Dovilės Bilkštienės siurreali „Kasdienybė, tiesiog“

Fotoreportažas iš galerijoje „Meno niša“ (Vilnius) iki sausio 28 d. veiksiančios Dovilės Bilkštienės tapybos parodos „Kasdienybė, tiesiog.“. Mariaus Žičiaus nuotraukos.

„Kasdienybė, tiesiog.“ – tai antroji asmeninė, po 6 metų pertraukos vykstanti D. Bilkštienės paroda. Savitas D. Bilkštienės braižas susiformavo dar studijų Vilniaus dailės akademijoje metais. Menininkės paveiksluose kuriamos netikėtos, paslaptingos, švelnaus humoro kupinos siurrealistinės scenos. Tapybos stilius primena fotorealistinę ar plakatinę poparto tapybą.

„Pastaruosius keletą metų buvau labai susitelkusi į kūrybą, todėl labai džiaugiuosi, kad pagaliau po ilgos pertraukos galėsiu pristatyti rezultatus plačiajai publikai“, – teigė D. Bilkštienė, pridurdama, kad beveik visi parodos „Kasdienybė, tiesiog.“ darbai dar nebuvo niekur rodyti gyvai.

Kaip teigė menotyrininkas Vidas Poškus, situacijos Dovilės tapyboje yra ekstraordinarios. Toji realybė, kurią suvokiame mes, D. Bilkštienės darbuose neegzistuoja. Viską reguliuoja karnavalinė logika. Tai, kas atrodo tikra, pasirodo, yra išgalvota. Visiškai neįmanomi dalykai tampa kuo tikriausiais. Personažai čia – „normalūs“ flamingai, antys (gaigalai), šuniukai, tigrai, meškos ir visokiausiomis veiklomis užsiimantys žmonės. Nuo parašiutininkų ar maratono bėgikų iki tiesiog praeivių. Neaišku, kurie iš jų atrodo „normaliau“, tiksliau – keisčiau. Miesto gatvėse pasiklydę (tačiau pakankamai komfortiškai besijaučiantys) gyvūnai ar ten pat klaidžiojantys ir kažko tartum ieškantys žmonės. Jų veiduose ir gestuose kartais nerimo bei nuostabos yra kur kas daugiau...

Pasak menotyrininko, D. Bilkštienė yra tapytoja, tiesiogiai inspiruojama vaizdų. Dovilės akys, smegenys ir ranka fiksuoja beveik viską, kas ją supa. Tai gali būti žvilgsnis iš nuosavų namų balkono, vonios kambario fragmentas, gatvės perspektyva, žvilgsnis pro lėktuvo iliuminatorių. Menininkė gerte sugeria regimus dalykus.

„Dovilę Bilkštienę, kaip nurodo jos pačios suformuluotas šios parodos pavadinimas, inspiruoja ne kas kita, kaip pati kasdienybė. Tačiau, remiantis V. Mykolaičiu-Putinu, galima pastebėti, kad „po kasdienybės pelenais karšta rusena žarija...“. Dovilės tapybos atveju tomis žarijomis vadintini netikėti, tartum susapnuoti ar siurrealistinio automatizmo būdu sukonstruoti motyvai bei situacijos. Tuomet autorei belieka juos tikslingai surežisuoti, teisingai nutapyti ir atsidusus: „Kasdienybė, tiesiog...“ parodyti publikai“, – apie būsimą parodą pasakojo menotyrininkas dr. V. Poškus.