Ieva Toleikytė: „Kiekvienai knygai reikia rasti kalbą“

× Virginija Cibarauskė

 

Rašytoja ir vertėja Ieva Toleikytė (g. 1989) geba nustebinti: debiutavo novelių rinkiniu, tačiau vietoje antrosios prozos knygos skaitytojai sulaukė vertimų iš danų kalbos – romanų, eilėraščių, trumposios prozos. O šią vasarą ji debiutuos antrą kartą eilėraščių rinkiniu „Raudonas slidus rūmas“. Pokalbį pradėjome nuo to, ar lengva derinti kūrybą ir vertimą, tačiau greitai paaiškėjo, kad skirties tarp šių veiklų I. Toleikytei nėra.

 

Ieva Toleikytė. Edvino Valikonio nuotrauka.
Ieva Toleikytė. Edvino Valikonio nuotrauka.

 

Debiutavai 2009 m. laimėjusi Pirmosios knygos konkursą už novelių rinkinį „Garstyčių namas“. Sulaukei palankaus kritikų ir skaitytojų dėmesio, visi tikėjosi, kad greitai pasirodys antra tavo prozos knyga, bet, užuot rašiusi, pradėjai versti – iš danų kalbos išvertei ne vieną romaną, eilėraščių, apsakymų.

Po pirmos knygos patyriau kūrybinę krizę, todėl įsitraukiau į kitus dalykus – mokslus, vertimą, muziką. Baigusi studijas trejus metus dėsčiau Vilniaus universitete, o tai reikalauja daug energijos ir širdies.

Visada svajojau versti grožinę literatūrą ir jaučiau trauką šiaurei, todėl stojau į skandinavistiką Vilniaus universitete mokytis danų kalbos. Studijuodama turėjau dėstytoją, kuri kartodavo – jei yra proga, reikia ja pasinaudoti. Ji ir pasiūlė versti pirmą romaną, rekomendavo mane, taigi pradėjau versti gana anksti, dar studijuodama.

 

Nebijojai, kad nesugebėsi?

Bijojau, bet rizikavau. Nežinojimas tam tikra prasme apsaugo – jeigu būčiau žinojusi, kaip bus sunku, turbūt niekada nebūčiau pasiryžusi pradėti. Man atrodo, gyvenime taip nutinka dažnai.

 

Po pirmojo vertimo leidyklos tau pradėjo siūlyti naujų? O gal pati siūlei kūrinius, kurie, tavo manymu, verti dėmesio?

Šiuo metu verčiu knygą, kurią leidyklai pasiūliau pati – man tai pirmas kartas. Visus kitus tekstus pasiūlė leidyklos – įprasta praktika, bet svajoju ateityje pati inicijuoti daugiau projektų.

 

Ar priimi visus vertimų pasiūlymus?

Visaip būna. Kartais labai noriu versti, bet fiziškai negaliu. Kartais atsisakau, jei knyga neintriguoja arba atrodo per sudėtinga. Buvo ir taip: gavau pasiūlymą versti romaną, kurį jau anksčiau perskaičiau ir žinojau, jog jį tiesiog būtina išversti, bet net neįtariau, kad tai daryti teks man. Kai „Kitos knygos“ pasiūlė versti Kimo Leines „Amžinybės fjordo pranašus“, atrodė, vyksta kažin kokia magija ir negaliu nesutikti, nors užduotis labai baugino. Tačiau net versdama lengvesnę literatūrą, pavyzdžiui, detektyvus, kūrinyje ieškau ko nors, kas asmeniškai sudomintų. Sunkiausia versti tas knygas, kurios atrodo bevertės.

 

Ar pasirinkimą, ką versti, lemia honoraro dydis? Iš anglų kalbos verčiantieji dažnai verčia populiariąją literatūrą, kad užsidirbtų, o savo malonumui ir profesiniam tobulėjimui imasi poezijos, modernistinių romanų, apsakymų, kurie pareikalauja daug laiko ir todėl finansiškai yra nuostolingi. Ar tas pats galioja ir verčiant iš danų kalbos?

