Virginija Cibarauskė. Nojus Saulytis: „Gėlės vysta, eilėraščiai – amžini“

 

Nojus Saulytis: „Gėlės vysta, eilėraščiai – amžini“
Nojus Saulytis. Monikos Stankaitytės nuotrauka.

 

Nojus Saulytis lietuvių poezijos lauke atsirado tarsi iš niekur. Nors jaunųjų poetų skaitymuose dalyvauja gana dažnai, vargu ar pavyktų jį priskirti kuriam nors poetiniam rateliui. Iš savo kartos išsiskiria paaugliško naivumo, šiurkštaus realizmo ir neslepiamo autobiografiškumo derme. Ne mažiau išskirtinė ir N. Saulyčio biografija: užaugo šeimoje, priklausiusioje „Tikėjimo žodžio“ bažnyčiai, mokėsi floristikos, studijavo lietuvių filologiją Vilniaus universitete (studijų nebaigė), kurį laiką skvotino užsienyje. O šį rudenį „Kitos knygos“ išleidžia debiutinę jo poezijos knygą „sms gėlytė“.

 

Greitai pasirodys tavo pirmoji poezijos knyga. Patiko pavadinimas – „sms gėlytė“. Ką jis reiškia tau: siekį komunikuoti, su skaitytoju bendrauti tarsi su draugu ar tiesiog poetinės kalbos paprastėjimą, lakoniškas formas? O gal paauglystės nostalgiją, norą, kad grįžtų laikai, kai visi bendraudavome trumposiomis žinutėmis?

Pavadinimas kilo iš eilėraščio „kadangi šiandien aš su baltais conversais“. Jame gėlė siunčiama sms žinute. Šis tekstas grįstas realiu įvykiu: susirašinėjau su patikusia mergina ir nusiunčiau jai sms gėlytę, nes negalėjau įteikti tikros. Dar vienas autobiografinis su knygos pavadinimu susijęs kontekstas – esu baigęs floristikos kursą profesinėje mokykloje.

Norėjau, kad pavadinime būtų x raidė, pavyzdžiui, „aš daugiau nebeverxiu“. Dar „linxmasis mokslas“ – taip mano eilėraščius pavadino draugas Jurgis Viningas. Bet galų gale susigyvenau su „sms gėlyte“. SMS – trumpos apimties tekstas, o poezija irgi paprastai apibrėžiama kaip trumpesnės apimties literatūrinis žanras. Be to, ir SMS, ir deminutyvas „gėlytė“ sufleruoja, kad knygai nebūdingas susireikšminimas. Ir dar: man patinka galvoti apie eilėraštį kaip dovaną ir artumo simbolį.

 

Virginija Cibarauske. Nojus Saulytis: „Geles vysta, eilerašciai – amžini“
Virginija Cibarauskė ir Nojus Saulytis. Mykolo Kimčio nuotrauka.

 

Tavo knygą išleidžia „Kitos knygos“. Ar nebandei dalyvauti LRS organizuojamame „Pirmosios knygos“ konkurse? Poetai galimybę išsileisti pirmą knygą laimėjus šį konkursą laiko prestižo dalyku.

Niekada nedalyvavau PK.

 

Kodėl? Man rodos, nežinau nė vieno poeto, kuris nebūtų bandęs laimės PK.

Eilėraščius rašau seniai, žinojau, kad mano knyga kada nors vis tiek bus. Tačiau ilgai nebuvau ja patenkintas – kai pradėdavau mintyse dėlioti tekstus į rinkinį, jis nesutapdavo su tuo, kokį įsivaizdavau, kokio norėjau. Todėl PK niekada taip ir nedalyvavau: vis atidėliodavau kitiems metams, bet kai jie ateidavo, knyga vis dar nebuvo tokia, kokios norėjau.

Kai parašė „Kitos knygos“ ir pasiūlė atsiųsti rank­raštį, pamaniau: gal atėjo metas. Svarbu buvo ir tai, kad leidykla susirado mane, o ne atvirkščiai, supratau kaip ženklą, kad esu pastebėtas, mano tekstai vertinami. Apėmė savotiškas susidraugavimo su pasauliu jausmas – man nereikėjo varžytis, konkuruoti, kad knyga pasirodytų.

 

Kada pradėjai rašyti? Ar dalyvaudavai jaunųjų filologų konkursuose, gal turėjai mokytoją, paskatinusią rašyti?

