Specialiai „Literatūrai ir menui“

 

„O kas tiksliai nutiko Kutre?“ – vienas dažniausiai užduotų klausimų per tas dienas Adis Abeboje tam, kurio profesija ir yra klausinėti (vietiniai tardė italų žurnalistą apie migrantų tragediją prie Kalabrijos krantų). Vasario 25-osios naktį Pietų Italijoje įvykusios tragedijos aukų skaičius dar tikslinamas – iki šiol jūra grąžino apie 80 kūnų, daugiausia prieglobsčio ieškojusių moterų ir vaikų, žuvusių dar ir todėl, kad Italijos pakrančių apsaugos tarnyba atsisakė siųsti pagalbą, nepaisydama gauto skęstančiųjų prašymo ir sudėtingų oro sąlygų.  

Per CNN kanalą, kurį Adis Abebos gyventojai nuolat stebi baruose (nebent įsiterpia futbolo rungtynės – tada masiškai persijungiama į „Bein Sport“ kanalą), apie Kutro įvykius buvo kalbama ir po mėnesio. Sėkmingai perdavus kamuolį šiapus, vietinių klausinėta: kodėl jūs ten vykstate? Net ir žinodami, kad kelionė gali baigtis tragedija, o kelyje laukia ne­įsivaizduojami sunkumai ar net smurtas iki pat Libijos sostinės, turinčios baisesnę už pragarą reputaciją. 

„Iš tikrųjų niekas iš mūsų nevyksta Europos kryptimi. Jaunieji etiopai dairosi į Saudo Arabiją: štai kur traukiama ieškoti darbo. Jei, žinoma, pavyksta iki ten nusigauti. Šiuo atveju irgi tenka kirsti jūrą, bet pirmiausia būtina pasiekti Džibutį, o tada – vandens keliu iki pat Saudo Arabijos. Priešais plyti Jemenas, tačiau Jemene tęsiasi karas, pavojinga, taigi kelionė gerokai pailgėja. Šiame kelyje irgi žūsta žmonių, tačiau apie juos per CNN nekalbama, – kandžiai užbaigia keturiasdešimtmetis taksistas. – Daugelis atvyksta į Ababą (taip vietiniai vadina sostinę, – aut. past.) vildamiesi pasigerinti gyvenimo sąlygas, tačiau didžioji dalis, deja, atsiduria gatvėje. Vyrai eina dirbti už du birus, na, o merginos, turbūt nereikia ir sakyt, pats matei, tiesa?“

 

Ivano „Grozny“ Compasso nuotraukos

 

Tikrai, merginos šaligatviuose – bene pirmas į akis krintantis vaizdas pakeliui iš oro uosto į Bolę, sostinės kvartalą su viešbučiais turistams ir nacionaliniu sta­dionu, kuriame šiuo metu vyksta intensyvūs rekonst­rukcijos darbai. Net ir penktą ryto toje ketvirtį valandos trunkančioje atkarpoje – nesvarbu, pro kurias sostinės gatveles nuspręstų prasukti taksistas, – matyti daugybė moterų ir merginų. Sustojusios vorele, viena šalia kitos. Parsidavinėjančios už kelis centus. Čia jų šimtai ir visos jaunutės. Dieną tos pačios gatvės prisipildo vaikigalių, vėlgi atsidūrusių čia dėl įvairių, bet visad nepalankių aplinkybių. Ir vieni, ir kiti svajoja pagerinti savo dabartį, bet tik nedaugeliui ši viltis išsipildo, kitus pasiglemžia gatvė. 

Ababa, taip sostinę vadinsime ir mes, yra tipiškas afrikietiškas didmiestis – dangoraižiai ir bidonviliai sugyvena visai šalia. Visur apstu urbanistinio skurdo, veltui bandoma jį slėpti. Vidinės migracijos reiškinį lemia šalies viduje vykstantys procesai. Daugybė žmonių, pragyvenančių iš laikinų darbų ir menko uždarbio, yra atvykę iš skurdesnių šalies regionų, sostinėje ieškoma galimybių. Be pajamų didmiestyje išgyventi sudėtinga. Ir nors politinė padėtis šalyje po ilgų įtampos metų, regis, pamažu gerėja, išlieka begalė neišspręstų socialinių problemų, tokių kaip infrastruktūrų ir paslaugų stoka, o vietomis ir bazinių poreikių, pavyzdžiui, geriamo vandens stygius. 

Etiopijoje esama žmonių, gyvenančių apskritai be vandens, tiksliau, bandančių išgyventi. Beveik 22 mln. gyventojų pietinėje šalies dalyje, remiantis naujausia OCHA (Jungtinių Tautų Humanitarinių reikalų koordinavimo biuro) ataskaita, sistemiškai kenčia nuo sausros. Teritorijose, kuriose gyvena boranai – Šiaurės Kenijoje ir Pietų Etijopijoje įsikūrusios gentys – nelyja jau trejus metus iš eilės. Nėra ko valgyti, ko gerti. Tikrų tikriausia katastrofa. Šiaurinėje dalyje kariniai susirėmimai ir įtampa su tigrajais taip niekad ir nesiliovė – karas, apie kurį stengiamasi garsiai nekalbėti. Kiek šiauriau driekiasi Sudanas ir šiandien daugelis bando pabėgti iš šalies, kurioje kovojama ilgiau nei dešimtmetį, pastaraisiais mėnesiais vis įnirtingiau. Štai kodėl jaunimas traukia į didmiestį kaip į galimą prieglobstį, tačiau šis neretai tepasiūlo jiems purvą ir atliekas tų, kurie Ababoje gali sau leisti prabangų ir pramogų nestokojantį gyvenimą.  

Miestas plečiasi tiesiog akyse ir primena milžinišką statybų aikštelę, visur aplink stirkso kranai ir driekiasi pastoliai, plušama net savaitgaliais tol, kol bent kiek šviesu. Sparčiai kyla griaučiai, netrukus virsiantys daugiabučiais ir daugiaaukščiais, sutalpinsiančiais nežinia kiek šeimų. Šie pokyčiai ypač ryškūs periferinėje miesto dalyje. Pakeliui į Entoto kalną, prieš pasineriant į gamtą ir grožintis stulbinama miesto panorama, matyti begalė lūšnelių, besiremiančių viena į kitą, dalis jų neseniai nugriauta. Užkalbinta septyniasdešimtmetė pasakoja: „Gyvenu čia daug metų su šeima. Jau kelios dienos, kai kaimynystėje gyvenusių žmonių nebematyti. Nežinau, kas laukia mūsų, bet vargu ar galėsim sau leisti vieną tų būstų, kuriuos rengiasi čia statyti. Ši vieta taps vargšams neprieinama. Bus matyti, vis dėlto čia buvo gera. Vieni kitus pažinojom, o ir miestas šalia. Man patinka žiūrėti nuo kalvos į Ababos šviesas, norėčiau likti, kur dar šį tą turiu.“

 

Vasario 26–kovo 20 d. 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

 

Ivanas „Grozny“ Compasso – italų žurnalistas, rašytojas, dokumentinio kino kūrėjas. Rašo „La Repubblica“, „Il Manifesto“ dienraščiams, „Left“ ir kt. leidiniams, parengė daugybę reportažų iš Sirijos, Turkijos, Irako, Brazilijos, Meksikos, Argentinos.

 

Ivano „Grozny“ Compasso nuotraukos