanoma. Logiškas kitas klausimas: tai kokia tokių pamokymų prasmė, jei negalima išmokti rašymo meno? Nejau gerai išsilavinę autoriai yra visiški idiotai, jeigu užsiima tuo, kas jau iš pat pradžių pasmerkta nesėkmei? Tarp jų – ir Guntis Berelis, kuris rašo knygą „...rašyti...“, jau pirmame skyriuje pranešdamas, kad išmokti rašyti neįmanoma. Vis dėlto –­ sėdi ir rašo.

Truputį susiaurinsime klausimą. Ar įmanoma iš literatūros teksto išdistiliuoti pavienius elementus, išdėstyti juos neprieštaringoje sistemoje, išsamiai aprašyti ir klasifikuoti šią sistemą, paskui norinčiajam rašyti įteikti lentelę, kuria vadovaudamasis jis be skrupulų iškeps savo meistrišką kūrinį? Manau, atsakymas yra aiškių aiškiausias –­ jokie receptai ir lentelės kūrybinėje sferoje neveikia dėl paprasčiausios priežasties: meno kūrinys anaiptol neskaidomas į sudedamąsias dalis. Literatūrinė teksto kritika, analizė, teorija yra gana specifiniai žanrai, kurių padedamas žmogus mąsto apie literatūrą; bėda ta, kad terminologiniai neaiškumai pakiša klaidingų analizės analogijų, pavyzdžiui, iš chemijos ar fizikos. Vadovaujantis lentelėmis, t. y. į galvą įkaltomis teorinėmis žiniomis, neįmanoma sukurti literatūrinio teksto, panašiai kaip pats genialiausias automechanikas, nugintas į rūdų kasyklos požemį, niekada neišvažiuos su automobiliu laukan. Tikrovėje visa tai suprantama, todėl kūrybinio rašymo knygose autoriai dažniausiai gelbstisi eteriškomis būsenomis, pradedama kalbėti apie įkvėpimą, talentą ir panašius dalykus, tačiau šios eteriškos būsenos ir esti tokios beviltiškai eteriškos, tad šnekos apie jas labiau primena šamaniškos dvasios iškvietimą.

Taigi – rašyti negalima išmokyti. Nei mokykloje per literatūros pamokas, nei filologijos fakultete, nei kursuose, kurie plačiai paplitę Vakarų pasaulio universitetuose, nei Literatūros akademijoje negalima tapti rašytoju. Tiesa, galima įkalti į makaulę visiškai elementarius techninius dalykus, tačiau jiems įsisavinti nebūtina nei literatūros pamokos, nei filologijos fakultetas, nei rašymo pamokymai, pakanka redaktoriaus šiukšliadėžės. Gali būti, kad mano įsitikinimų pagrindas yra pernelyg netvirtas – vien asmeninė patirtis: manęs niekada niekas nemokė, kaip reikia rašyti. Antra vertus, klasikams, susitikusiems su pradedančiaisiais, patinka dėstyti: žiūrėkit, kad taptumei muzikantu ir pelnytumei aplodismentus, visų pirma reikia mokytis muzikos mokykloje, po to konservatorijoje, menininkai taip pat mokosi keliolika metų. Iš čia tiesiog automatiškai išrutuliojama idėja, kad ir rašytojams vertėtų mokytis vadovaujant mokytojui. Idėja atrodo truputį abejotina dėl to, kad tiek muzikantų, tiek menininkų didžioji mokymosi proceso dalis skiriama įvaldyti instrumentą, tačiau rašytojas savo instrumentą – kalbą –­ įsisavina „savarankiškame kelyje“, pradedant ta akimirka, kai ištariami pirmi žodžiai. Ir mokymasis pas meist­rus –­ sąmoningai ar nesąmoningai – vyksta laisvomis valandėlėmis skaitant knygas. Tekstus gamina ne tik rašytojo vaizduotė, įkvėpimas ar panašios plevenančios būsenos, bet ir knygos, kurias jis perskaito. Literatūra pati nurodo, ką reikia daryti su instrumentu – kalba.

