× Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė Kimas Leine – viena ryškiausių figūrų šiandienės skandinavų literatūros kraštovaizdyje. 2020-ųjų Vilniaus knygų mugėje jis pristatė savo romaną „Amžinybės fjordo pranašai“ (vertė Ieva Toleikytė, išleido „Kitos knygos“), kuris jam pelnė Danijos Auksinių laurų, dienraščio „Politiken“ ir Šiaurės Tarybos literatūros premijas bei milžinišką tarptautinį...
Kai lietuvių literatūros žanrų įvairovė atrodė išsisėmusi ir nieko naujo jau nebeišrasi, pasirodo debiutinė Elenos Gasiulytės knyga su Miglės Anušauskaitės piešiniais „Lietuvos vizionierės: 10 įspūdžiografijų“. Šis naujadaras nėra tik įmantrus reklaminis triukas. Iš tiesų tai labai tankus tekstas, kurį sudėtinga ne tik apibūdinti standartiniais terminais, bet ir parašyti tipinę recenziją. Gerokai lengviau rašyti šios knyg...
The streets is my office where I plan my attackYou rap, we plotYou vote, we actI’ll never say bitch in a song againLIBERALI’m Emma Goldman1Sole & DJ Pain 1 „I Think I’m Emma Goldman“, 2013 Ekstremalus ir bekompromisis, besiadaptuojantis prie visuomenės poreikių. Gyvas, tarsi gamtai priklausantis organizmas, maloningas, tarsi antgamtinė pasaulį gelbėjanti galia. Naikinantis individą žalojančias, jo laisvę varžančius socialines-parazitines struktūras. Ant...
Philippe’o Claudelio „Šuns archipelagas“ ir Belindos Bauer „Kirtis“ – alegorinę plotmę turintys romanai apie nusikaltimo ir prarasties akivaizdoje išryškėjančias žmonių gelmes bei tamsumas. Svarbiausia – ne įvykis, o jo pasekmės, apnuoginančios savastį, atveriančios sielos pūlinius ir skatinančias skaitytoją kelti daugybę klausimų. Tamsieji amžiai – gana tikslus abiejų knygų pasaulių apibūdinimas. Philippe Claudel. &bd...
Maginė lietuvių fantastika daug metų buvo pamiršta, ignoruojama, o jos autoriai ir skaitytojai sudarė uždarą specifinę terpę. Net šiandien šio žanro kūriniai, kaip ir, pavyzdžiui, detektyvai, vis dar sulaukia kreivo žvilgsnio, lyg būtų nepilnaverčiai, prastesni. O visai be reikalo, nes parašyti gerą fantastinį kūrinį gerokai sunkesnis uždavinys, nei sukurpti vidutinišką romaną apie dvasines menininko kančias. Fantastinė literatūra – įdomus, bet nelengvas...
× Michael Eskin Dursas Grünbeinas (g. 1962) – vokiečių poetas, vertėjas, eseistas. Yra išleidęs daug knygų ir pelnęs apdovanojimų, tarp kurių Peterio Huchelio (1994), Georgo Büchnerio premijos (1995). Poezija, eseistika versta į įvairias užsienio kalbas, tarp jų ir į lietuvių (vertė Tomas Venclova, Antanas A. Jonynas, Gytis Norvilas, Vytautas Karalius). Michaelis Eskinas – 1966 m. Rygoje gimęs leidėjas ir literatūrologas – su D. Grünbeinu kalbasi a...
Kodėl Michelis Houllebecqas? Kodėl būtent ši esė ir kodėl būtent dabar? Nes literatūra perdėm išvėsusi. Bekraujė. Niekas nebenori dėti galvos ant trinkos, o ką jau kalbėti apie širdį. Dar blogiau, toks požiūris tapo marginalus ir nepriimtinas. Blogo tono ženklas. Viskas pernelyg saugu ir sumontuota. Krentantis prieš šuolį visada pirmiausia pasirūpina minkšta pagalve. Užsimanius būti rašytoju, juo gali tapti bet kas. Kurdamas niekuo nerizikuoji ir...
Undinė Radzevičiūtė. „Grožio ir blogio biblioteka“ Prieš gerą mėnesį žinoma kovotoja už lietuvių kalbos gyvumą Loreta Vaicekauskienė feisbuke džiūgavo aptikusi naujojo Undinės Radzevičiūtės romano tekste „neužkursyvintus triusikus“ (džiaugsmo priežastis: rimtoje, solidžios leidyklos išleistoje knygoje aptiktas VLKK vis labiau į kampą spaudžiamos buitinės kalbos žodis). Iš tiesų, triusikai (be kursyvų ar kitų svetimybę išskiriančių ženklų) &bdq...
Čekų literatūros laukui svarbios kelios aplinkybės. Kalbame apie sąlyginai nedidelę teritoriją (čekų kalba skaito vos 10 milijonų), kuri, geležinei uždangai subyrėjus, sulaukė žodžio laisvės ir cenzūros pabaigos, bet sunkiai išgyveno ekonomikos liberalizavimo smūgius kultūrai. Tai atsispindi knygų rinkoje, kurioje nuo XX a. 10 dešimtmečio kukliai verčiasi daugybė smulkių leidėjų. Šiuo periodu atsiskiria dvi kultūros sritys – komercinė ir nekomercinė. Pastaroji kokybi&s...
Vargu ar rastume galingesnę metaforą Vidurio Europai apibūdinti nei užgrobtieji Vakarai. Ja remdamasis Milanas Kundera 1983 m. Vakarų publikai aiškina, kad Vidurio Europa, kitaip negu Rusija ir Rytų Europa, visuomet buvo Vakarų kultūros dalis ir Rytų blokui priskirta tik po 1945-ųjų permainų. Savo sampratą perteikęs įtaigia formule M. Kundera privertė suabejoti patogia Šaltojo karo geografija ir Vakarų skaitytojus, kurių dauguma iki šiol labai miglotai nutuokia apie regioną...