Lina Ožeraitytė. Blunkančios savasties ribos

Nors tolimųjų Rytų autorių vertimų į lietuvių kalbą trūksta (pasigendu ir atnaujintų Riūnosukes Akutagavos, Kenzaburo Oe vertimų), pastaraisiais metais jų šiek tiek pagausėjo. Itin džiugina, kad knygų pasirinkimas didėja, tolimų šalių literatūra skinasi kelia į Lietuvos skaitytojų lentynas. Aptariamuose romanuose iš tolimųjų Rytų kalbama apie savasties ar tapatybės praradimą.

 

Sayaka Murata. „Kombinio moteris“

Kombinis – visą parą veikianti maisto ir būtiniausių prekių parduotuvė Japonijoje. Kombinis pirmiausiai siejamas su patogumu. Jis simbolizuoja taupumą, aprūpinimą, paslaugumą. Pardavėjos – malonios moterys už prekystalio. Kombinyje dirba specialiai apmokyti darbuotojai, kurių paslaugumas visiškai pritaikytas pirkėjų poreikiams.

Iš pirmo žvilgsnio romanas gali pasirodyti kaip itin paprastas savaitgalio skaitinys. Tačiau taip nėra. Autorė puikiai atskleidžia požiūrį į žmogų kitokioje kultūroje – Japonijoje. „Kombinio moteris“ – tai ir beaistrės, tačiau patogios meilės istorija, ir skaudus, geliantis pasakojimas apie troškimą pritapti, pavaldumą primestoms normoms, visuomenės nepajėgumą išeiti už komforto zonos ribų. Protagonistė tampa visų nepritapusiųjų simboliu. Palaužta visuomenės, ji jaučia spaudimą gyventi taip, kaip visi.

Keiko nuo mažumės buvo keistuolė. Baigusi universitetą įsidarbino valandine darbuotoja kombinyje. Parduotuvė tampa Keiko savastimi, čia ji jaučiasi atradusi save ir savo vietą. Kasdienybėje sunkiai suvokianti normalumo reikalavimus, parduotuvėje Keiko pritampa – kombinis padeda jai būti normaliai. Pirmą darbo dieną ji pagaliau pasijunta gyva:

– Sveiki atvykę! – pasisveikinau tokiu pačiu pakeltu tonu kaip ir prieš tai ir paėmiau krepšį.

Tą akimirką pirmą kartą gyvenime tapau šio pasaulio detale. Pamaniau, kad gimiau dabar. Aš, kaip normali pasaulio detalė, iš tikrųjų gimiau šiandien. (p. 23)

Vis dar netekėjusią ir dirbančią kombinyje 36-erių Keiko labiausiai džiugina, kad darbovietėje gauna aiškius nurodymus. Įsisukusi į parduotuvės ritmą, ima girdėti jos balsą. Nenorėdama išsiskirti, imituoja net kolegų kalbėjimo manieras. Keiko turi sociopatinių savybių – apie jos jausmus nekalbama, ji nejaučia seksualinės traukos ir meilės. Vienintele neįvardyta moters meile tampa kombinis. Skaitytojas turi pats pasirinkti, kaip vertinti Keiko: ar ji maištininkė, drąsi ekscentrikė, psichopatė, o galbūt vargšė ramybės ieškanti moteris.

Metų metus Japonijoje mažėja santuokų skaičius ir gimstamumas. Tam tikra prasme Keiko įkūnija šį nerimą dėl demografijos. Japonijoje jauni žmonės vis mažiau reikšmės teikia romantikai ir intymumui. Pastarąjį dešimtmetį pagausėjo hikikomori – vyrų, savo noru pasitraukiančių iš viešosios erdvės ir užsidarančių namuose. Ten jie žaidžia vaizdo žaidimus, miega ar tiesiog spokso į lubas.

Keiko atsiskyrimas – savotiška niūri postapokaliptinė svajonė. Moteris savanoriškai atsisako bet kokios tapatybės už darbo ribų, konformizmą renkasi kaip būdą išgyventi visuomenėje.

 


Sayaka Murata. „Kombinio moteris“. Iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė. Dailininkė Kotryna Šeibokaitė-Ša. – V: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

 

Kombinis – ne tik meilės, bet ir pasaulio metafora: „Tai – vieta, kur prievarta palaikomas normalumas. Svetimkūniai bemat pašalinami“ (p. 58).

Keiko susikurtas pasaulis ima griūti, kai sesuo ir draugės pradeda vis dažniau užsiminti, kad ji dar neturi draugo, kad darbas kombinyje labiau tinka jaunoms merginoms. Norėdama išspręsti šią problemą Keiko suartėja su bendradarbiu.

