Virginija Cibarauskė. Kam reikalingos literatūros premijos?

„Kam reikalingos literatūros premijos?“ Klausimas keistas, net savotiškai alogiškas. Bet kartą susimąsčius sukasi galvoje, nes atsakyti nelengva. Viena vertus, premijos reikalingos rašytojams: pozityvus dėmesys, finansinis paskatinimas ir simbolinis kapitalas, suteikiantis daugiau galimybių gauti valstybinę stipendiją, paramą knygos leidybai... Kita vertus, premijos išskiria vertingus rašytojus ir (ar) knygas, taigi yra orientyras skaitytojui. Tačiau jei apie premijos egzistavimą žino tik jos steigėjai, laureatas bei keliolika literatūros profesionalų? O tokių premijų – ne viena ir ne dvi. Kas prisimins, kam 2019 m. buvo įteiktos Jono Aisčio, Dionizo Poškos, Liudo Dovydėno ar Antano Baranausko premijos, kas tapo Veliuonos novelės ar Kazimiero Barėno premijos laureatais? Tačiau 2019 m. kilęs Metų knygos skandalas dėl prozos penketuko, į korektiškas bei nekorektiškas diskusijas įtraukęs ne tik literatūros profesionalus, bet ir skaitytojus, tinklaraštininkus, rašytojus, leidėjus ir net politikus, arba „Jotvingių seksizmo skandalas“, apie kurį rašė populiarūs naujienų portalai, sufleruoja, kad iš tiesų premija premijai nelygu.

Apskritai lietuvių literatūros apdovanojimams būdingas sezoniškumas. Pavasaris ir ruduo – poezijos metas. O žiema – metas, kai renkamos geriausios knygos. Žinoma, sezoniškumas nėra vienintelis aspektas, leidžiantis klasifikuoti literatūrinius apdovanojimus – premijos skiriasi funkcijomis ir reikšme. Vienų pagrindinė funkcija – vidinių literatūros lauko hierarchijų steigimas. Tai tarsi rašytojų patapšnojimas kolegoms per petį: „Mes tave vertinam, globojam, esi mūsų bendruomenės dalis, rašyk ir toliau...“ Kitų tikslas – pranešti apie vertingas knygas kuo platesnei auditorijai, skatinti skaityti, sudaryti sąlygas skaitytojui ir autoriui susitikti.

 

Poezijos pavasariai ir rudenys

 

Nuo 1965 m. kiekvieną pavasarį vykstantis dabar Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) ir Rašytojų klubo organizuojamas tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“ orientuotas ir į literatūros lauko profesionalus, ir į skaitytojus. Plati renginių programa suteikia galimybę su poetais susitikti ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir provincijoje gyvenantiems poezijos mylėtojams. O festivalyje įteikiamas pluoštas poezijos premijų formuoja poezijos lauko hierarchijas.

Rudenį vyksta kitas ne mažiau svarbus tarptautinis festivalis – „Poetinis Druskininkų ruduo“. Bendraminčių poetų ir kitų sričių menininkų būrelio sumanytas kaip alternatyva sovietmečiu oficioziniu laikytam „Poezijos pavasariui“ – 1985 m. Jotvingio premiją sumanė Sigitas Geda, premijos dydis iš pradžių buvo 10 rublių – festivalis iki šiol išliko visų pirma poetų bend­ruomenės švente. Tiesa, 1990 m. festivalį pradėjo rengti Lietuvių PEN centras, o 2001 m. perėmė visuomeninė organizacija „Poetinis Druskininkų ruduo“. Jotvingio ir Jaunojo jotvingio premijos tapo rimtos: dabar laureatus renka komitetas iš 4 jotvingių, 2 jaunųjų jotvingių ir Kultūros ministerijos atstovo, o apdovanojimus finansuoja Druskininkų savivaldybė ir Lietuvos kultūros ministerija.