Rašyti pradėjau maždaug šešiolikos. Kartą šeimai vakarieniaujant tėtis papasakojo istoriją, kaip jis, norėdamas išvengti armijos, apsimetė šizofreniku ir atsigulė į psichiatrijos ligoninę. Jis eilėraščius rašė ir anksčiau, bet ligoninėje prirašė daug keistų, šizovų tekstų. Rodė juos gydytojams norėdamas įtikinti, kad yra išprotėjęs. Tėvas užsiminė, jog tuos eilėraščius vis dar turi kaži kur nukišęs. Susiradau – buvo apie 30 tekstų. Perskaičiau – juose man kažin kas labai patiko.

 

Patiko eilėraščiai ar tai, kad tėvas rašo?

Patiko faktas, kad per rašymą galima komunikuoti. Skaitydamas tėvo tekstus sužinojau apie tam tikrus jo vidinius dalykus, kurie kitaip būtų nežinomi. Aišku, tie dalykai išgalvoti, nors kartu ir tikri – tai, ką užrašai, vienaip ar kitaip turi būti tavyje.

Žodžiu, supratau: rašyti yra gerai, ir pats pradėjau rašyti dienoraštį. Skaičiau nuo vaikystės, tik iki tos vakarienės nemaniau galintis rašyti. Atsimenu, pirmas mano eilėraštis buvo apie medį, po kuriuo auga žolė.

Lankiau paprastą mokyklą, literatų ten nebuvo, lietuvių kalbos pamokų nemėgau, nes mokytoja buvo griežta ir kiek senamadiška. Taigi mokykloje niekas manęs kurti neskatino. Bet aš ir pats nesiviešinau – man rašymas buvo naujas dalykas, norėjau jį atrasti savarankiškai. Tiesa, kartais patikusius eilėraščius parodydavau merginoms, tėvams. O jei sukurdavau neblogą eilėraštį mėgdžiodamas kokį klasiką – dar ir seneliams parodydavau. Paauglystėje manęs jie visai nebesuprato, todėl bent eilėraščiais galėjau pradžiuginti. Poeziją ypač mėgsta mano močiutė. Įdomu, kaip pasijus perskaičiusi „sms gėlytę“.

 

Virginija Cibarauske. Nojus Saulytis: „Geles vysta, eilerašciai – amžini“
Nojus Saulytis. Nuotrauka iš asmeninio autoriaus archyvo.

 

Ar buvo autorių, kurie įkvėpė, į kuriuos norėjai lygiuotis?

Iš pradžių bandžiau rašyti iš savęs, bet greitai supratau, kad nieko gero neišeina. Tada pradėjau mokytis iš kitų. Pirma rimta į rankas pakliuvusi rinktinė buvo Sigito Gedos – buvau gal 11-okas. Patiko jo crazy metaforos, eksperimentavimas kalba. Tik tada sužinojau, kad žmonės gali eilėraščiuose vartoti nekonvencinę skyrybą – dėti daug brūkšnių ir pan. Sužavėjo, kaip šis poetas geba parodyti savo gyvenimą ir fantaziją, rasti netikėtus ryšius tarp, regis, nesusijusių dalykų. Tada skaičiau Tomą Venclovą, iš jo mokiausi kreipti dėmesį į formą. Man patiko jo ilgi proziniai eilėraščiai, kaip kuriama erdvė, kaip jungiami įvairūs vaizdai. O per T. Venclovos vertimus susipažinau su T. S. Eliotu, J. Brodskiu, A. E. Poe. Mokykloje dar labai patiko Gintaras Grajauskas. Taip, iš pradžių daug visko kopijavau ieškodamas savo balso.

2014 m. perskaičiau J. Kerouaco „Kelyje“ – sužavėjo autoriaus atvirumas, požiūris į pasaulį, nuolatinė įtampa, jaudulys. Taip pat autobiografiškumas. Manau, dabar rašau taip, kaip rašau, būtent dėl J. Kerouaco poveikio.

 

Tavo eilėraščiuose, atrodo, iš tiesų daug autobiografinių elementų. Ar galima juos vadinti išpažintiniais, o gal žaidi su skaitytoju, kuri Nojaus Saulyčio literatūrinę biografiją, kuri su tikrąją ne tiek daug ir turi bendra?

Tyčia autobiografiškumu nežaidžiu. Gal truputį. Man tiesiog lengviau rašyti apie patirtis. Kai pradėjau naudoti mažiau fantastinių elementų, sapniškų istorijų, pastebėjau: labiau save jaučiu, tekste nebeklaidžioju, iš pat pradžių aišku, ką noriu pasakyti. Įkvėpė ir bytnikų autobiografiškumas, tai, kad jų tekstuose daug tikrinių vardų, kurie gal bus paminėti tik kartą, bet juos visus būtina ištarti, įvardyti. Man tai artima, primena, kaip žmonės iš tiesų tarpusavyje bendrauja, kaip pasakoja istorijas nesimaivydami, neįmantraudami.