Kol kas esu išvertusi dvi lengvesnio pobūdžio knygas, bet iš jų tikrai nepraturtėjau. Žiūrėjau į tai kaip į poilsį tarp sudėtingesnių projektų. Beje, kiek man teko pačiai susidurti, honorarai už populiariąją literatūrą mažesni. Gal apsimokėtų, jei dirbčiau labai greitai, tačiau net versdama detektyvus stengiuosi, kad vertimas būtų gyvas, patrauklus.

Apie honorarus mažai kas kalba, todėl sunku įvertinti savo uždarbį bendrame kontekste – būna, sužinai, kad už lanką kas nors gauna beveik dvigubai daugiau. Tada susimąstai: dirbi pusvelčiui ir leidėjas tave išnaudoja.

 

Ieva Toleikytė.  Aistės Šivytės nuotrauka.
Ieva Toleikytė. Aistės Šivytės nuotrauka.

 

Kiek laiko skiri tekstui redaguoti, kiek prie vertimo gerinimo prisideda leidyklos redaktorius?

Yra keli vertimo etapai. Pasiruošimo etapas galėtų egzistuoti svajonių pasaulyje. Atidžiai perskaitai kūrinį, domiesi autoriumi, ištiri kontekstą, apmąstai raktinius žodžius. Tačiau realybėje tam nėra galimybių – honorarai per maži, kad galėtum pasiruošimui skirti išties daug laiko, todėl tenka viską daryti verčiant. Išverčiu pirmą variantą, o tada, lygindama su originalu, redaguoju, kad tekstas suskambėtų, būtų gyvas ir tikslus. Pavyzdžiui, kai verčiau K. Leinę, buvau tarsi išprotėjusi – sau balsu perskaičiau visą knygą, norėjau, kad ji gerai skambėtų.

Mėgstu palikti komentarų redaktoriui, prikabinti nuotraukų, kaip atrodo vienas ar kitas objektas – ypač jei nežinau, kaip tinkamai išversti. Jei kyla kokių neaiškumų, parašau autoriui. Kartais raktinius žodžius, jų skambesį randu tik pačioje pabaigoje. Pavyzdžiui, paaiškėja, kaip versti kūrinio pavadinimą. Tiesa, pavadinimus leidyklos dažniausiai pasirenka pačios ir ne visada derina su vertėjais.

Kai pradėjau versti, nelabai supratau, ką reiškia vertimas, vertimo laisvė – siekiau versti kuo tiksliau, tačiau skambėdavo prastai. Taisydama mano pirmąjį vertimą redaktorė tikriausiai keikėsi. Kai susitikau su ja, visą dieną praleidome prie kompiuterio: ji aiškino savo taisymus, su kuriais niekaip nenorėjau sutikti, nes atrodė, kad viską suprimityvina. Dabar bendradarbiaudama su redaktoriais esu lankstesnė. Kai pradedi versti, jautiesi nesaugiai, nori ginti savo vertimą, parodyti, kad nesi nevykėlis. O vėliau, dirbdamas su redaktoriumi, pradedi mokytis.

 

Minėjai, kad konsultuojiesi su autoriais. Ar jie noriai atsako?

Kad galima konsultuotis su autoriumi, sužinojau nuvykusi į vertėjų seminarą Danijoje ir pasikalbėjusi su kitais vertėjais. Pasirodo, jie visi susirašinėja su autoriais, kai kurie net draugauja. Žinoma, ne visi vienodai entuziastingai tai daro. Tačiau, pavyzdžiui, K. Leine sakė būtinai parašyti jam, kai pradėsiu versti antrą Grenlandijos trilogijos dalį, nes nori kažin ką patarti.

 

Lietuvos kultūros institutas organizuoja seminarus į užsienio kalbą mūsų autorius verčiantiems vertėjams. O kaip yra Danijoje?