Taigi, „Poezijos pavasario“ ir „Poetinio Druskininkų rudens“ premijos reiškia visų pirma pačios poetų bendruomenės pripažinimą. Premijas sieja ir daugiau panašumų. Laureatu tas pats asmuo gali tapti tik kartą, todėl abu apdovanojimai skirti pašlovinti asmenybėms, t. y. poetams (daug rečiau – poetėms), o ne vertingiausioms knygoms. Ši nuostata suformuoja savotišką premijos laukiančių eilę, kurioje stovėti kartais tenka labai ilgai. Tai susiję su dar vienu poezijos apdovanojimų ypatumu: Jotvingio ir svarbiausios per „Poezijos pavasarį“ skiriamos Maironio premijų laureatais (su retomis išimtimis) paprastai tampa vyresnio amžiaus ir produktyvūs (daugiau nei 3 knygas išleidę) poetai. Jaunų, t. y. į 5 dešimtį dar neįžengusių, ir rečiau rašančių knygos bei asmenybės patenka į savotišką rezervuarą, iš kurio iškeldinamos kartais tik tada, kai kūryba, nors gausi, nebėra aktuali. Pavyzdžiui, vienas ryškiausių ir įtakingiausių XX a. antrosios pusės poetų Tomas Venclova „Poezijos pavasario“ laureatu tapo tik 2017-aisiais. Suprantama, premijos emigrantas negalėjo gauti sovietmečiu, tačiau po Nepriklausomybės atgavimo T. Venclova išleido ne vieną ir ne dvi įspūdingas poezijos knygas. Tačiau „Poe­zijos pavasario“ komitetas šį poetą, kurio kūrybos verte neabejoja niekas, „prisiminė“ tik tuomet, kai pats rašytojas prakalbo, kad galbūt leidžia paskutinę poezijos knygą.

Dar įdomu, kad abi svarbiausios lietuvių poezijos premijos pastaraisiais dešimtmečiais dažniausiai formaliai suteikiamos už LRS leidyklos išleistas knygas. Nors, kita vertus, ši tendencija nestebina – leidyklos (ypač mažosios) vengia leisti finansiškai neatsiperkančius eilėraščių rinkinius. Be to, absoliuti dauguma laimėtojų – poetai vyrai. Pavyzdžiui, Jotvingio premiją, teikiamą kasmet nuo 1985 m., iki šiol gavo tik trys poe­tės (mažiau prestižinės – tiek finansiškai, tiek simboliškai – Jaunojo jotvingio premijos laureačių daugiau), o Maironio premiją, teikiamą nuo 1965 m., – vos devynios poetės (iš viso įteiktos 55 premijos). Mąstant apie šią situaciją, paradoksalus Giedrės Kazlauskaitės atvejis: 2014 m. poetė išleidžia itin stiprų, literatūros lauko įvykiu tapusį antrąjį poezijos rinkinį „Meninos“, 2016 m. ir 2018 m. pasirodo dar du ne mažiau stiprūs, kritikų bei skaitytojų pastebėti ir įvertinti rinkiniai, tačiau ir Jotvingio, ir Maironio premija poetę aplenkia.

Ši tendencija sulaukė ypatingo dėmesio 2017 m. „Poetinio Druskininkų rudens“ konferencijoje. Kasmet festivalis organizuoja diskusiją kokia nors poetų bendruomenei aktualia tema. Tais metais pasirinkta „Moterys ir vyrai poezijoje: vaizduotės ribos“. Organizatoriai vargu ar tikėjosi, kad diskutuojama bus ne apie vyrų ir moterų reprezentacijas poezijoje, o apie tai, kodėl tarp poezijos premijų laureatų beveik nėra poečių. Į polemiką noriai įsitraukė festivalio svečiai – poetai ir poetės iš užsienio. O lietuvių poetų bendruomenė reagavo gynybiškai – problemą aktualizavusios diskusijos dalyvės apkaltintos, kad lieja asmenines nuoskaudas.