Ir dar kartą: rašyti negalima išmokyti. Tačiau rašyti galima išmokti. Stačiokiškai tariant, žmonės, kurie trokšta išmokti rašyti, pirmiausia turi pasiųsti velniop visus nurodinėtojus su jų straipsniais, tada atsisėsti prie popieriaus lapo arba kompiuterio ir rašyti, braukyti, keliolika kartų perrašyti ir galų gale per didelius vargus suregztą „kūrinį“ išmesti į šiukš­liadėžę. Šis procesas tęsiasi metų metus ir, deja, jo negalima aplenkti. Nuolat galvoje turima šiukšliadėžė yra genialus mokytojas. Vis dėlto galima išmokti (ir, žinoma, pačiam išmokti) ko kita, kas bet kuriam rašančiajam taip pat svarbu ar net svarbiau nei nežemiškas talentas, kurį jam suteikė gamta. Tai yra pačiam pažvelgti į savo tekstą kritiškai arba skeptiškai primerktomis akimis.

Asmeninis kritinis požiūris į savo tekstą nėra tas pat, kas visai banali savi­kritika. Iškilus rašytojas gali būti išpuikęs idiotas ir laikyti save genijumi –­ jeigu jam iš tiesų pasiseka kažką iškilaus sukurti. Kritiškas požiūris į savo tekstą yra tarsi susidvejinimas. Autorius tartum suskyla į dvi asmenybes – į autorių ir autoriaus autorių; pastarasis autorių nuolat stebi, vertina, kontroliuoja ir mėgina „įrašyti“ įvairiuose kontekstuose. Skamba truputį šizofreniškai, bet iš tikrųjų tarp šių dviejų asmenybių gimsta tai, ką mes vadiname literatūra. Jei susidvejinimas dėl kažkokių priežasčių neįvyksta, gimsta bejėgiška žodžių masė arba begalinis monologas. Šių dviejų vienakūnių asmenybių požiūriai dar nereiškia, kad autorius, sukūręs eilinį kūrinį, lengviau atsikvepia, prisimerkia, koncentruojasi ir kitą akimirką jame atgimsta kritikas, kuris šviežiomis jėgomis išvalo tekstą ir tenai sudeda tolimesnius keliaženklius. Visai priešingai – abi būtybės nepapras­tai panašios, piktai priekabiauja, ir jų balsai neišskiriami. Labai primityviai modeliuojant, autoriaus patirtis – gyvensena, skaitymas, rašymas – kondensuojasi jo kritiniame balse, o atitinkamo teksto tapsmą inspiruoja staigus pašėlimas, įkvėpimas arba kažkas panašaus.

Vis dėlto, kokia kūrybinio rašymo knygų prasmė, jeigu, vadovaujantis jose surandamomis formulėmis, negali išmokti rašyti? Tačiau prasmė yra. Pirmiausia, tai skatina galvoti apie literatūrą ir apie tai, kas yra tikra, tiksliau sakant, kas galėtų būti rašymas. Antra, sutinku, kad tai vis dėlto verčia sėsti prie balto lapo. Tingumas ir nerangumas –­ būdingos žmogiškos savybės, o talentas nėra jokia stebuklinga žolelė. Netgi talentingas žmogus rašys kaip su kiaulės koja, jei pats nesimokys rašyti. Iš esmės tai procesas, kuris tęsiasi visą gyvenimą. Faulkneris –­ kai buvo pamalonintas Nobelio literatūros premija – pranešė, kad kiekvienas jo romanas buvo milžiniška nesėkmė. Tai yra jis nebuvo pajėgus – ar nebuvo dar išmokęs – realizuoti savo plataus masto idėjų. Manyčiau, Faulknerio prisipažinimas yra gana iškalbingas.

Tikrovėje rašymo mokymasis yra visiškai trumpas. Jei žmogus yra pradedantysis, jis jokiu būdu neprivalo priimti nė vieno patarimo, pasiūlymo, pamokymo. Netgi tie, kuriuos laiko rašytojais, apie rašymą nieko nenutuokia. Geriau jiems patylėti ir tiesiog rašyti, kitaip labai lengva kvailiu patapti. Nes kiekvienas autorius, tapdamas autoriumi, pirmiausia pradeda nuo to, kad mėgina sunaikinti visą literatūros istoriją ir įrodyti, kad tipas, kuris dėl nežinomų priežasčių ėmėsi mokytojo vaidmens, iš tiesų yra paskutinis kvailys. Jeigu tai pavyksta, viskas susireguliuoja kuo puikiausiai – tiek su norinčiu rašyti, tiek su literatūra. Žodžiu, perskaityk šią knygą, įsiklausyk, kas joje pasakyta, tačiau kuo greičiau ją išmesk. Tada sėskis ir rašyk.