Ir Danijoje kas dvejus metus organizuojamas kelias dienas trunkantis seminaras vertėjams. Vyksta vertimo dirbtuvės, galima susitikti su autoriais, leidėjais, skaitomos paskaitos apie danų kultūrą. Tokie seminarai labai įkvepia, nes kartais imi jaustis kaip vargo pelė: vienumoje dirbi sudėtingą darbą, už kurį moka minimalų atlyginimą, o jeigu verti didelei leidyklai, gali pasijausti kaip fabriko darbuotojas, nes didelės leidyklos laukia kokybiško produkto, o ne nori drauge kurti kultūrą. Todėl man labai svarbu turėti galimybę pabendrauti su kitais vertėjais ir leidėjais, gyvai kalbėtis, svajoti apie knygas. Vertėjų seminare prie Ros­kildės fjordo pirmą kartą pajutau džiaugsmingą pasididžiavimą, kad verčiu literatūrą. Buvo lyg savotiškas nušvitimas. Todėl kaip šventės laukiu tų seminarų.

Taip pat yra programa, finansuojanti vertėjų keliones į Kopenhagos knygų mugę, per kurią danų kultūros fondas mus visus šiek tiek palepina, supažindina su naujais autoriais.

 

Ar daug lietuvių verčia iš danų kalbos? Ar konkuruojate dėl autorių, honorarų?

Vertėjų nedaug, manau, maždaug visus šiandien aktyviai verčiančius pažįstu. Konkurencijos nėra, greičiau atvirkščiai – jei man pasiūlo vertimą, bet neturiu laiko, rekomenduoju kolegas. Kiti, būna, rekomenduoja mane.

 

Ką būtinai reikėtų išversti iš danų kalbos?

Visų pirma, klasiką – Søreną Kierkegaard’ą, Hanso Christiano Anderseno išverstos tik pasakos, o jis rašė ir kitų žanrų tekstų, Karen Blixen. Yra daug labai įdomių šiuolaikinių autorių. Man įdomiausi tie, kurie nėra labai „daniški“. Dabar kaip tik ruošiu danų poeto Yahyos Hassano publikaciją. Jis danas palestinietis, deja, mirė šiais metais, būdamas 24-ejų. Spėjo parašyti dvi knygas, pirmoji – absoliutus danų poezijos bestseleris.

Paprastai įsivaizduojama, kad skandinavų literatūra, ypač romanas, – tai niūri knyga, kurioje daug gamtos, žiemos, šalčio, dramatizmo. Bet esama daug danų literatūros, kurioje veiksmas vyksta, pavyzdžiui, Afrikoje. Tačiau apie tokius kūrinius, išskyrus K. Blixen, mažai kas Lietuvoje žino. Įdomi su Grenlandija susijusi danų literatūra. Taip pat grenlandų literatūra. Nemoku grenlandų kalbos, bet yra daniškai rašančių grenlandų rašytojų. Iš tokių įspūdį paliko Niviaq Korneliussen knyga „Homo sapienne“. Kūrinį sudaro 5 pasakojimai, 5 skirtingi balsai. Visi veikėjai vienokia ar kitokia prasme yra queer. Daug slengo, karštų emocijų. Tokį tekstą būtų labai smagu versti. Be to, skaitant galima pajusti šiandienės Grenlandijos aktualijas, autorė skaudžiai analizuoja šiuolaikinių grenlandų identitetą, kolektyvines traumas, kitoniškumą.

Norėčiau, kad būtų išversta Madame Nielsen. Atvejis specifinis: įdomi ne tik knyga, bet ir pats autorius, kuris yra personažas ir meno kūrinys – 37 kg sverianti, sudžiūvusi kaip mirtis elegantiška madam, krištoliniu balsu dainuojanti savo kūrybos dainas paryžietiškame salone... Anksčiau Madame Nielsen buvo Clausas Beckas-Nielsenas, rašęs kitokiu, „vyriškesniu“ stiliumi. Tačiau 2001 m. jis pasiskelbė mirusiu ir toliau gyveno be vardo, o 2011 m. oficialiai pasilaidojo (buvo surengtos viešos budynės ir laidotuvės, per kurias palaidota vaškinė C. Becko-Nielseno lėlė). Kažin kada po laidotuvių ir atsirado Madame Nielsen...