 

LRS premijos

 

Lietuvos rašytojų sąjunga – įtakinga literatūros lauko struktūra, siekianti formuoti ir palaikyti literatūrines hierarchijas. Geriausia tam priemonė – premijos, išskiriančios dėmesio vertus ar, tiksliau, tam tikros rinkėjų grupės vertais laikomus autorius. Premijuotieji pagerbiami ne tik vienkartine pinigine premija ir vieša laudacija. Tapimas prestižinės literatūrinės premijos laureatu padidina galimybę gauti Kultūros tarybos skiriama kūrybinę stipendiją ir paramą knygos, kurią greičiausiai išleis LRS leidykla, leidimui.

LRS yra net keturių literatūrinių apdovanojimų steigėja. Vienas jų – jau minėta „Poezijos pavasario“ metu teikiama Maironio premija. Antroji, tarp rašytojų itin prestižiška nuo 1992 m. per Tris karalius, sausio 6 d., įteikiama LRS premija už didelės vertės literatūrinį (poezijos arba prozos) kūrinį, išleistą per pastaruosius dvejus metus. Šią premiją skiria LRS valdybos renkama penkių narių komisija. Taigi, kaip ir poezijos atvejais, premiją rašytojai skiria rašytojams.

Nedaug kas žino, jog LRS (kartu su leidykla „Tyto alba“) organizuoja ir daug daugiau viešumo sulaukiančios J. Ivanauskaitės premijos konkursą. Šią premiją 2008 m. įsteigė Jurgos Ivanauskaitės kūrybos paveldo centras ir minėta leidykla, išleidusi didžiąja dalį prozininkės kūrinių. J. Ivanauskaitės premija išskirtinė dėl gana aiškiai suformuluotų kriterijų: skiriama ne vyresniam kaip 45 metų autoriui už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką“. Kitaip tariant, premijos tikslas atkreipti dėmesį į aukštos kokybės, bet populiarius kūrinius, kurių autoriai dar neturi (ar net nesiekia) klasiko statuso.

 

Žilvino Jagėlos piešinys
Žilvino Jagėlos piešinys.

 

Dar viena LRS premija – Liudo Dovydėno vardo. Ši premija skirta įamžinti lietuvių prozininko L. Dovydėno (1906–2000) atminimą ir yra įteikiama „už geriausią naują lietuvišką romaną, išleistą per praėjusius kalendorinius metus“. Premijos mecenatas – L. Dovydėno sūnus, o teikimo ceremonija vyksta Rokiškio krašto muziejuje. Tai viena iš priežasčių, kodėl premija ir jos laureatai, lyginant su kitomis LRS premijomis, sulaukia dar menkesnio dėmesio. Absoliuti dauguma premijos gavėjų – gyvieji klasikai. Išimtis – populiarių istorinių romanų autorė Kristina Sabaliauskaitė, kuriai 2015 m. premija įteikta už trilogiją „Silva Rerum“. 2019 m. L. Dovydėno premija apskritai neįteikta: matyt, nuspręsta, kad tais metais gerų lietuviškų romanų nebuvo išleista.

Mąstant apie poezijos ir LRS premijas, akivaizdu, kad jų simbolinis kapitalas literatūros lauke didelis, tačiau už šio lauko ribų – gana menkas. Taip yra visų pirma dėl viešinimo stokos, taip pat dėl literatūros lauko profesionalų ir skaitytojų skonių skirtumo. Juk paprastam skaitytojui literatūros lauko vidinės hierarchijos ne itin rūpi, antraip tokio tipo apdovanojimai, kokius skiria LRS, realiai padidintų knygos populiarumą, pardavimų tiražus ir pan. Tačiau realybėje efektas priešingas – internetiniai knygų apžvalgininkai ir leidyklų tinklalapiuose komentarus rašantys skaitytojai neretai pabrėžia, kad jei knygą vertina lietuvių literatūros lauko profesionalai, tai ji greičiausiai bus nepaskaitoma (tiesa, požiūris į tarptautinius apdovanojimus, tokius kaip Bookerio ar Pulitzerio premijos, net perdėtai pozityvus). Tačiau LRS premijų tikslas ir nėra didinti autorių bei jų knygų populiarumą – jos orientuotos kurti ir palaikyti literatūros lauko hierarchijas.

