Dalia Tamošauskaitė. Nonkonformistai, autsaideriai, primirštieji, arba Kai dar Danutė Paulauskaitė nebuvo būtasis laikas

Danutė Paulauskaitė. Apie 1951 m.
Danutė Paulauskaitė. Apie 1951 m.

 

Raineris Maria Rilke „Laiškuose jaunajam poetui“ rašė, kad vienatvė nėra toks dalykas, kurį galima priimti ar atmesti, – mes esame vieniši. Gimstame ir mirštame po vieną. Tad visą gyvenimą stengiamės pabėgti nuo vienatvės, tapdami kokių nors kolektyvų nariais (grupių darželiuose, klasių, popamokinės veiklos būrelių mokyklose ir t. t.) ar net patys tuos kolektyvus sukurdami (šeimas). Tik retas suvokiame, kas ta vienatvė. Suvokti neįmanoma nepatyrus. Nors nelygu, kam kokios patirties reikia. Antai, dėl COVID-19 pandemijos Lietuvoje paskelbus karantiną, kai kurie teigė besijaučią tokie vieniši ir priverstinę atskirtį vos ištverią. Esą iš jų gyvenimo pavogti net trys mėnesiai!.. Tarsi įprastomis aplinkybėmis per tą laiką mažų mažiausiai būtų išradę vakciną net nuo pačios senatvės.

 

Su tėvais – mama Kazimiera Paulauskienė ir tėčiu Kazimieru Paulausku
Su tėvais – mama Kazimiera Paulauskienė ir tėčiu Kazimieru Paulausku

 

Poetė Danutė Paulauskaitė, kuriai rugpjūčio 11-ąją būtų sukakę 75-eri, žinojo, kas yra vienatvė. Kas tokia D. Paulauskaitė? Naršydamas internete apie dramatišką jos likimą rasi nedaug. Nors, kita vertus, gal ir gerai... Nejučia pagaunu save besidžiaugiančią, kad JOS nebėra: daugelis šiandienos grimasų šią asmenybę labai skaudintų. Žeistų. Iki pat gyvuonies. Tad, jei raktus nuo supančios realybės JI sąmoningai pametė prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus, negi norėtų rasti dabar... Kai to, kas buvo anuomet, belikę tik ataudai?! Aišku, numoti ranka, jog neva tai tik senstanti ir nuo vienatvės bebaigianti išprotėti moteriškė, leng­viausia. Bet išties neteisinga. Kadangi anuomet, kai tik pradėjau dirbti Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redakcijoje, Danutės Paulauskaitės man rašyti laiškai šiandien tik paliudytų, jog esmiškiems dalykams galiojimo termino nėra – jie nebūna laikini. Tiksliau, sumaterialėjimas, perdėtas racionalumas, susvetimėjimas, ką JI tuose laiškuose akcentavo, visada destruktyvus. Ir „n miestelyje“ („Sezono uždarymas“, p. 103), ir sostinėje, kur JI iš tiesų visą laiką gyveno. Mintyse. Sapnuose. Kūryboje. Nepaisant to, jog 1989 m. iš ten grįžusi į Skuodą slaugyti, arba, kaip sako žemaičiai, karšinti, sergančios motinos, pasiliko... Ir likusius 15 metų Vilniuje besilankė tik laiškais, kurių išspausdinta jau po mirties išėjusioje kūrybos rinktinėje „Prie pietvakarių sienos“. Kodėl?.. Todėl, kad „prievarta sugrąžintas / į tėviškę, į prarastą rojų / nebeatras rojaus“ („Sezono uždarymas“, p. 82). Ir Skuodas, anot pačios, tapo tik vieta, kur... JI pamatė, „koks baisus yra Lietuvos žmogus“ („Prie pietvakarių sienos“, p. 239). Tad gyvagaudžiai spąstai užsitrenkė: kuo baisesnis atrodė, tuo labiau JI jo vengė... O kuo labiau vengė, tuo baisesnis atrodė. Todėl beliko tik namai – aukšta tujų tvora nuo pasaulio atitverta JOS tvirtovė. Ir poezija – „išeitis, kai nebėra jokios išeities“ („Prie pietvakarių sienos“, p. 190).

 

Danutė Paulauskaitė. Stasio Jonausko nuotrauka
Danutė Paulauskaitė. Stasio Jonausko nuotrauka.

 

Kol, slaugant 1995 m. Amžinybėn iškeliavusią motiną, užklupusi liga leido, D. Paulauskaitė visas savo kuklias reikmes stengėsi patenkinti pati. Nuklibinkščiuodavo į miestą ir vėliau, jau pasiramsčiuodama lazdele. Bet tos išvykos buvo tokios retos, kad bemat Skuode tapdavo įvykiu. „Vakar buvo atėjusi Paulauskaitė“, – tarsi reikšmingą naujieną miestelio bibliotekininkai perduodavo žinią išvakarėse nedirbusiems kolegoms. „Ar tik iki pietų pas Stasį (poetą Jonauską, – aut. past.) nebuvo atėjusi Paulauskaitė?.. Lyg ir buvo girdėti jos balsas“, – vienas kito teiraudavosi „Mūsų žodžio“ redakcijos, kur ir JAI pačiai teko šiek tiek padirbėti, žmonės.

 


Dvi draugės antroje klasėje: Danutė Paulauskaitė ir Joana Strakšytė. Apie 1952 m.

 

Tačiau paskutiniaisiais gyvenimo metais, kai nueiti iki Skuodo centro nebepajėgė, JI į laikraščio redakciją ateidavo toli gražu ne sentimentų vedama – tiesiog nebepajėgė išsiversti be pagalbos. Nebepajėgė, nors, kaip buvo galima suprasti, tai vengė pripažinti. Net sau. O ką jau kalbėti apie kitus!.. Tad noriai priimdavo tik tą maistą, kurį paprašytas nupirkdavo ir maišelyje ant JOS sodybos vartelių pakabindavo S. Jonauskas. O jeigu užsinorėdavo pagelbėti kas kitas, žiūrėk, ras lauk­nešėlį išmestą šiapus tvoros. Suprask, man išmaldos nereikia. Nors viena kita vietos inteligentė ir pabandydavo katalikiškai pasidalinti su mažiau turinčia. Bent jau prieš didžiąsias katalikiškas šventes, kai taip norisi papildomų balų amžinajam gyvenimui laimėti.

 

Pradinukai su mokytoja. Danutė – antroje eilėje ketvirta iš kairės. Apie 1952 m.
Pradinukai su mokytoja. Danutė – antroje eilėje ketvirta iš kairės. Apie 1952 m.

 

Tiesa, iš Rašytojų sąjungos, kuriai priklausė, JI pagalbos kaip ir tikėjosi... Bet, kai kartą, kaip pasakojo šviesaus atminimo S. Jonauskas, iš ten kažkas atvažiavo pažiūrėti, ar tikrai Paulauskaitė miršta badu, JI atvykėlio tiesiog neįsileido. Suprask, norite padėti – padėkite, o ne smaginkitės, tarsi kokį laboratorinį gyvūną stebėdami, kiek jis dar turi gyvasties. Tuo labiau kad neįsileisdavo nieko. Net giminių, su kuriomis nebendravo: „Jie supančiojo mano sparnus ir nukirpo / Pačią pirmąją dieną, kai aš nusileidau į žemę / Man niekur nebus vienišiau“ („Dviese su namais“, p. 19). Tad pas JĄ – vienišą ir ligotą – niekada neužsuko jokie lankomosios priežiūros socialiniai darbuotojai ar labdaringų organizacijų atstovai. Ir kaip užsuks, jei D. Paulauskaitė Skuode net nebuvo registruota, o ir medicinos įstaigose!.. Tiksliau, formaliai JOS NEBUVO. Na, o kadangi nebuvo, „nenuskriaudė“ JI ir valstybės – negavo nei neįgalumo, nei senatvės pensijos ar kokių pašalpų. Maitinosi iš pinigų, gautų už sostinėje parduotą butelį beveik avariniame name. Bet iš tiek nepaišlaidausi... Tad teko visko: ir šalčio, ir bado. Nors vienam kitam maišui akmens anglies paprastai vis tiek kažkaip susitaupydavo. Juk ir netoliese esančios parduotuvėlės pardavėjoms 2004-ųjų vasario pabaigoje negera nuojauta kilo todėl, kad kelias dienas paeiliui nebematė iš JOS namelio kamino rūkstant dūmų... Tada JAI tebuvo tik 59-eri.

