Paryžius – ne visiems. Po intensyvaus mėnesio mikliai susikrovėme daiktus ir traukiniu išriedėjome pailsėti į nedidelį Honflerą, įsikūrusį prie Senos deltos. Miestas pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose dar 1027 m., o senamiestis puikiausiai išsilaikęs iki šių dienų. Yra keletas gerų muziejų, o ir veiksmo ne mažiau nei Paryžiuje, tik... be milžiniškų žmonių srautų, metro, sirenų ir viso foninio triukšmo. Miestelio atmosfera nuo­stabiai žmogiška, čia gera būti. Priešpaskutinę dieną visai atsitiktinai už akių užkliuvo skelbimas su šuns nuotrauka. Išsivertėm tekstą, o dievai, rytinės pamaldos, skirtos naminiams gyvūnams. Reikia eiti! Tokio reginio matyti dar neteko. Šiltų rožinių emocijų debesis kone išties kabojo virš susirinkusių. Žmonės verkė iš laimės giedodami giesmes savo augintiniams, o kunigas laimino ir šventino keturkojus ir jų šeimininkus. Beveik rojus. 

 

Daivos Kairevičiūtės nuotraukos