Kombinio svetimkūnio Širahos portretas nėra taip gerai atskleistas kaip Keiko. Širaha – tinginys, nenori dirbti. Pats būdamas apsileidęs (purvinas ir smirdantis), svajoja apie turtingą moterį, kurį jį išlaikytų ir padėtų sukurti verslą. Atleistas iš kombinio Širaha Keiko pageidavimu apsigyvena jos bute. Viskas vien tam, kad abu visuomenei atrodytų normalūs. Nors Širaha menkina Keiko, gyvenant kartu atsiskleidžia jos charakterio stiprumas ir daugialypumas. Pasirodo, Keiko yra stipri moteris.

Knygoje publikuojamas ir S. Muratos laiškas, sukurtas kombiniui. Autorė, kaip ir pagrindinė veikėja, ilgai dirbo maisto prekių parduotuvėje. Tiesą sakant, laiškas pasirodė vitališkesnis už patį romaną, jame rašytoja prisipažįsta mylinti kombinį: „Tikriausiai negalėtume tiksliai pasakyti, kada pamilome vienas kitą. Priremta prie sienos spėčiau, kad turbūt tąnakt, ant­rą valandą, kai pirmą kartą likome vieni du. Kažkas staiga susirgo, ir manęs primygtinai prašė pavaduoti, taigi pasilikau jūsų viduje iki gilios nakties.“ Romane kalbama apie beaistrę meilę, o laiške atsiranda erotinių poteksčių, suteikiančių daugiau žaismingumo ir unikalumo.

Apibendrinant neilgas, 200 puslapių nesiekiantis paprastos struktūros romanas tiksliai vaizduoja Japonijos realybę ir požiūrį į moterį. Nors istorija vyksta tolimoje šalyje, veikiausiai dauguma ne kartą jautėmės esantys kombinyje.

 

Min Jin Lee. „Pačinko“

„Pačinko“ veikėjams, kaip ir Keiko „Kombinio moteryje“, uždrausta būti savimi, o maištas veda į pasmerkimą. Parašyti šį romaną autorę paskatino Jeilio universitete kviestines paskaitas skaičiusio amerikiečio misionieriaus pasakojimas apie zainichi. Zainichi – terminas, kuriuo apibūdinami Japonijos korėjiečiai, kolonijinių laikų migrantai arba jų palikuonys. Min Jin Lee išgirsta istoriją apie mokyklinio amžiaus berniuką, užgauliojamą dėl korėjietiškų šaknų. Vaikas, negebėdamas susitvarkyti su patyčiomis, pasitraukia iš gyvenimo nušokdamas nuo pastato stogo. Rašytoją ši istorija ilgai persekiojo. Galiausiai, persikėlusi į Osaką, ji atliko tyrimus, kalbino Japonijoje gyvenančias korėjiečių imigrantų šeimas ir parašė romaną.

 


Min Jin Lee. „Pačinko“. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2020.

 

„Pačinko“ pasakojimas aprėpia šimtą metų. Istorija apie 3 šeimos kartas struktūriškai padalinama į 3 dalis. Tai ir Korėjos istorija: laikotarpis aprėpia padalijimą į Šiaurės ir Pietų Korėją. Pirmasis romano sakinys puikiai atspindi pagrindinę kūrinio idėją: „Istorija mus nuvylė – bet tiek to“ (p. 11).

„Pačinko“ pradedamas Hunio ir Jangdžinės linija. Hunis – su vilko gomuriu gimęs šleivakojis žvejys – susituokia su nusigyvenusio našlio jauniausia dukterimi. Jiems gimsta Sundža – veikėja, vedanti skaitytoją per visą romaną.

Personažai nuolat susiduria su morališkai sudėtingais pasirinkimais. Dažniausiai atsiduria situacijose, kuriose priversti elgtis taip, kaip jiems nebūdinga. Sundža – pavyzdinga mergina, padedanti motinai išlaikyti pensioną, susipažįsta su charizmatišku jos dėmesio siekiančiu užsieniečiu. Mergina įsimyli, tačiau supranta padariusi klaidą. Paaiškėja, kad mylimasis Hansu – vedęs jakudzos bosas. Sundžu laukiasi, o gimdyti vaiką nesusituokus – didelė gėda. Ją veda ir taip nuo gėdos apsaugo jaunas krikščionių misionierius Isakas. Po vestuvių nuotaką jis parsiveža pas savo brolį į Japoniją. Čia istorija plėtojasi toliau. Sundžu ir Hansu sūnus Noa auga tikėdamas, kad Isakas – tikrasis jo tėvas. Motina slepia tiesą norėdama apsaugoti vaiką. Amerikiečiams ėmus bombarduoti Japoniją, Sundžu gyvenime vėl pasirodo Hansu. Jis padeda šeimai išgyventi, paslepia juos nuo karo. Nors Sun­džu niekina Hansu, žino, kad kito pasirinkimo neturi, todėl priima jo siūlomą pagalbą.