Kartais rašydamas pagalvodavau, kad gal geriau kai kurių autobiografinių elementų neminėti, bet paskui supratau: man jie svarbūs.

 

Kaip tik ir norėjau paklausti apie vadinamąsias rizikingas temas tavo eilėraščiuose – biseksualumą, narkotikus. Ir pats paminėjai, kad nežinai, kaip senelė reaguos perskaičiusi „sms gėlytę“. Kodėl vis dėlto nusprendei šiuos tekstus įtraukti į rinkinį?

Galbūt todėl, kad jie – dalis manęs. Be to, visi rinkinio tekstai, nesvarbu, kokios jų temos, man patiko kaip tekstai. Džiaugiausi jais, jie man artimi.

Kai suėjo aštuoniolika, pradėjau rūkyti, gerti, išėjau iš bažnyčios. Kam nors paklausus, kodėl rūkau, atsakydavau, kad taip diferencijuoju save nuo krikščioniškos bendruomenės, kuriai priklausiau. Gal panašiai yra ir dėl netradicinių temų eilėraščių – jie ir maištas, ir būdas apbrėžti save.

 

Virginija Cibarauske. Nojus Saulytis: „Geles vysta, eilerašciai – amžini“
Nuotrauka iš asmeninio autoriaus archyvo.

 

Šiandien ir prozai, ir poezijai apibūdinti dažnai vartojamas naivizmo terminas: paprasta kalba rašoma apie kasdienius dalykus. Ar neįsižeistum, jei tavo eilėraščius kas nors taip pavadintų?

Neįsižeisčiau. Tiesą sakant, neseniai skaičiau „Wikipedijoje“, kad naivizmo terminas iš pradžių vartotas apibūdinti tapybos kūriniams, kuriuos piešė tapybos studijų nebaigę žmonės. Įdomu, kad jų stilių vėliau pradėjo imituoti ir profesionalūs dailininkai. Tai šiek tiek susiję su manimi: irgi nebaigiau lietuvių filologijos studijų universitete – mečiau, nes tuo metu nepatiko sistemiškas kasdienis gyvenimas. Buvau išėjęs iš bažnyčios, neseniai baigęs mokyklą, o universitete – dar viena sistema. Norėjau viso to atsikratyti. Tuomet dar ir tyčia neskaičiau, nes maniau, jog taip galima susigadinti individualų stilių.

 

Gana populiarus prietaras.

Taip, prietaras, bet tuo metu atrodė tiesa. Nors iki šiol tikiu, kad naivumas padeda įžvelgti tam tikrus dalykus, taip pat – išreikšti tam tikras emocijas, kurias užgniaužiame, neparodome net draugams.

 

Tau eilėraščio rašymas labiau susijęs su emocijomis, jų išraiška, o ne, tarkime, idėjomis?

Dabar jau nebe. Priklauso nuo nuotaikos – man patinka ir šalti, racionalūs filosofiniai eilėraščiai. Aišku, jei gerai parašyti, įdomūs.

 

Priskiri save kokiam nors poetų rateliui, grupelei?

Yra toks puslapis „rašyk.lt“, kuriame galima skelbti savo kūrybą, komentuoti kitų tekstus. Kurį laiką ten buvau gana aktyvus rašytojas. Seniai nebesilankau, bet kažkada vyko rašykų susitikimas, jame susipažinau su kai kuriais žinomais autoriais.

 

Atsimenu, „rašyk.lt“ kadaise eilėraščius publikavo beveik visi – G. Grajauskas, A. Žagrakalytė, R. Stankevičius, A. Kaziliūnaitė.

Kai ten rašiau, beveik visi garsieji jau nebuvo aktyvūs, nors kai kurių paskyros dar buvo neištrintos. Apskritai nesijaučiu jokio ratelio dalimi, tad būtų sunku kažkur save priskirti. Jei Mantas Gimžauskas tebebūtų gyvas ir mes nebūtume priešai, gal kaip nors kitaip atsakyčiau į šį klausimą. O apskritai džiaugiuosi kolegomis, jų tekstais, bet bendrų manifestų laikai tikriausiai praėję.

Man poezija visų pirma susijusi su saviraiška ir iš jos kylančiu džiaugsmu. Nors pastebiu, kad poezijoje dabar ryškėja savotiška nuoširdumo banga. Bet gal tai tiesiog universali mada – ne tik literatūros, bet ir kino, muzikos. Pavyzdžiui, neseniai mirusio populiaraus jauno reperio Lil Peep muzikoje ir tekstuose viskas labai paprasta, nuoširdu, nors kartais ir banalu. Jis mane tikrai įkvėpė.

 

Gal poetus šiandien įkvepia ne tik poezija ar literatūra, bet ir daug platesni, įvairesni kontekstai – populiari muzika, kinas, socialinės medijos?

