Fotoreportažas iš VDA tekstilės galerijoje „Artifex“ (Vilnius) iki rugpjūčio 20 d. veiksiančios Bon Alog, Justinos Mykolaitytės ir Austėjos Masliukaitės parodos „Linkmės“. Parodos autorių nuotraukos.

 

„Linkmės“ – jaunosios kartos menininkių Bon Alog, Justinos Mykolaitytės ir Austėjos Masliukaitės grupinė paroda. VDA fotografijos ir medijos meno katedroje įžiebtas jautrumas ženklams ir erdvei suteikia toną kalbėti apie fizinių ir socialinių struktūrų, individualumo, chaoso ir anonimiškumo formavimo ir naikinimo procesus. Judėjimas, atrodytų, skirtingomis linkmėmis, pasitelkiant skirtingas medijas padeda menininkėms suformuoti savitą koordinačių sistemą.

„Savo ekspozicija aš reflektuoju ir susieju subjekto fizinę bei mentalinę trajektorijas, pasitelkdama atminties, navigacijos, įsiamžinimo ir ieškojimo motyvus. Visus ekspoziciją sudarančius elementus jungia aukštyn besistiebianti vertikalė“, sako viena parodos autorių Justina Mykolaitytė. Greta 2014 m. San Gabriel (JAV) kalnuose užfiksuoto (auto)portreto, Mykolaitytė eksponuoja penkias autentiškų akmeninių kelrodžių (isl. vörður; angl. cairns) nuotraukas (Islandija, 2017). Kita jos instaliacijos dalis – baltos diagonale pakabintos vėliavėlės – yra nuoroda į tradicines tibetietiškas maldos vėliavėles Lung ta, dažnai rišamas visame pasaulyje esančių kalnų viršūnėse. Taip pat eksponuojama akmeninė plokštė – citata iš 2019-aisiais metais atlikto performanso „Liūdnas karalius“ diplominių darbų gynimo metu.

Kitos parodos autorės Bon Alog skulptūrinis objektas-instaliacija toliau plėtoja visuomenės ir individo atsakomybės, tariamo masinių procesų anonimiškumo klausimą. „Statybų darbams kasmet išnaudojamos tonos smėlio“, sako Bon. „Man svarbu problemiškai susitapatinti ir kalbėti apie „nematomą horizontą“ – smėlio naudojimą ir jo kaip baigtinio šaltinio ribiškumą bei aplink jį besisukančius šalutinius poveikius. Silicio dioksidas (Silica) jungia mūsų kasdienybę nuo kompiuterių mikroschemų kūrimo iki statybų – urbanizacijos, giliai įsišaknijusių ekonominių polinkių. Objektas kaip dalinis dėmuo temos atžvilgiu reflektuoja kitimą, kolektyvinę atsakomybę ir reiškinio paradoksalumą: žmogaus judėjimo modernizacijos link ir kartu naikinimo neišvengiamumą. Projektas skirtas pergalvoti smėlio kasybą kaip planetai žalingą ir ją ardančią veiklą, reflektuojant ir dar visai nekaltą smėlio pilių statymą prie jūros vaikystėje...“

Parodoje Austėja Masliukaitė kreipia trečios ašies link – jos kūrinio išeities taškas yra pranykstantis subjektas. „Laiškas, parašytas esaties, kurios nebėra – tai pėdsakas kažko, turėjusio prisiminimus ar mintis, tačiau neprisimenamo. Subjektas „baigiasi“ prieš pasirašydamas, nuorodoje „čia“. Taip ir adresatas lieka jausminis, anonimiškas, patyrimo metu įterpintas pabaigos ir nyksmo neišvengiamybėje.“ Laiškas padeda atrakinti galerijos erdvę, tuščius išsiplaiksčiusius cukrinius lapus-objektus, pasimetusią taisymo liniją ir atkaklų negyvo saldumo tvaiką.