 

Kūrybiškiausios, geriausios ir skandalingiausios metų knygos

 

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) mokslininkų kasmet nuo 2003-iųjų skelbiamas kūrybiškiausių knygų 12-ukas funkciškai užima tarpinę poziciją tarp literatūros lauko hierarchizavimo ir skaitymo populiarinimo. Laureatą iš 12 kandidatų slaptu balsavimu renka LLTI literatūrologų komisija, patvirtinta Instituto direktoriaus. Laimėtojas paskelbiamas Vilniaus knygų mugėje. Skirtingai nuo LRS rinkimų, kai komisijas sudaro patys rašytojai, kurių kompetencija objektyviai vertinti kolegų kūrinius dažnai galima suabejoti, Instituto mokslininkų kvalifikacija – daugiau nei pakankamai skaidri. Atrankos kriterijus tuo pat metu ir aiškus, ir gana abstraktus – kūrybiškumas. Šie rinkimai – tarsi atsvara lauką formuoti siekiantiems, savas hierarchijas palaikantiems rašytojams.

Kūrybiškiausio knygų 12-uko rinkimai išsiskiria ir gana gera viešinimo strategija. Kūrinių sąrašas kartu su Instituto mokslininkų komentarais skelbiamas spaudoje, populiariuose naujienų portaluose, aptariamas specialiai tam skirtuose Knygų mugės renginiuose. Kita vertus, kadangi LLTI komisijos nariai metų metais tie patys, 12-ukai gana nuspėjami – mokslininkų skoniai bei vertinimo kriterijai susiformavę. Pagirtina ir tai, kad į 12-ukus nevengiama įtraukti komiksų, elektroninės leidybos ir geros vadinamosios populiariosios literatūros kūrinių, kuriuos gana siaura „aukštosios literatūros“ samprata besivadovaujantys LRS premijų komitetai (išskyrus J. Ivanauskaitės) apeina ratu. Pavyzdžiui, į 2018 m. 12-uką pateko ne tik Mariaus Povilo Elijo Martynenko poezijos rinkinys, bet ir Liudo Mažylio istorinis trileris.

Skaitymo populiarinimo misiją pastaruoju metu prisiima ir naujienų tinklalapis „15min.lt“, jau porą metų organizuojantis „15min“ knygos rinkimus. Šie rinkimai ypatingi tuo, kad neapsiribojama vien lietuvių autoriais. Portalo vyriausiojo redaktoriaus inicia­tyva iš literatūrologų bei literatūros apžvalgininkų sudaryta ekspertų komisija skaitytojams pasiūlo knygų sąrašą, iš kurio patys skaitytojai išrenka keturis 5-ukus: lietuvių grožinės ir negrožinės knygos, verstinės grožinės ir verstinės negrožinės knygos. Tuomet atskirai balsuoja komisijos nariai ir skaitytojai. Komisijos balsai sudedami su skaitytojų balsais ir taip išrenkamas laimėtojas. 2019 m. „15min“ rinkimų laimėtoja tapo Kristina Sabaliauskaitė už istorinį romaną „Petro imperatorė“ – manau, niekas dėl to nenustebo.

K. Sabaliauskaitės naujausią romaną galima vadinti ir skandalingiausia metų knyga, nes dėl jos (ne)įvertinimo viešai suabejota profesionaliosios kritikos gebėjimu vertinti literatūros kūrinius apskritai. Tokios abejonės – tikrai ne naujiena: rašytojai dažnai spaudoje skundžiasi, kad kritika nesugeba atpažinti jų kūrybos vertės. Tačiau šiuo atveju abejonių paskleidė patys skaitytojai. Ne paslaptis, kad K. Sabaliauskaitė – perkamiausia pastarojo dešimtmečio lietuvių grožinės literatūros autorė: gausiai reklamuoto romano „Petro imperatorė“ tiražas išpirktas dar iki knygos pasirodymo knygynuose – rašytojos gerbėjai leidinį masiškai užsisakinėjo internetu net nevartę. Nepaisant to, knyga nepateko nei į LLTI kūrybiškiausių knygų 12-uką, nei į Metų knygos rinkimų prozos suaugusiems 5-uką.