Pagrindinė romano tema – identitetas. Veikėjams keliami klausimai: kas tu, iš kur esi? Visa tai neturėtų būti svarbu, tačiau yra. Nors Noa išvaizda panašus į biologinį tėvą, tačiau temperamentas atspindi jį užauginusį vyrą. Iš Isako perimamas polinkis į mokslą, knygas, vertybiniai idealai ir dorybės. Todėl sužinojęs, kad tikrasis tėvas priklauso jakudzoms, Noa jaučiasi sužlugdytas, jo susikurtas japono identitetas griūva kaip kortų namelis. Vyras negali atsigauti po šio smūgio ir pasirenka drastišką išeitį – savižudybę.

Autorė puikiai apibūdina skirtingų veikėjų charakterius, juos išryškina. Istorija pasakojama paprastai, nepretenzingai, tačiau paveikiai. Knyga skleidžia žinią: kad ir kokie skirtingi būtų įvairiuose pasaulio kampeliuose gyvenantys žmonės, kertinės jų emocijos, iššūkiai, viltys ir svajonės neįtikėtinai panašūs.

Išgyvenimo klausimas visuomenėje, kuri sąmoningai verčia rinktis savižudybę, nėra tik Japonijos ir Korėjos problema. Dėl Donaldo Trumpo priimto įstatymo negalėdamas aprūpinti šeimos, savižudybę pasirinko Jemeno amerikietis Mahmoodas Salemas. Protestai už juodaodžių teises vyksta ir dabar. Rasės ir tautinio identiteto problema aktuali iki šiol, tad „Pačinko“ – labai universalus pasakojimas, peržengiantis Japonijos ir Korėjos sienas. O prieš 100 metų gyvenusių etninių korėjiečių patirtys Japonijoje atliepia šiandienos išgyvenimus. M. J. Lee tiksliai vaizduoja, kaip elgiamasi su emigrantais – jie laikomi antrarūšiais piliečiais. Pavyzdžiui, Noa ir jo brolis Mozasu engiami dėl savo tautybės.

Romane vaizduojama ir universali moters stiprybė. Sundža ir Kionghi yra šeimos stuburas. Jangžinė nuo pat mažumės ruošė dukrą negandoms kartodama, kad moters gyvenimas – nesibaigiantis darbas ir kančia. Seseriškas ryšys, užsimezgęs tarp Sundžos ir Kionghi – brolių žmonų – labai stiprus. Jos besąlygiškai palaiko viena kitą ir pasiryžta gaminti kimčius, kad uždirbtų pinigų ir išlaikytų šeimą ne tik morališkai, bet ir finansiškai. Tačiau, kaip ir Keiko „Kombinio moteryje“, „Pačinko“ moterys mano turinčios paklusti savo vyrams. Tai itin akivaizdu Kionghi istorijoje: jos griežtas, tradicinių pažiūrų vyras Josebas prieštarauja moterų verslui, nes dirbanti žmona – nepagarba vyrui. Tai užtraukia vyrui gėdą, nes implikuoja, kad jis negeba išlaikyti šeimos. Todėl, nors Josebui iš tiesų nesiseka išlaikyti šeimos, jis prieštarauja bet kokiam moterų darbui. Tačiau jam tenka nusileisti.

Kita svarbi tema – tikėjimas ir religija. Nors Isakas – krikščionis, religija nėra primetama. Esminis dalykas – tikėjimas: vyras nenustoja garbinęs Dievo, net neteisėtai įkalintas.

 

Yoko Ogawa. „Begalinė lygtis“

Yoko Ogawa – daugiau nei 20 knygų autorė. „Begalinė lygtis“ – pirmasis į lietuvių kalbą išverstas jos romanas. 2006 m. pasirodė pagal šį romaną sukurtas filmas „Profesorius ir jo mylima lygtis“ („Hakase no aishita sûshiki“, režisierius Takashi Koizumi). Autorės susidomėjimas skaičiais tęsiamas ir kitoje knygoje, kurią ji parašė kartu su japonų matematiku Masahiko Fujiwara.

 

Yoko Ogawa. „Begalinė lygtis“. Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė. Dizaineris Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2020.
Yoko Ogawa. „Begalinė lygtis“. Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė. Dizaineris Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2020.

