Jonas Mekas ir Niujorko avangardas

Fotoreportažas iš Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) iki 2022 m. vasario 20 d. veiksiančios parodos „Jonas Mekas ir Niujorko avangardas“. Gyčio Norvilo nuotraukos.

 

Jonas Mekas ir Niujorko avangardas

 

Parodoje pristatomas platus Jono Meko (1922-2019) kūrybinės veiklos spektras, aprėpiami ne tik jo filmai, bet ir intelektinis bei organizacinis darbas steigiant ir vadovaujant daugybei institucijų bei puoselėjant naują požiūrį į kiną kaip meno rūšį. Pagrindinis dėmesys skiriamas pirmiems trims J. Meko veiklos Niujorke dešimtmečiams - nuo 1949 m., kai jis čia atvyko iš karo pabėgėlių stovyklos, iki jo tapimo pagrindiniu Amerikos avangardinio kino kūrėju, propagavusiu, kūrusiu, platinusiu ir išsaugojusiu nepriklausomą kiną.

Parodoje galima pamatyti pagrindinius J. Meko filmus, tarp jų ir žymiuosius filmus-dienoraščius, kuriuose sutelktos visą gyvenimą fiksuotos kasdienybės akimirkos: tiek asmeninės, paženklintos egzilio, ilgesio, šeimos ir draugysčių, tiek epochos socialiniai ir politiniai įvykiai. Nors Lietuvoje geriausiai žinomas kaip poetas ir kino kūrėjas, J. Mekas užsiėmė daugybe kitų veiklų, pelniusių jam Amerikos avangardinio kino krikštatėvio vardą. Dar prieš sukurdamas pirmąjį filmą kartu su broliu Adolfu Meku 1955 m. pradėjo leisti kino menui skirtą žurnalą Film Culture, o kiek vėliau įsidarbino savaitraščio The Village Voice kino kritiku. Juose J. Mekas skleidė idėjas apie kiną kaip meninę raišką ir agitavo už cenzūros bei esamos filmų kūrimo ir platinimo sistemos nevaržomą kiną.

Po Antrojo pasaulinio karo Niujorke kilo alternatyvaus meno judėjimas: steigėsi nepriklausomos menininkų grupės, kūrėsi jų valdomos erdvės ir kooperatyvai. Menininkai (-ės) siekė perimti kūrybą ir jos sklaidą į savo rankas, priešintis dominuojančioms institucijoms ir kultūros politikai. J. Mekas buvo svarbus šio vyksmo dalyvis, o jo loftas Park Avenue South 414 XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje tapo besiformuojančios avangardinio kino kultūros centru, kiaurą parą lankomu kino kūrėjų ir menininkų. Pastarasis dešimtmetis žymi J. Meko atsidavimą avangardiniam (dar vadinamam eksperimentiniu ar pogrindiniu) kinui: šiuo laiku jis prisideda prie Naujojo Amerikos kino grupės atsiradimo ir įsteigia Kino kūrėjų kooperatyvą, Kino kūrėjų sinemateką ir Antologijos filmų archyvą. Ši daugybės laiko pareikalavusi J. Meko veikla, retkarčiais sušmėžuojanti jo kino dienoraščiuose ir netgi, pasak paties menininko, iš dalies nulėmusi fragmentišką jo filmų struktūrą, parodoje pristatoma atrinktais kritikos tekstais, nuotraukomis, žurnalais, dokumentais ir kita archyvine medžiaga, pateikiama konceptualiai susijusiomis grupėmis, išdėliotomis ant didžiosios salės vidury esančio stalo. Visą gyvenimą J. Meko rinkti vaizdai, garsai ir tekstai - tiek jo filmuose, tiek ir asmeniniame archyve - šiandien leidžia pažvelgti į Niujorko avangardinio kino kultūros istoriją.

Prisimenant Amerikos avangardinio kino klestėjimo epochą ir siekiant atskleisti J. Meko kūrybos kontekstą, parodoje rodomi J. Meko bendraminčių, kuriuos jis palaikė ir su kuriais dalijosi estetine pajauta bei kartu dirbo, filmai, tarp kurių Gideono Bachmanno, Stano Brakhageʼo, Shirley Clarke, Mayaʼos Deren, Storm de Hirsch, Keno Jacobso, Marie Menken, Carolee Schneemann, Paulo Sharitso, Jacko Smitho ir Andy Warholo kūriniai. Dalis filmų rodomi už lenktos sienos specialiai įrengtose erdvėse, kurių architektūrą inspiravo Austrijos menininko ir kino kūrėjo Peterio Kubelkos "Nematomas kinas" - eksperimentinis kino teatro modelis, pirmą kartą įgyvendintas 1970 m. Antologijos filmų archyve.

Parodos kuratoriai: Inesa Brašiškė ir Lukas Brašiškis.

Ekspozicijos architektai: Petras Išora ir Ona Lozuraitytė (Isora x Lozuraityte studio).

Dizainerė Laura Grigaliūnaitė.

 

Draugai