Tai sukėlė rašytojos gerbėjų, apie romaną itin entuziastingai rašiusių tinklaraštininkų ir leidyklos pasipiktiną, kad profesionalioji kritika K. Sabaliauskaitę ignoruoja. Kitaip tariant, „Petro imperatorė“ priminė literatūros profesionalams vargu ar naują, tačiau dalį skaitytojų šokiravusį faktą – populiarumas tarp skaitytojų ir literatūrinė kūrinio vertė nebūtinai sutampa. Tą puikiai iliustruoja skaitomiausių bibliotekų knygų sąrašai, kuriuose karaliauja detektyvai, savigalbos knygos, populiarioji dokumentika ir jausmų romanai. Kitaip tariant, tikrai ne šedevrai. Be to, „Petro imperatorės“ skandalas atskleidė, jog ne tik LRS bei akademikai siekia formuoti literatūros lauką – to trokšta ir leidyklos. Juk tapimas Metų knyga ar literatūrinės premijos gavimas susijęs ne tik su garbe, bet ir su didesniu viešumu, didesniais tiražais, Kultūros tarybos parama ir t. t. Pavyzdžiui, Metų knygos 5-ukų autorių kūriniai perkami Lietuvos bibliotekoms, o tai reiškia ir papildomas pajamas leidyklai.

Būtent todėl per „Petro imperatorės“ skandalą dagiausia kliuvo Metų knygos rinkimų komisijai, o ne, pavyzdžiui, LLTI 12-uko rinkėjams. Metų knygos rinkimų, kurie vyksta nuo 2005 m., tikslas – skaitymo populiarinimas. Kitaip tariant, rinkimų tikslas – skaitytojų skonio formavimas. Konkursą organizuoja Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija, kartu su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, LRT bei Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka. Akcijos idėja – skaitytojams pristatyti geriausius praėjusiais metais išleistus lietuvių literatūros kūrinius vaikų, paauglių, suaugusiųjų ir poezijos kategorijose. Metų knygos 5-ukus renka ekspertų komisija, kurią paprastai sudaro rašytojai, kritikai, vertėjai ir literatūrologai, o kiekvienos kategorijos laimėtoją išrenka internete balsuojantys skaitytojai. Komisijos atrinkti kūriniai ir autoriai gauna daug dėmesio: rengiami knygų pristatymai sostinėje ir provincijoje, specialiame tinklalapyje publikuojamos 5-ukų autorių kūriniams skirtos recenzijos, autoriai savo kūrinius reklamuoja LRT kultūros laidose.

Taip pat nekelia nuostabos, kad skaitytojų išrinkti Metų knygos 5-ukų nugalėtojai gana retai sutampa su LLTI renkama kūrybiškiausia metų knyga, nors dauguma į poezijos ir prozos 5-ukus patekusių kūrinių figūruoja ir 12-uke. Pavyzdžiui, šiais metais Metų knygos rinkimuose geriausia prozos knyga tapo Marijaus Gailiaus ekologinė distopija „Oro“, o poezijos kategorijoje laimėjo Vytauto Kazielos egzistencinės lyrikos eilėraščių rinkinys „Alyvmedžiai“ – nė viena iš šių knygų nepateko į kūrybiškiausių knygų 12-uką. Tas pat nutiko ir pernai. Taip dar kartą patvirtinama, kad skaitytojų, literatūros kritikų ir rašytojų skonis bei vertinimo kriterijai skiriasi. Be abejo, tai nėra blogai – kaip tik atvirkščiai: išsiskiriančios nuomonės – įrodymas, kad literatūros laukas yra heterogeniškas, o literatūrinis gyvenimas – laisvas ir gyvybingas. O prie šio gyvybingumo reikšmingai prisideda ir literatūros apdovanojimai.

 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba