Emilija Lipska. Kasdienybė per Moišės objektyvą

Pompidou centre, Paryžiuje, atidaryta Vilniuje gimusio avangardinės fotografijos menininko Moišės Ravivo-Vorobeičiko retrospektyvinė paroda ,,Moï Ver“ (veiks iki rugpjūčio 28 d., parodos kuratorės – Julie Jones ir Karolina Ziebinska-Lewandowska).

Paroda „Moï Ver“ Pompidou centre, galerijoje 0. Pompidou centro / Helene Mauri nuotraukos.

Nuo Vilniaus iki Jeruzalės, nuo M. Ravivo-Vorobeičiko iki Moï Vero (vardas, kuriuo labiausiai žinomas M. Ravivas-Vorobeičikas), nuo fotografijų iki abstrakčių tapybinių kompozicijų. Šioje įvairovėje menininko įsipareigojimas žydų bendruomenei išlieka stiprus visais kūrybos etapais. Ekspozicijos architektūra atitinkamai suskirstyta į erdves, išdėstytos chronologiškai, jos atspindi skirtingus M. Vero gyvenimo laikotarpius. Matyti, jog autorius daug keliavo, gyveno skirtingose vietose, vis dėlto galbūt dar įdomiau, kaip jis perteikė gyvenimą Vilniaus žydų gete.

Po studijų Bauhause, Desau, Moišė 1928 m. grįžta į gimtąjį Vilnių ir būtent čia pradeda fotografinį žydų kvartalo metraštį. Būtent čia 1931 m. gimsta viena garsiausių jo fotoknygų ,,Getas rytuose. Vilnius“. Leidinyje pateikiamos nuotraukos buvo sukarpytos – modernizmui paaštrinti panaudotas montažas, įkvėpęs kompozicijoms dar daugiau dinamiškumo, vis dėlto net ir originalios nuotraukos neabejotinai rodo avangardinį požiūrį į tikrovę.

Jauno fotografo objektyvas nukreiptas į pagyvenusius žydus, tašytų akmenų gatves, senas sienas ir knygas. Nufotografuoti įvairiais rakursais siūlo į kasdienybę pažvelgti kitu kampu.

Kai kurios nuotraukos atrodo tarsi žydų gyvenimo studijos. Senių raukšlėtais veidais pokalbis, vyriškis, delnuose skaičiuojantis monetas, moterėlė, ramiai laukianti klientų savo krautuvėlės tarpduryje. Būtent jie yra pagrindiniai veikėjai Moišės fotodokumentacijose. Regis, Lietuvos Jeruzalės gyventojai sutinka būti užfiksuoti be žodžių. Nieko nežinome apie šiuos žmones, tačiau nuotraukos kalba apie M. Vero jautrumą ir norą į savo realybę įlieti poezijos. O mums norėtųsi palikti juos šiame saugiame fotografijos užutėkyje, apsaugotus nuo vėliau gresiančio teroro.

Saulės spindulių nutvieksti vaikai, sėdintys gatvėje, aprengti skarmalais, kurie išduoda jų nelengvą gyvenimą. Kita vertus, panašu, kad jiems nė motais jų skurdi padėtis. Berniukai apgaubti dienos šviesos, tai tarsi paryškina jų nekaltumą. Šalia eksponuojamas barzdotų vyrų pokalbis. Nežinia, apie ką jie kalba, tačiau iš susirūpinusių veidų galima spėti, jog būta intelektualios temos. Nerūpestinga vaikyste besidžiaugiantys vaikai – tarsi kontrastas susenusiems vyrų veidams, jų išgyventiems sunkumams.

Paroda „Moï Ver“ Pompidou centre, galerijoje 0. Pompidou centro / Helene Mauri nuotraukos.

Iš kitų fotografijų galime nujausti menininko svyravimą tarp automatinio fiksavimo ir eksperimentų su materializmu. Matome maišomus formas ir foną. Viena tokių Szklanos (dab. Stiklių) gatvė. Pati gatvė čia tik vienas sudedamųjų kompozicijos objektų, panašu, autorių labiau domina senas čerpinis stogas. Į kompoziciją jis įsiterpia tartum svetimkūnis, tai suteikia siurrealizmo pojūtį kasdieniam gatvės vaizdui. Nuotrauka tampa stogo tekstūros studija, žvelgdamas į ją tarsi fiziškai jauti čerpių struktūrą, jos abejingos gatvėje verdančiam gyvenimui. Taip supriešinamas gatvės judrumas, formų, figūrų dinamiškumas ir materijos statika.

Žvelgiame į nuotrauką, kurioje – juodos žmonių figūros, stoviniuojančiųjų siluetai susilieja su sienomis, virsta tamsiomis durimis, langinėmis nusidriekusiomis palei gatvę. Avangardiniam M. Vero žvilgsniui į kasdienybę neprireikia puikaus techninių metodų išmanymo. Net ir nesukarpytose, nesumontuotose fotografijose juntamas modernistinis požiūris į tikrovę, dėmesys savo vietos atmosferai. Žydų siluetai, susiliejantys su pastatų elementais, tarsi paverčiami architektūrinėmis detalėmis ir tampa neatsiejama gyvenamosios vietos dalimi, pamažu ištrinama riba tarp žmogaus ir jo namų.

Fiksuodamas savo namų aplinką ir nesurežisuotas scenas žydų gete, M. Ravivas-Vorobeičikas objektyvo centre renkasi kasdienybėje aptinkamus objektus ir kvartalo gyventojus, ir suasmenintus, ir nuasmenintus. Fokusas svyruoja tarp faktūrų studijų ir gyventojų dokumentavimo, nepamirštant ir žmonių emocijų. Fotografijose – menininko supoetinta tikrovė, jo žvilgsnis į realybę per modernizmo prizmę.

Emilija Lipska studijuoja dailėtyrą ir kuratorystę VDA, dabar tęsia studijas Paryžiaus Nanterre’o universitete pagal Erasmus mainų programą. Autorės siekis – ne įmantrūs, o suprantami tekstai tiems, kas nepriklauso profesionaliam meno laukui.

Pompidou centro / Helene Mauri nuotraukos.