Lina Buividavičiūtė. Apie (ne)būtį su barikadomis

Tarptautiniame festivalyje „Poezijos pavasaris“, vykusiame liepos 26–rugpjūčio 9 d., surengta konferencija kvietė diskutuoti Lietuvos ir užsienio poetus, vertėjus bei literatūros kritikus ir tyrėjus. Plačią šių metų temą – „Poetai ir barikados“ – konferencijos dalyviai interpretavo įvairiai. Buvo aptariamas lyčių, kartų ir skirtingų žanrų sąveikos literatūros lauke, poezijos populiarinimo klausimas, politinės poezijos (ne)aktualumas, barikados tarp poeto ir auditorijos.

 

Lina Buividavičiūtė. Apie (ne)būtį su barikadomis
Gyčio Norvilo nuotrauka.

 

Pranešime norėčiau išryškinti kelis aspektus: korio akelių būties lemtą dialogiškumo stoką, kūrėjo ir skaitytojo santykių problematiką ir vidines blokadas. Svarstydama apie šių metų konferencijos temą, pirmiausia mąstau apie šaknis, savotiškas dabartinės egzistencijos ištakas. Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“, Jurgio Kunčino „Tūlos“ pasauliai, kolonijinė ir pokolonijinė būtis vis dar neišvengiamai kalba, byloja, liudija. Akademiniame diskurse šios būties prob­lemiškumo, mano manymu, niekas įtaigiau už Arūną Sverdiolą neįvardijo. Pasitelkęs kolbos, rėčio, miglos ir korio akelių metaforas filosofas aktualizuoja kultūrines tam tikro laikotarpio sanklodas.

Kalbėdamas (tiesa, apie kiek ankstesnį laiką) A. Sverdiolas teigia: „Mūsų kultūros erdvė sudaryta tarsi iš akelių – viena nuo kitos sienelėmis atskirtų smulkių uždarų erdvių. Tos sienelės plonytės, membraninės, bet jos anaiptol nėra trapios, nes jas sąlygoja ne išorė, o vidus, savastis – pačios mąstysenos ir veiksenos ypatumai. Šia prasme korio metafora kiek netiksli, nes čia nėra iš išorės uždėtų, prievartinių ribų, o tik vidinių galių ribos“ („Apie pamėklinę būtį“, p. 104). Atrodytų, turėjome užtektinai laiko pasveikti. Visai neseniai svarsčiau, ar toji korinė būties forma vis dar egzistuoja, vis dar aktua­li, bet socialinių tink­lų erdvėje neseniai narplioti „Poezijos pavasario“ almanacho pasirodymo trukdžiai dar kartą parodė, kad ši metafora aktualumo neprarado... Nieko nenoriu įžeisti – abi konflikto pusės man vienodai brangios kaip savo srities profesionalai. Tačiau darkart įsitikinau, kad viešojoje erdvėje trūksta tikros, saikingai nuemocintos, tačiau gyvos diskusijos: „Korinė kultūros erdvės sąranga lemia, kad nėra viešosios, atviros diskusinės erdvės, kurioje susidurtų skirtingi požiūriai, būtų išklausomi kontrargumentai ir į juos atsakoma kitiems ir sau, šitaip stumiant svarstomus dalykus pirmyn“ („Apie pamėklinę būtį“, p. 104).

Šiandien tokių potencialių erdvių ir diskusijų platformų, regis, gerokai daugiau. Tačiau reikia ne tik vietos, bet ir žmonių, jų interesų, valios ir širdies. Kiek liūdnai atsidūsėdama konstatuoju, kaip dažnai dialogo reikalaujančioje kultūros sferoje (kaip kitaip – recepcija?) esame nesusiekiantys indai, sukamės savo orbitose ir nenorime vieni kitų pažinti ir suprasti. Neabsoliutinu – stengiamės, naudojame įvairias dialogų prieigas. Štai ir šiandien susirinkome, kalbamės, bandome suprasti... Tačiau intencijos, interpretacijos prasilenkia, todėl negaliu nepripažinti, kad A. Sverdiolo įžvalgos tinka ir šiandienai apibūdinti. Dialogo trūksta ne tik tarp bendruomenės narių, bet ir tarp įvairių institucijų. O juk norėtųsi aiškiai pasakyti, kad kultūra – ne podukra, ne princo laukianti Pelenė, bet mylima ir pilnateisė šeimos narė...

