Virginija Cibarauskė. Rašytojai apie savižudybę

Grigorij Čchartišvili. „Rašytojas ir savižudybė“

„Rašytojas ir savižudybė“ – knyga, kartu nuvilianti ir pranokstanti skaitytojo lūkesčius. Tamsus, pagrabinis viršelis – juodos ir baltos spalvų dermė primena laidotuvių kaspinus ir kitą šiai progai derančią atributiką – kuria rimties, niūrumo nuotaiką. O solidi apimtis (beveik 400 p.) leidžia tikėtis, kad tai bus monumentali mokslinė studija apie rašytojų savižudybes. Tačiau skaitytojas gauna subjektyvių, žaismingų tekstų rinkinį, kurį vainikuoja 370 trumpų rašytojų-savižudžių biografijų be jokių komentarų. Kitaip tariant, suteikiama galimybė išvadas pasidaryti pačiai.

Tiesa, knygos viršelio spalvinės gamos ir apimties sukeltus lūkesčius G. Čchartašvilis – literatūrologas ir rašytojas (istorinius romanus, detektyvus pasirašinėja Boriso Akunino pseudonimu) – įvade paneigia pats. Autorius pabrėžia ir vėliau nuolat kartoja, kad knyga rašoma remiantis subjektyviomis paskatomis ir į mokslinį objektyvumą nepretenduoja. Imtis šios temos paskatino asmeniškai aktualus klausimai, ar savižudybė nepažeidžia gal net pačiam žmogui nesuvokiamų normų, dėsnių ir kodėl rašytojai žudosi dažniau nei kitų profesijų atstovai. Todėl „Rašytojo ir savižudybės“ tekstus autorius vadina esė ir siūlo skaityti nebūtinai chronologine tvarka.

„Rašytojas ir savižudybė“ – ironiška vadinamųjų objektyvių, mokslinių studijų dekonstrukcija. Knyga formaliai atitinka visus mokslinio veikalo kriterijus. Autorius remiasi įvairiais šaltiniais – sociokultūrinėmis studijomis, filosofiniais veikalais, empirine medžiaga. Yra teorinė-istorinė dalis, joje pristatoma savižudybės sampratos kaita, ir vadinamoji empirinė dalis, kurioje, analizuojant atskirus rašytojų savižudybės atvejus, klasifikuojamos rašytojų savižudybių priežastys. G. Čchartašvilį itin domina savižudybės, tiesiogiai susijusios su rašytojo amato, kurį autorius neabejotinai romantizuoja ir egzaltuoja, specifika („Kūrybinių profesijų žmonės priklauso vadinamajai didelės suicidinės rizikos grupei. Taip yra todėl, kad jų nervai apnuoginti, jų emocijos visiškai neapsaugotos ir dar todėl – kad jų pasirinktas amatas pavojingai švent­vagiškas“, p. 9).

G. Čchartašvilio stiliui būdinga žaisminga savirefleksija, kurios paprastai itin stinga mokslininkams, tyrimo objektus ir metodus traktuojantiems taip pat rimtai, kaip smėlio pilis statantis vaikas – kastuvėlį ir kibirėlį. Pavyzdžiui, autorius prisipažįsta: nors tyrimas atliktas, objektyvaus, save patį įtikinančio atsakymo, kodėl rašytojai žudosi, taip ir nerado („[R]ezultatas išėjo menkas, kalnas pagimdė pelę“, p. 271). O kaip elgiasi rimtas mokslininkas, kai gautos išvados menkos, neįtikinančios? Žinoma, maskuoja jas sudėtingomis frazėmis, keliapakopėmis klasifikacijomis ir panašiais triukais.

 


Grigorij Čchartišvili. „Rašytojas ir savižudybė“. Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė. Dizaineris Tadas Karpavičius. – V: „Kitos knygos“, 2020.

 

Nepaisant nesėkmės formuluojant išvadas, vis dėlto išskiriamos trys išimtinai rašytojiškos savižudybės priežastys: kūrybos krizė, emigracija (gyvenimas kitakalbėje aplinkoje tam, kurio amatas susijęs su gimtąja kalba, lemia rašymo blokus) ir „gyvenimas kaip romanas“, t. y. gyvenimo ir kūrybinių fantazijų supainiojimas. Tačiau skaitant knygos pabaigoje pateikiamas 370 nusižudžiusių rašytojų biografijas tampa akivaizdu, kad žudosi rašytojai dėl tų pačių banalių priežasčių, kaip ir visi – nelaiminga meilė, problemos darbe (kūryboje), įžeista savimeilė, ligos, skurdas, vienatvė, senatvė ir taip toliau. Kitaip tariant, nuoga savižudybė yra banali, nieko neatskleidžia nei apie mirtį, nei apie anapusybę.