 

Paauglystė. Danutė – pirma iš kairės. Apie 1958–1959 m.
Paauglystė. Danutė – pirma iš kairės. Apie 1958–1959 m.

 

Sirgdama liga, kuri kenkė ne tik judėjimui, bet ir kalbai, D. Paulauskaitė kitoje gatvės pusėje buvusioje ir tebesančioje „Mūsų žodžio“ redakcijoje pasirodydavo gerokai dažniau nei anksčiau. Bet paprastai su manimi nesikalbėdavo – vis su S. Jonausku. Net jaut­rių laiškų, tiksliau, savitų esė apie „n miestelį“, kad suprastų, „ką mąsto vadovaujančios / jaunų gražuolėlių galvos“ („Sezono uždarymas“, p. 107), neberašė. O ir kam rašyti, jei vis tiek nė vieno gauto neišsaugojau – ištraukusi iš pašto dėžutės, pritvirtintos prie redakcijos durų, tuojau užregistruodavau ir padėdavau į archyvą... Tad nežinia, kur jie dabar.

 


Paskutinis skambutis Lenkimų vidurinėje. Danutė Paulauskaitė – pirma iš kairės. 1963 m.

 

Bet vieną kartą atėjusi pravėrė būtent mano kabineto duris. Pasisveikinusi atsisėdo... Ir kone greitakalbe ėmė berti, kaip artimiausi kaimynai neduoda gyventi: gviešdamiesi JOS kiemo, kasnakt po pusmetrį už savo sklypo ribos pastumia tvorą; naktimis krečia visokias eibes, kad tik JI negalėtų miegoti... Ir t. t. Nenustebau, anot to paties R. M. Rilke’s, tam, kuris tampa vienišas, pasikeičia visi atstumai, visi matai. Tik, kadangi tokių interesantų redakcijoje jau buvo tekę sulaukti ir anksčiau, iš karto supratau, kad... niekuo padėti negalėsiu. O kartu džiaugiausi – juk tai buvo bene vienintelis toks artimas mudviejų pabendravimas. Kai JI pasitikėjo ir tikėjo. Tad, nenorėdama to pasitikėjimo netekti, tylėjau. Todėl JI, pamenu, be paliovos kalbėjo, o aš tik sėdėjau ir žiūrėjau. Iš pradžių – į JĄ, paskui – į grindis. Tad ir po to, kai rado sukniubusią prie lovos, JI man kurį laiką dar tebebuvo gyva... Kaip tąsyk sėdėjo priešais. Nors iki šiol nežinau, ar savo laidotuvėse nepageidaujamų asmenų sąraše nebuvo įrašiusi ir mano pavardės... Tiesiog S. Jonausko, kuris su policijos pareigūnais išlaužęs duris, JĄ rado, taip ir neišdrįsau paklausti. O sakė, kad toks sąrašas buvo.

 

Danutė Paulauskaitė
Danutė Paulauskaitė.