Antras man svarbus aspektas – barikados ar korio akelių būtis tarp rašytojo ir skaitytojo, jų komunikacija, supratimo ir interpretavimo galimybės. Skaitytojo ir rašytojo komunikacijos kanalų šiandien itin daug – ne tik knygos, bet ir socialiniai tinklai, įvairūs skaitymai, pristatymai. Tačiau kaip pamatuoti, kas, kiek ir ką išgirdo, įžvelgė, priėmė? Nes neprasminga rašyti į vakuumą, beorę erdvę, be atsako deguonies... Todėl taip vertinu tuos, kurie išdrįsta po skaitymų prieiti, parašyti žinutę – nebūtinai palaikančią, kartais ir pabarančią, su sveiku pykčiu, masinančią augti. Todėl dalį savo eilėraščių viešinu socialiniuose tinkluose: dėl atsakomojo ryšio, savotiškos asmeninės solipsizmo įveikos.

Kitas rūpintis dalykas – prasmių ir intencijų prasilenkimas. Neslėpsiu, kartais turėdavau šiokio tokio skepsio dėl „Poezijos pavasario“ rengiamų poetų ir kritikų išvykų po įvairius Lietuvos miestus. Galvodavau apie auditoriją, kartų skirtumus ir grįžtamąjį ryšį. Galvodavau apie gebėjimą ar jo stoką priimti postpostmodernią jaunųjų kūrybą. Tačiau pernai įsitikinau, kad komunikacija veikia, bent kartais, kuriuos vadinu įvykiais. Drįsau skaityti eilėraščius psichikos sveikatos tema ir sulaukiau to, ko būdama kūrėja visada troškau – supratimo, palaikymo, atliepimo. Gal tas ryšys yra imitacija, gal iliuzija, bet renkuosi tikėti komunikacijos galimybe ir postpostmodernios kūrybos laikais. Nors kai kurios barikados iš tiesų kone amžinos – tai mūsų individualių patirčių, suvokimų, interpretacijų korio akelės. Labai norėtųsi kuo daugiau jų išardyti.

Paskutinis aspektas, kurį aptarsiu – kūrybiniai blokai, stabdantys rašantįjį, jo evoliuciją. Manau, su tokiais blokais esame susidūrę beveik visi. Išsekimas, perfekcionizmas, atsako nebuvimas, virimas savo sultyse, kūrybinio maisto stoka ar tiesiog buities pilkumo nulemtas nevirškinimas – ir prasideda štilis. Atrodo, literatūrinė nebūtis yra vienas nemaloniausių kūrėją aplankančių dalykų. Ji įveikiama įvairiai: kartais išlaukiama ir išnešiojama, kartais vis tiek bandoma rašyti, konstruojama, nes nebudistinė tuštuma ir stoka gali būti labai sunkiai ištveriamos. Su didžiuoju nerašymo bloku susidūriau pradėjusi vartoti neuroleptikus. Prie kūrybos grįžau atsargiai, bet su dideliu noru gaudydama mintis. Tačiau be pirmosios knygos šėlo, be didelio džiaugsmo ir kartais be spontaniškumo. Kartais eilėraščius planuoju kaip pirkinius, sveriu „už“ ir „prieš“. Negaliu nuoširdžiai pasakyti, kad dabar rašau geriau – tiesiog dabar dažniau veda proto, o ne širdies balsas. Kartais, atrodo, nematau ženklų, skatinančių sustoti. Kartais esu labai godi žodžių. Esu drungna vidutinė moteris ir kūrėja, labai bijanti visiško bloko ir vaistų statomų barikadų. Nerašyti? Kitaip komunikuoti su pasauliu beveik nebemoku.

Tokia ta pamėklinė mūsų būtis – su barikadomis, stereotipais ir jų įveika. Norėčiau savo darbais kelti klausimus ir stiprinti dialogo prieigas. Norėčiau daugiau dialogų tarp rašytojų, tarp rašytojų ir kritikų, tarp rašytojų ir skaitytojų. Palikime korio akeles – tobulą struktūrą – vabzdžiams.