Tikrai taip. Repas mano kūrybai svarbus, nes jame daug kalbama apie asmenines patirtis, vartojama kasdienė kalba su daug slengo.

 

Virginija Cibarauske. Nojus Saulytis: „Geles vysta, eilerašciai – amžini“
Nojus Saulytis. Mykolo Kimčio nuotrauka.

 

Tavo tekstus redagavo poetė Aušra Kaziliūnaitė. Kaip sekėsi dirbti su redaktore, ar lengvai leidiesi redaguojamas?

Redaktorę pasirinkau pats. Buvo svarbu, kad mano poeziją redaguotų panašaus amžiaus žmogus. Man atrodo, vyresnieji, jau įsitvirtinę literatūros lauke, paprastai linkę jaunesniųjų tekstus perrašinėti pagal save, savo poezijos supratimą, skonį. Patiko dirbti su Aušra, nes ji duodavo gerų pastabų, bet leisdavo į jas neatsižvelgti. Rinkinyje nemažai eilėraščių, kurių keisti nenorėjau tam, kad taptų poetiškesni, nes būtų pakitęs ir jų turinys. Bet buvo tokių, kur pats jaučiau, kad kažkas nesueina – Aušra padėjo šias bėdas išspręsti, išryškinti pačiam neaiškias mintis.

 

Ar rašydamas galvoji apie skaitytoją?

Priklauso nuo eilėraščio. Kartais eilėraštį iš tiesų rašau konkrečiam žmogui, galvoju apie jį, kaip apie vienintelį skaitytoją, bet baigęs tekstą suprantu: eilėraščio adresatas neapsiriboja vienu žmogumi, nors ir buvo rašoma vienam asmeniui. Tiesa, kai pasineriu į rašymą, apie skaitytoją vis dėlto mažiausiai galvoju, o tada ir sukuriami geriausi eilėraščiai.

Skaitytojas man panašus į žmogų, sėdintį didelėj salėj, pačiame gale, o tu priekyje, gal net atlikėjo vietoje. Žinai, nujauti, kad skaitytojas kaži kur ten yra, bet tau nelabai svarbu, ką jis apie tave galvoja.

Nemažai tekstų publikuoji feisbuke. Yra sakančių, kad socialiniuose tinkluose viešinamas eilėraštis prilygsta bet kokiais kitai žinutei – pranešimui apie dingusį šunį ar vakarienės nuotraukai. Kitaip tariant, poezijai reikia ypatingos erdvės, o socialiniai tinklai poeziją žudo.

Publikuodamas tekstus feisbuke, dalinuosi savo pasaulio matymu su kitais. Galima sakyti, bet koks tekstas yra tiesiog žinutė kitiems. Žinoma, daugumą socialiniame tinkle publikuotų tekstų vėliau redaguoju, bet feisbuke nebetaisau, palieku. Nemanau, kad ant popieriaus atspausdintas eilėraštis įgyja kokių nors papildomų prasmių, poteksčių – daugybėje knygų to nėra.

 

Kaip rašai eilėraščius? Kaip atrodo tavo – Nojaus-poeto – darbo diena?

Būna visaip. Pavyzdžiui, paskutinis tekstas mano knygoje yra ilgas, prozinis. Tokie gimsta panašiai: atsibundi ryte ir supranti, kad kažin kas tavyje yra, mezgasi. Jei pasikliauji nuojauta, eilėraštis pats ateina. Tą dieną, kai parašiau paskutinį tekstą, išvažiavau į miestą, daug vaikščiojau. Tiesiog stebėjau aplinką, aprašinėjau atskiras detales ir taip susiformavo eilėraštis. Kartais kyla įdomi mintis, ją užfiksuoju, bet tekstą parašau po metų. O kartais rašau labai spontaniškai – troleibuse, laiptinėje, parke ant suoliuko.

 

Ar yra buvę, kad norėjai parašyti kokį nors konkretų tekstą, atrodo, turėjai jį galvoje, tačiau taip ir nepavyko? Ką tuomet darai?

Jei parašau tekstą ir man jis nepatinka – ištrinu.

 

Kaip manai, ar eilėraštis gali atstoti tikrą daiktą, pavyzdžiui, gėlę? Arba tikrą emociją? O gal eilėraštis – daugiau nei konkreti gėlė, nes jis unikalus, tavo sukurtas?

Gėlės vysta, eilėraščiai – amžini. (Juokiasi.) Manau, gali. Yra žmonių, kuriems dovanoju gėlių, bet eilėraščių neparašau, bet yra žmonių, kuriems labiau norisi parašyti tekstą, o ne padovanoti gėlę.

 

Nojus Saulytis „Užlūpink mane“

 

Draugai