Pasibjaurėjimas tekstu

960 metais vienas vyras, kuris savo darbus pasirašinėjo kaip Magister Florentius (Florencijos magistras – jo tikras vardas taip ir liko neišaiškintas), knygoje „Seconda Bibbia di Leon“ įrašė, regis, gilią asmeninę patirtį ir daugkart išgyventą mintį: „Jei nori žinoti bėdos reikalą –­ sunkiausia iš sunkiausių esti rašymo našta. Ji akis prižeria suodžių, taisyklės nugarą lenkia, laužo šonkaulius ir pilvą spaudžia, inkstus pripildo skausmo ir į visą kūną prikemša bjaurasties.“ Labiausiai tikėtina, kad šis prieš daugiau nei tūkstantį metų gyvenęs skeptikas rašymo sunkumą jautė grynai fiziologiškai – kaip savanorišką akių, nugaros ir vidurių žalojimą; vis dėlto negaliu atsilaikyti prieš gundančius pas­kutinius žodžius „visą kūną prikemša bjaurasties“ ir juos interpretuoti truputį kitaip. Būtent kaip rašytojo natūralų požiūrį į literatūrą –­ tą nuoširdų pasibjaurėjimą, ypač –­ paties rašytais tekstais.

Kartą vienos pažįstamos dainininkės pasiteiravau, ar dažni koncertai, kai diena dienon reikia dainuoti vis tas pačias seniai žinomas dainas, nesukelia jai pasibjaurėjimo muzika. Ji atrodė šiek tiek nustebusi – pirmiausia dėl to, kaip man galėjo kilti toks klausimas. Ne, dainavimas jai teikiąs didžiulį džiaugsmą; ne vien publikos aplodismentai ar kiti pripažinimo pasireiškimai, ne, džiaugsmą jai teikia pats dainavimas. Iškart akyse iškyla šių eilučių autorius, kuris niurgzdamas ir gerai suvokdamas, kad straipsnis/apsakymas/knyga, kad ir kas nutiktų, turi būti parašyti, nes terminas ant nosies galo (tiksliau, jau artimesnėje ar tolimesnėje praeityje), stropiai sugalvoja pačias neįtikinamiausias priedermes, pageidautina – nesusietas su literatūra, kad tik nereikėtų rašyti.

Tai nėra vieno žmogaus asmeninis defektas. Daugelis mano pažįstamų rašančių žmonių nenoriai sėdasi prie kompiuterio; manau, kad daugelis jų bijo prisipažinti dėl šios profesinės ligos. Yra toks banalus aforizmas, regis, išlikęs iš romantizmo laikų: rašytojas –­ tai tas žmogus, kuris negali nerašyti. Šis aforizmas paprastai esti komplekte su kita egzaltuoto bukumo sentencija: rašyti reikia tik tada, kai negali nerašyti. Pasakyčiau, kad nerašyti galima visada, visur, bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje, esant bet kokios proto būsenos ir dvasios nuotaikos. Nerašymas yra daug malonesnis nei rašymas (nerašant, pavyzdžiui, galima arba ką nors gera perskaityti, arba – dažniausiai – ką kiti blogai parašė, arba, tarkime, išplauti savaitę krautus indus). Retai tenka girdėti, kad šis literatūros tapsmo procesas kam nors keltų šviesias ir malonias emocijas. Neneigsiu, teko sutikti žmonių, kuriems patinka rašyti arba, dar kvailiau, patinka net tai, ką jie parašė; vis dėlto dažniau išgirstama, pavyzdžiui, kad šiuo metu rašomas gabalas įgrisęs iki gyvo kaulo ir jį reikėtų išmesti į šiukšliadėžę (šiukšliadėžė, jeigu galėtume reanimuoti viską, kas per amžius susikaupė joje, galėtų tapti iškiliausia pasaulio biblioteka). Ir tik redaktoriai žino, kokių pastangų reikia išreikalauti iš autoriaus tekstą, kurį jis kažkokioje tolimoje praeityje dėl nesusivokimo ar proto aptemimo buvo pažadėjęs. Autorius nerašo ne todėl, kad tingėtų ar jam tiesiog nesinorėtų rašyti, o todėl, kad jis iki nevilties šlykštisi paties sukurtu tekstu.