Šia prasme stipriausia ir įdomiausia antroji knygos dalis, kurioje G. Čchartašvilis, pasitelkęs biografinę medžiagą, lygina, interpretuoja ir analizuoja atskirus rašytojų savižudybių atvejus. Pavyzdžiui, dviejų savižudžių narcizų – Ernesto Hemingway’aus ir Romaino Gary – istorijas. Arba kai imasi subjektyvių, tačiau gana taiklių, ironiškų apibendrinimų, skaitytojui suteikiančių galimybę į skaudžią temą pažvelgti kitu rakursu ir, užuot egzaltavus savižudybę, kaip dažnai nutinka grožinės literatūros kūriniuose, įžvelgti savižudybės komizmą, jos banalumą:

„Kas yra „grynai rusiška savižudybė“? Nusigėrus iki sąmonės netekimo, persidžyrinti gerklę atšipusiu peiliuku tarp šiukšlių krūvų, kaip pasielgė Nikolajus Uspenkis.

Kas yra „grynai vokiška savižudybė“? Kai rimtas, didelių vilčių teikiantis jaunas filosofas Philippas Batzas (1841–1876) pernelyg susižavi Schopenhaueriu, išleidžia puikią knygą „Išsižadėjimo filosofija“ ir savo teorinius samprotavimus įkūnija praktiškai – persirėžia gerklę idealiai aštriu Zolingeno skustuvu“ (p. 139).

Taigi, subjektyvumo neslepiantis G. Čchartašvilis knygoje „Rašytojas ir savižudybė“ atskleidžia ir savaip demaskuoja nemažai savižudybės temą ir rašytojo amatą (bei rašytojo savivaizdį) gaubiančių ste­reotipų – jie ne maskuojami, o kaip tik išryškinami ir taip demaskuojami. Didžiausias knygos trūkumas: kūrinio stiliaus ir pobūdžio visiškai neatskleidžiantis niūrus viršelis, neabejotinai susiaurinantis skaitytojų ratą.

P. S. Įdomu, kad nors Lietuva, remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pagal savižudybių skaičių pasaulyje ir patenka į pirmą dešimtuką, tačiau lietuvių rašytojai žudosi įtartinai retai (kalbu ne apie lėtines ar latentines savižudybes (pvz., alkoholizmą), o apie tokias, kai ranka prieš save pakeliama sąmoningai ir tikslingai). Tepavyko prisiminti Broniaus Radzevičiaus atvejį. Ar tai reiškia, kad rašytojų savižudybės Lietuvoje slepiamos, maskuojamas po nelaimingų atsitikimų ir pan. šydu? O gal, nepaisant lietuvių rašytojų taip mėgstamos mirties, nevilties, išsekimo tematikos, Lietuvoje rašytojo profesija ne tik ne pavojinga, o kaip tik patogi, garantuojanti sąlyginai ramų ir saugų gyvenimą?

 

Jeffrey Eugenides. „Jaunosios savižudės“

J. Eugenideso (g. 1960, gavo Pulitzerio premija už romaną „Midlseksas“) romanas „Jaunosios savižudės“ galėjo tapti neblogu koncentruotu keliolikos puslapių apsakymu, tačiau ištęstas iki romano demonstruoja turinio lėkštumą – daug nuobodulį keliančių pasikartojimų ir nugrotų pietietiškosios gotikos topų (apleistas namas, mergaitės-vaiduokliai, demoniška motina, neįmenama paslaptis). Tačiau labiausiai kliūva savitikslis savižudybės fetišizavimas: paauglių merginų savižudybių ir depresijos tema romane funkcionuoja kaip fetišas, erotinis dirgiklis, kurio šaltinis – maskulinistinės fantazijos apie amžiną geismą, kurį gali kelti tik amžinai nepasiekiamas objektas.

Riterių romanuose tokiu vyro geismo objektu tampa karalienė, romantinėje vaizduotėje – vienuolės, ištekėjusios moterys arba nesutramdomos paleistuvės (pvz., Karmen). O J. Eugenideso kūrinyje geismo objektu Detroito priemiesčio paaugliams tampa nusižudžiusios, vadinasi, niekada neturėtos penkios seserys, vadinamos Lisbonų mergaitėmis. Jei jos nebūtų nusižudžiusios, būtų tapusios banaliomis priemiesčio moterimis („Girtos, besibučiuojančios su mumis arba „išsijungusios“ krėsluose jos jau buvo pasmerktos mokslams, vyrams, vaikų auginimui (...) kitaip sakant, pasmerktos gyvenimui“, p. 302). Tačiau mirusios vyrų vaizduotėje išlieka seksualiai nepasiekiamais vaiduokliais: mergaitės prisimenamos su aureolėmis („Toje nuotraukoje Merė užfiksuota džiovinanti plaukus džiovintuvu. Atrodo, lyg jos galva degtų“, p. 10), lyg šventosios „su nežemiška šypsena blyškiose lūpose“ (p. 11). Šventumo aura gaubia net nimfomanę Laks: nors berniukai stebėdavo, kaip ji vienos nakties part­nerius vedasi ant namo stogo, jų atmintyje mergaitė išliko kaip „įsikūnijęs angelas“ (p. 191). „Kai po daugelio metų jau patys buvome netekę nekaltybės, nebežinodami, ko griebtis, imdavome pamėgdžioti Laks numerius, kuriuos ji taip seniai išdarinėjo ant stogo. Ir net dabar, jei būtume sąžiningi patys sau, turėtume prisipažinti, kad nepriklausomai nuo to, ką veikia mūsų dabartinių meilužių rankos ir kojos, mes visada mylimės su ta blyškia šmėkla“ (p. 190).

