Antano Gerliko „Rūbinė“

Fotoreportažas iš galerijoje „Editorial“ (Vilnius) iki spalio 9 d. veiksiančios Antano Gerliko parodos „Rūbinė“. Ugniaus Gelgudos nuotraukos.

 

Antano Gerliko „Rūbinė“

 

Monika Kalinauskaitė

Liudijimas

Aš keliuosi anksti ir lengvai nusimetu sapną. Jis dūlėja kampe kaip senas apsiaustas, rankovės susegtos plieno drožlėmis. Stengiuosi laikytis drausmės, kad žvilgsnis bet kur nebėgiotų, minties neišvartytų. Bet šiaip iš visko galiu pasijuokti, todėl ir vardai ateina lengvai. Būna, aišku, ir sunkesnių dienų ar naktų, kai nesiseka rasti nei balso, nei vietos. Tačiau dažniausiai taip dirbu – ateinu, nusimetu sapną. Žiūriu, kas iš jo lieka.

Dažniausiai lieka lukštai, dideli ar maži, juos reikia sušluoti arba pastatyti. Drabužiai irgi yra lukštai. Nemanau, kad būna visiškai švarių, naujų rūbų. Kiekvienas paltas – istorija, dažniausiai industrinės prigimties, tęsiama kasdien arba per šventes, nebūtinai labai mėgstama, bet padedanti ištverti žiemos dienas. Aš nusprendžiau įsirengti tokį kambarį, kuriame lukštai ilsisi, kad galėčiau miegoti tarp jų ir klausytis visų istorijų iškart. Man jos netrukdo – tai tik lukštų plepalai. O po lukštu yra baltymas. Minkšti mūsų drebučiai, plaučiai ir elektra. Mes esame miegaliai, su kuriais vis kažkas vyksta. Kai kurie bando susikietinti: pradeda bėgti, kelti sunkius daiktus ir kitaip ieškoti išeities. Man tai irgi nėra svetima, bet aš labai melancholiškas. Dažnai sapne matau tai, į ką ilgai žiūrėjau dieną, nemanydamas, kad kažką pastebiu. Taip pat vis padūsauju, kad geri pasakojimai – tik intymūs. Jie visai nesklinda. Pasisukioja keliose padoriose kompanijose, šiapus ir kitapus upės, gal kokiame furšete. Kai jie išsipučia, pasidaro lėkšti ir vulgarūs, kaip savęs nemylintys žmonės su užkietėjusiais baltymais.

Aš skaitau nemažai knygų, nuo paauglystės mėgstu muziką, norėčiau manyti, kad pirmiausia tai kuriu vietą akims padėti, o tik paskui ateina visa kita. Turbūt reikėjo tai pasakyti iškart? Aš nelabai moku apie save pasakoti, nebent tai vyksta pačioje pradžioje. Jei būtų mano valia, tai ir parodas atidarytume rytais, kai sapnas ką tik numestas. Susitiktume dar nespėję niekam išleisti pinigų, išėję visai ne ten, kur turime būti, žiūrėdami, kas iš viso to lieka. O jei kas ir įsižeistų – būtų dar tik visko pradžia.

///

Antanas Gerlikas (g. 1978 m.) – Vilniuje gyvenantis ir kuriantis menininkas. Menininko parodos veikė galerijoje „Tulips & Roses“ (su Liudviku Bukliu, 2008), Šiuolaikinio meno centre Vilniuje vitrinoje (2011) ir virtuvėje (2014), Meno centre „Art in General“ Niujorke (2013), „Objectif Exhibitions“ meno centre Antverpene (2013), „Kopos“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (2016), P////AKT (paroda su Laura Kaminskaite, Amsterdame, 2018). Dalyvavo grupinėse parodose – Vilniaus šiuolaikinio meno centre (2014), šiuolaikinio meno galerijoje „Bunkier Sztuki“ Krokuvoje (2015), XII Baltijos trienalės parodoje Rygoje (2016), susitikimų erdvėje „Lokomotif“, Lentvaryje (2019). A. Gerlikas dalyvavo Lietuvos paviljone, 55-oje Venecijos bienalėje (2013). 2017 m. nominuotas Porto miesto savivaldybės įsteigtam meno prizui. 2019 m. rezidavo „Rupert“ meno ir edukacijos centre.

 

Antano Gerliko „Rūbinė“

 

 

 

Draugai