Taip pat būtų įdomu išversti ką nors iš jaunosios kartos, dabartinių 30-mečių danų autorių, kurie renkasi sociumo arba ekologijos kritiką, pavyzdžiui, kritikuoja kapitalizmą, arba įdomiai naudoja mokslinės fantastikos ar tiesiog fantastinius elementus.

 

Ieva Toleikytė. Asmeninio archyvo  nuotrauka.
Ieva Toleikytė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

 

Šį rudenį Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleis tavo poezijos knygą. Kaip ir kada pradėjai rašyti poeziją?

Po „Garstyčių namo“ dar rašiau noveles, buvo kelios publikacijos. Tačiau labai norėjosi rašyti kitaip. Nepavyko parašyti ir romano, nors ilgai nepasidaviau. Todėl susidarė didelė pauzė, pradėjau svarstyti, kad išvis nebemoku rašyti, bet noras nedingo. Dabar tik­riausiai nebesugebėčiau parašyti novelės – lyg ir norėčiau prie šio žanro grįžti, bet nebežinau kaip.

Eilėraščius rašiau seniai, tačiau ilgai man nepatiko, ką parašydavau, maniau, gal poezija – ne mano žanras. Tam tikras lūžis įvyko, kai perskaičiau Giedrės Kazlauskaitės „Meninas“. Supratau, jog galima rašyti savo poeziją – ne lygiuotis į kokį nors etaloną, bet atrasti, kas poezija yra man. Taip prieš kokius 3–4 metus pradėjau rašyti savo eilėraščius.

Naujoji knyga vadinsis „Raudonas slidus rūmas“ – tai eilutė iš vieno eilėraščio. Rinkinys susidėliojo prieš metus, pavasarį. Tarsi atlikau to 3 metų laikotarpio reviziją: dėliodama tekstus ir ieškodama koncepcijos, galėjau nuspręsti, ką jis man reiškia.

 

Nesijauti keistai, kad debiutavai tarsi du kartus: pirmą – kaip prozininkė, antrą – kaip poetė?

Iš tiesų kartais jaučiuosi neaiški: nepriklausau jokiam poetiniam rateliui, „Raudonas slidus rūmas“ yra mano poetinis debiutas, tačiau nesu jaunoji poetė ką tik iš mokyklos suolo.

 

Ar nesigaili laiko, kurį skyrei vertimams – per tuos metus galbūt būtum parašiusi kelias savo knygas?

Ne, man pasisekė, nes galėjau išversti knygų, kurių literatūrine ir kultūrine verte tikiu. Verčiant sunku rasti laiko rašyti, bet nemanau, kad jeigu dirbčiau kokioj nors skandinavų kapitalo įmonėj arba universitete, būtų lengviau.

 

Ką dabar verti?

Verčiu Kasparo Collingo Nielseno romaną „Europos pavasaris“ – jį išleis Rašytojų sąjungos leidykla. Šią knygą pati rekomendavau leidyklai. Pirmą kartą skaitydama tai mėgavausi tekstu, tai nekenčiau jo, autoriaus ir personažų, tačiau negalėjau liautis apie kūrinį visiems pasakoti. Versti buvo labai įdomu: daug juodojo humoro, ironijos, nešvankybių, vaizduotės žaismo – kūrinys nėra politiškai korektiškas, todėl nustebau, kad buvo nuspręsta knygą leisti. Veiksmas vyksta ateityje, distopinėje elitinėje gyvenvietėje. Paliečiama daug aktualių temų, pavyzdžiui, pabėgėliai. K. C. Nielsenas šiek tiek panašus į Michelį Houellebecqą, tačiau šiltesnis.

 

Nebuvo sunku tokį tekstą versti? Lietuvių literatūrinė kalba nėra dosni nešvankybių.