 

Jeffrey Eugenides. „Jaunosios savižudės“. Iš anglų kalbos vertė Rasa Racevičiūtė. Dizainerė Milena Grigaitienė. – V: „Sofoklis“, 2018.
Jeffrey Eugenides. „Jaunosios savižudės“. Iš anglų kalbos vertė Rasa Racevičiūtė. Dizainerė Milena Grigaitienė. – V: „Sofoklis“, 2018.

 

Romane bandoma suderinti du kodus – pietietiškosios gotikos ir sociokultūrine analize grįsto psichologinio realizmo. Svarbiausia nesėkmės priežastis – psichologinis realizmas tėra tariamas. Tai pagrindžia ir specifinis romano pasakotojas: unifikuotas vyrišką vaizduotę reprezentuojantis balsas, kuriame į vieną susilieja Lisbonų mergaites stebėjusių paauglių prisiminimai. Taigi pasakojimas yra retrospektyvus ir fiktyvus, sukurtas – fiktyvumas itin išryškėja, kai „prisimenami“, o iš tiesų sufantazuojami įvykiai, kuriuose paaugliai net nedalyvavo. Pavyzdžiui, detaliai apibūdinamos kapinės tą dieną, kai mergaitės buvo laidojamos, nors berniukai to prisiminti negalėjo, nes suaugusieji vaikams neleido dalyvauti laidotuvėse.

Seserų savižudybės (kaip ir dauguma jų bei jų tėvų poelgių) neturi jokios aiškios psichologinės motyvacijos, tik estetinę-fetišistinę (ne atsitiktinai vaikinai renka ir saugo joms priklausiusius daiktus, nuotraukas, rūbus). Tačiau dešimtys puslapių skirti tariamai mergaičių savižudybių priežasčių paieškai, kuri neva ir yra istorijos pasakotojų tikslas. Galimų priežasčių – šimtai: nelaiminga meilė, potrauminis sindromas, pernelyg griežti tėvai, izoliacija. Yra net sociumo kritikos elementų: sufleruojama, kad padėti Lisbonų šeimai trukdė kaimynų, pasiturinčių priemiesčio šeimų, dvasinis lėkštumas („čia visi apsimetinėja, kad yra laimingi“, p. 226). Tačiau romano pabaiga sufleruoja, kad būtent dvasinis lėkštumas, lemiantis, jog iš bendruomenės išstumiami visi, neatitinkantys normos, yra išlikimo ir net savotiškos brandos sąlyga. Suaugę berniukai dievintų merginų elgesį paaiškina kaip „savanaudišką“, „nežmonišką“ ir „beprotišką“, o didžiausia tragedija – ne tai, kad nesugebėjo joms padėti, o tai, „kad jas mylėjome ir kad jos neišgirdo mūsų kvietimo; ir iki šiol negirdi“ (p. 318–319).

„Jaunosios savižudės“ vėl užduoda klausimą, ar moralu patirti estetinį malonumą skaitant žavingai, impresionistiškai aprašytas melodramatiškas, erotizuotas traumines patirtis, tokias kaip mirtis, kankinimai, prievarta, Holokaustas ir pan. Atsakymų, kaip ir Lisbonų mergaičių savižudybių priežasčių, daug. Katarsio sukelto apsivalymo teorija arba idėja, kad literatūra (ir apskritai menas) suteikia galimybę patirti tai, ko gyvenime bandyti nedrįstum, ir taip numalšina geidulius. Arba banalioji rašymo apie rašymą teorija: geroje literatūroje sprendžiami ne gyvenimiškieji, o literatūriniai klausimai – reprezentacijos problema, įvairias išraiškas įgyjantis autoriaus santykis su literatūriniais tėvais ir estetinėmis tradicijomis. Pavyzdžiui, „Jaunąsias savižudes“ galima skaityti kaip poetišką pasaką apie amžiną geismą, tampantį kūrybos – istorijos pasakojimo – šaltiniu. Tačiau stereotipinės vyriškos vaizduotės klišių gausa ir siužetinių vingių motyvacijos stoka leidžia teigti, jog „Jaunosios savižudės“ vis dėlto nėra tikrai gera literatūra.

 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 

Draugai