John Cage. Apie tylą

Gytis Skudžinskas. „Tyla 14“, 2008-2011

Kuomet girdžiu tai, ką vadiname muzika, man regis – kažkas šneka apie savo jausmus ar idėjas, santykius, tačiau klausantis eismo, jo garsų, čia pat Šeštojoje aveniu –­ nustoju šnekėjimo potyrio, jaučiu, kaip garsas vaidina. Man patinka garso vaidyba, kuomet jis stiprėja, slopsta, darosi aukštesnis ar žemesnis, ilgesnis ar trumpesnis. Jis atlieka visus šiuos veiksmus, ir to gana, garsas kalbėti neprivalo.

 Mes neįžvelgiame didelio skirtumo tarp laiko ir erdvės –­ nežinome, kur vienas prasideda, o kitas baigiasi. Todėl galvojame didžiumą meno tarsi esant laike ir didžiumą apmąstomo meno priskiriame erdvei. Marcelis Duchamp’as pradėjo galvoti apie muziką kaip nepriklausančią laikui, o tvyrančią erdvėje. Jo kūrinys „Sculpture musicale“ reiškia iš skirtingų vietų sklindančius įvairius garsus, savaip išliekančius ir kuriančius skulptūrą, kuri yra tvari ir daininga. Žmonės klausydami tikisi daugiau, nei tik „klausyti“, kartais šneka apie „vidinį klausymą“ ar „garso reikšmę“.

Gytis Skudžinskas. „Tyla 6“, 2008-2011

Kai kalbu apie muziką, žmonės galiausiai pamano, kad kalbu apie nieko nereiškiantį garsą, nesiskleidžiantį iš vidaus, tik iš išorės. Ir tieji, supratę, galų gale klausia „tu manai, tai tik garsai“ – jie galvoja apie garsą lyg apie tuščią, nenaudingą buvimą. Kadangi myliu garsus tokius, kokie jie yra, neturiu poreikio iš garsų reikalauti daugiau. Nenoriu, kad šie dirbtų psichologais, netrokštu, jog garsas apsimestų kibiru arba prezidentu, ar įsimylėjusiu kitą garsą. Aš tik noriu, kad jis būtų garsas.

Immanuelis Kantas teigė esant du dalykus, kurie neprivalo ką nors reikšti. Vienas jų –­ muzika, o kitas –­ juokas. Nebūtina ieškoti reikšmės, kuri teikia mums gilų malonumą. (Johnas Cage‘as glosto savo juodą katę ir klausia jos: „Tu tai jau žinai, ar ne?“ Juokiasi.) Garso apraiška, kurią aš mėgstu labiau nei kitas, yra tyla. O tyla šiuo metu beveik visame pasaulyje yra eismas. Jei klausysies Beethoveno ar Mozarto, jie visuomet tokie patys. Tačiau jei klausysiesi eismo –­ jis visuomet kitoks.

Gytis Skudžinskas. „Tyla 10“, 2008-2011

(Juokiasi.)

Iš Johno Cage’o pokalbio su Miroslavu Sebestiku 1991 m. Niujorke

Iš anglų kalbos vertė Deividas Preišegalavičius