Man atrodo, pornografines scenas pavyko išversti visai gerai. Didesnė problema – keiksmažodžiai ir apskritai šnekamoji kalba. Siekiau reabilituoti rusiškus keiksmažodžius, kuriuos visi vartojame. Lietuvių literatūroje, ypač vertimuose, keiksmažodžiai paprastai pernelyg sušvelninti, eufemizuoti. Didelis skirtumas, ar žmogus pasako „po velnių“, „šūdas“, „bliacha mucha“ ar „bliat’“. Lyg keturi skirtingi personažai. Nėra lengva atrasti gyvą ir efektingą, jausmus keliančią šnekamąją kalbą. Neretai vertimai būna mediniai – tekstas sklandus, viską supranti, tačiau jausmų nekelia.

 

Dauguma tavo verčiamų ar planuojamų išversti knygų susijusios su ekologija, queer problematika, sociokultūrinėmis aktualijomis. Ar sąmoningai renkiesi tematiką, apie kurią lietuvių autoriai rašo gana retai?

Kadangi vertimui tenka skirti daug laiko, norisi, kad knyga būtų prasminga. Prasmė gali būti įvairi – priversti nusijuokti arba praplėsti akiratį. Nėra taip, kad literatūroje traukia vien provokacijos, tačiau turi kas nors intriguoti.

 

 

Ar buvo knyga, kurios, nors norėjai, bet nesugebėjai išversti?

Norėjau išversti jau mirusios poetės Ingen Christensen eilėraščius. Lietuvoje nežinoma, tačiau danai laiko geriausia savo poete, vos negavo Nobelio literatūros premijos. I. Christensen rašė poeziją, prozą ir eseistiką. Dalis jos poezijos sisteminė, taigi ją labai sunku išversti. Pavyzdžiui, rinkinyje „Alfabetas“ pagal tam tikrą sistemą – abėcėliškai ir geometrine progresija – vardijami pasaulyje egzistuojantys dalykai. Taip atsiranda keisčiausių sugretinimų, daug erdvės interpretacijai ir įdomių jungčių. Kadangi, išvertus į lietuvių kalbą, dauguma I. Christensen alfabeto žodžių prasidėtų visai kita raide, daug ką tektų iš esmės perkurti.

Apskritai manau, kad prieš verčiant labai svarbu įsivertinti jėgas, nes jei išversi tekstą, kuriam dar nesi pasiruošęs, padarysi labai blogą darbą. Daug kas net nesupras, kad knyga išversta prastai, taigi greičiausiai vertimas nebus pakartotas ir prastas vertimas ilgai funkcionuos mūsų kultūroje.

 

Tačiau nemažai vertėjų laikosi pozicijos, kad net netobulas vertimas geriau negu nieko.

Nepritariu tokiam požiūriui. Jaunus žmones dažnai apima entuziazmas, jie nori skleisti kultūrą Lietuvoje. Imasi sudėtingų autorių, pavyzdžiui, filosofų vertimų, kurių nesugeba deramai atlikti. Ir mano pirmasis vertimas nebuvo geras, bet mane guodžia, kad knyga apskritai nebuvo labai vertinga.

 

Kokiomis savybėms turi pasižymėti geras vertėjas?

Kantrybe, drąsa rizikuoti. Ir, žinoma, kūrybingumu – kiekvienai knygai reikia rasti savą kalbą, skirtingi kūriniai negali skambėti vienodai.

 

Turi vertėjų autoritetų?

Niekad nemąsčiau apie autoritetus, tačiau į vertimą visada atkreipiu dėmesį. Negaliu skaitydama išjungti vidinio vertėjo, pradedu nejučia taisyti, svarstyti, kaip daryčiau aš. Arba žaviuosi, skaitydama mokausi. Įspūdingas pasirodė László Krasznahorkai romano „Šėtoniškas tango“ vertimas, kurį atliko Vitas Agurkis. Tokie pavyzdžiai labai įkvepia. Neseniai vėl atsiverčiau Dominyko Urbo verstą „Gargantiua ir Pantagriuelį“ – tai tikros vertimo aukštybės. D. Urbas turėjo sukurti naują kalbą, jis ten taip džiazuoja, kad atvimpa žandikaulis.

 

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba

Draugai