 

Koks nors racionalistas, nė kiek neabejojantis, jog „kiekvienas – savo laimės kalvis“, skaitydamas pamanys: pati kalta – kas liepė pasilikti tokiame užkampyje, kaip Skuodas. Juk kuo atokesnė provincija, tuo labiau vertinami gyvenantys sostinėje... Tarsi būtų atskira gentis ar rūšis, o ne dauguma – suvažiavusieji iš provincijos miestelių. Juk nei prie to namo, kuriame JI gyveno (tiesa, nauji savininkai sodybą neatpažįstamai pakeitė), nei kur kitur Skuode neaptiksi nė menkiausios užuominos, kad būta tokios Danutės Paulauskaitės. Bet gal, kaip konstatavo kažin kuris antikos filosofas, vis dėlto geriau, kai žmonės stebisi, kodėl nepastatė paminklo, nei atvirkščiai – kai piktinasi, kodėl pastatė?.. Na, o teisę į antrąjį dublį juk turi tik tol, kol nestinga jėgų. Arba draugų. O kai nei vieno, nei kito nėra, lieka tik susitaikyti. Protu. Bet ne širdimi! Ir, kai lanko tik perskaitytų knygų herojai, priešintis realybei ligi pat paskutiniosios. Net kai jau „valia gyventi grumias / su valia nebegyventi“ („Sezono uždarymas“, p. 23).

 

Danutė Paulauskaitė. Apie 1980 m.
Danutė Paulauskaitė. Apie 1980 m.

 

Aišku, nenorėdamas nusižengti šiandienės pedagogikos ir psichologijos dogmoms, esamojo laiko kartai tokios „begalinio skausmo, baisaus vienišumo kupinos poezijos“, kokią rašė D. Paulauskaitė, skaityti neduosi – neigiamos emocijos. O juk psichologiškai trapią šių laikų jaunuomenę nuo jų reikia saugoti – psichikos nežaloti. Geriau tikėti, jog esame visagaliai ir amžini kaip kompiuterinių žaidimų herojai, kurie nušauti tuojau pat ir vėl atgyja. Ne veltui, kaip anądien patikino Skuodo rajono savivaldybės Romualdo Granausko viešosios bibliotekos bibliotekininkas, niekas ketverto D. Paulauskaitės knygų („Gatvė vėjuotą dieną“, 1980; „Sezono uždarymas“, 1989; „Dviese su namais“, 2001; „Prie pietvakarių sienos“, 2007) ir neskaito. Toje bibliotekoje, kur, atrodo, turėtų skaityti – juk žemietės (D. Paulauskaitė gimė vos už kelių kilometrų nuo Skuodo esančiame Luk­nių kaime) kūryba. Tad ką kalbėti apie kitas.

 

Savo sodelyje. Skuodas, apie 2000 m.
Savo sodelyje. Skuodas, apie 2000 m.

 

Nors štai rašau... Ir niekaip neatsiginu minties: o gal D. Paulauskaitė net negyveno?.. Argi žmogaus, kurio namuose nėra ne tik centrinio šildymo, vandentiekio, bet ir telefono, televizoriaus, būtį šiandien kas laiko gyvenimu?!. Dainius Sobeckis eilėraštyje „Gyvenimo asmenuotė“ („Kryžiaus užraktu“, p. 9) konstatuoja, kad, jeigu negyvenai, – vadinasi, ir nemirsi. Tad gal JI tebėra...

 

Poetės amžinojo poilsio vieta. Antkapyje: „Poezija yra išeitis, kai nebėra jokios išeities...“
Poetės amžinojo poilsio vieta. Antkapyje: „Poezija yra išeitis, kai nebėra jokios išeities...“

 

Skuodo apylinkės pakeliui į Luknę
Skuodo apylinkės pakeliui į Luknę

 


Rankraštis

 

Dalia Tamošauskaitė. Nonkonformistai, autsaideriai, primirštieji, arba Kai dar Danutė Paulauskaitė nebuvo būtasis laikas

 

Dalia Tamošauskaitė. Nonkonformistai, autsaideriai, primirštieji, arba Kai dar Danutė Paulauskaitė nebuvo būtasis laikas

 

Dalia Tamošauskaitė. Nonkonformistai, autsaideriai, primirštieji, arba Kai dar Danutė Paulauskaitė nebuvo būtasis laikas

 

Nuotraukos iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo
Nuotraukos iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo.

 

Daugiau apie D. Paulauskaitę ČIA

 

Emilija Visockaitė. „Milžinų paunksmėje“ ČIA