Gali būti, kad truputį perlenkiu. Tikrovėje santykis su sukurtu tekstu –­­ ištisas emocijų rinkinys, tad Magister Florentius nusakyta bjaurastis, kurios prikimštas visas kūnas, verta dėmesio. Kaip ir purvas, kuriuo klampoja autorius, niekaip neįstengdamas paėjėti pirmyn. Teoriškai geriausių tradicijų dvasia mes dar galėtume tęsti šią mintį. Maždaug taip: kurti tekstą –­ tai iš tikrųjų visiškai sunaikinti jo neužrašomumą; tikras literatūros kūrinys gimsta tiktai tada, kai rašytojas sunaikina neužrašytą tekstą. Taigi prieinama išvada, kad kūrybos procese rašytojui sukyla pasibjaurėjimas, nes sunaikinimas visuomet esti bjaurus ir nenatūralus užsiėmimas.

Iškart šauna į galvą klausimas: ar tekstus, kurie skaitytojams suteikia tiek daug džiaugsmo, autorius rašęs taip pat pakilios ir šviesios būsenos, ar juose prigrūdęs savojo pasišlykštėjimo? Ir kodėl literatūroje šis pasibjaurėjimas savo sukurtu tekstu nėra taip dažnai ir pastebimai juntamas? Absoliučiai vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra, čia galima tik laviruoti tarp konceptualių spėlionių ir gyvų pavyzdžių. Tarkime, ieškant atramos taško kitoje pusėje. Kadaise klausinėjau vieną didžiausių XXI a. pradžios rusų literatūros skandalistų Ilją Stogovą, kurio romanai persotinti substancijos, apibūdinamos neišverčiamu rusišku žodžiu černucha. Čia pilnas komplektas: nuopuolio žmonės, nesuvaldomas seksas, narkotikai ir degtinė kiek telpa, pasaulis kaip vientisas atliekų sąvartynas ir t. t., žodžiu, smulkiai ir detaliai aprašyti dalykai, kurie tikrai „visą kūną prikemša bjaurasties“, už ką Stogovą dosniai ir vieningai pliekė kritikai, o priešingoje pusėje dalis skaitančios publikos iš jo atvaizdo darė ikoną ir, kas autoriui baisiai patiko, entuziastingai pirko jo knygas. Ilja pasakojo, kad visas šis „juodasis“ komplektas būtinas vien tam, kad atskleistų, koks trapus ir neapsaugotas šiame pasaulyje vargšas žmogus. Taigi bjaurastis pačiu tiesiausiu būdu susieta su šviesiomis ir kilniomis emocijomis, bet jų aprašymas mane, švelniai tariant, versdavo vemti.

Tikrovėje kova su bjaurastimi yra labai paprasta. Šią taktiką galėtume pavadinti, tarkim, „apsiaustimi“, bet ne „puolimu“. „Puolimas“ – tai jau nuovokos/įkvėpimo akimirka, kai autorius, nesuvokdamas, iš kur ir kodėl ji atėjo, vienu sykiu gali iššauti visą šūsnį teksto. „Apsiaustis“ – kova su bjaurastimi ir pykčiu tekstui. Jei kartais atsiranda baltas popieriaus lapas, logiška, kad jį būtina užpildyti, tačiau nereikia pasitikėti nuovokos akimirkomis – ko gero, tokių nėmaž nebus. Penki sakiniai, užrašyti nugalint nepasitikėjimą rašomu tekstu, yra niekų niekai. Dešimt dienų prie penkių sakinių – ir baltas lapas užsipildo juodais ženklais, kurie tikriausiai po savaitės ar mėnesio nebekels pasibjaurėjimo, gal net priešingai –­ autorius, atėjus nuovokai, suras raktą. Klaidinga būtų pagalvoti, kad tekstas, gimęs iš impulso, paskui pamažu kepurnėjasi pirmyn, laimingo pabaigos taško link. Tiesiog priešingai – tekstas auga, ko gero, iš įvairių taškų ir iš visų pusių vienu metu suplūsta ir suauga pirminiai, tarsi pavieniai fragmentai, tačiau taškas paprastai nerodo pabaigos, nors ir tekstas pabaigtas, vartyki jį kaip nori, perrašyk dar penkis kartus. Geriausias kovos su pasibjaurėjimu ir pykčiu tekstui būdas – kai pats sau gali įrodyti, jog tai nepagrįsta. Tačiau iškalbingą Florencijos magistro sentenciją verta pasikabinti viršum rašomojo stalo prieš akis arba bent turėti omeny kaip liudijimą, kad ne tik tavo visas kūnas prikimštas bjaurasties.

Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis

„Latvju Teksti“, 2015, Nr. 3.