 

„Begalinė lygtis“ – skaudaus grožio pasakojimas. Istorija apie draugystę, užsimezgančią per matematiką ir skaičius, parašyta be įmantrybių, vartojant paprastą kalbą. Romano stilistika kiek primena R. Seethalerio romanus „Visas gyvenimas“ ir „Tabakininkas“. Pasakojama apie žmones, susiduriančius su kasdieniais rūpesčiais ir skausmais.

Kūrinio protagonistas – matematikos profesorius, dėl avarijoje patirtų sužalojimų netekęs trumpalaikės atminties. Jo atmintis trunka tik 80 minučių. Ryškiausi profesoriaus atsiminimai iš praeities – matematika ir beisbolas. Vyras, itin domėjęsis beisbolu ir rinkęs sportininkų korteles, niekada nematė šio žaidimo gyvai. Netekęs trumpalaikės atminties profesorius turi būdą, kaip išsaugoti informaciją – jo kostiumai nusagstyti lapeliais su užrašais ir įvairiais priminimais. Kiekvieną rytą jis perskaito svarbiausią lapelį „Mano atmintis trunka 80 minučių“. Profesoriui prižiūrėti našlė jo svainė pasamdo namų tvarkytoją. Būtent namų tvarkytojos balsu ir pasakojama istorija.

Romane yra trys pagrindiniai veikėjai: profesorius, namų tvarkytoja ir 10-metis jos sūnus, kurį matematikas vadina Šakniuku. Pravardę berniukas įgyja dėl plokščio viršugalvio, profesoriui primenančio kvadratinės šaknies ženklą. Mokslininko kalbos apie matematiką ir skaičius užburia namų tvarkytoją ir jos sūnų. Moteris pasiduoda profesoriaus entuziazmui ir įsitraukia į matematinius proto žaidimus. Nors jai dera rūpintis tik namų ruošos darbais, stengiasi išnaudoti kiekvieną progą užkalbinti profesorių. Taip sužino apie tobuluosius, draugiškuosius, pirminius skaičius, žavųjį kvadratinės šaknies ženklą, trikampius skaičius, Oilerio formulę ir t. t. Profesorius itin mėgsta tvarkytojos sūnų, todėl jis praleidžia su senuku daug laiko mokydamasis matematikos. Mokslininkas apie sudėtingiausius matematinius konceptus dėsto lengvai, pasitelkdamas nuostabos elementą. Matematikai daug dėmesio skiriama ir, pavyzdžiui, Paolo Giordano knygoje „Pirminių skaičių vienatvė“, tačiau Y. Ogawa matematinių formulių ir žmogaus gyvenimo paraleles braižo subtiliau.

Romano veikėjų vardai neminimi, tačiau jų visiškai netrūksta. Anonimiškumas priartina personažus prie skaitytojo, regis, istorija gali vykti visai šalia. Taip kūrinys įgauna papildomo šarmo ir žavesio. Bevardžiai veikėjai nėra naujiena Japonijos ar Europos literatūroje. Kobo Abe aprašė bevardį protagonistą romane „Svetimas veidas“, šią strategiją naudojo ir F. Dostojevskis romane „Užrašai iš pogrindžio“.

Nors bevardžiai, „Begalinės lygties“ personažai kuriami talentingai. Paslaptingiausias yra profesorius. Jis sunkiai įtikinantis personažas, tačiau aplink jį susitelkusi poetiška ramybė suteikia jam magijos. Apie mokslininką skaitytojas sužino mažiausiai – tiek pat, kiek ir namų tvarkytoja. Toks pasakojimo būdas įtraukia, gali pasirodyti, kad veikėjus pažįstame ir realiame gyvenime. Pavyzdžiui, namų tvarkytoją ir Šakniuką galima sutikti kasdien: tiesiog dar viena vieniša motina, išlaikanti savo sūnų ir juo besirūpinanti.

Meilė romane nėra romantiška, ji sudėtingesnė ir turi daugiau sluoksnių: profesoriaus obsesija matematikai, namų tvarkytojos sūnui jaučiama tėviška meilė, draugystė, kurią moteris užmezga su matematiku. Profesorius jai netampa mylimuoju, vyresniuoju broliu ar tėvu. Gryna platoniška draugystė tarp vyro ir moters literatūroje vaizduojama gan retai. Profesoriaus svainė netiki, kad moteriai nieko iš jo nereikia – nei pinigų, nei meilės, nei saugumo. Viskas, ko siekia namų tvarkytoja, – draugystė.

„Begalinė lygtis“ – labai taupus, kondensuotas romanas. Jame nėra nereikalingų žodžių, kiekvienas sakinys turi prasmę. Tai istorija apie ištikimybę, draugystę ir pasiaukojimą. Nors nėra daug veiksmo, viskas sukasi namų pasaulyje, Y. Ogawa geba išlaikyti skaitytojo dėmesį.