× Lina Laura Švedaitė

Andrius Šiurys – šiuolaikinės akademinės, elektroakustinės, taikomosios (teatro ir kino) muzikos kompozitorius. Su Andriumi susitikę šurmulingoje kavinėje aiškinamės, kaip šiandien gyvena kompozitoriai.

 

 

Dabar mus supa triukšmas, ar tau sunku susikaupti?

Labai sunku, todėl kalbėdamas įdėmiai klausausi savo balso, kad mintis nepabėgtų. Bet koks garsas, jei į jį nesusikoncentruoju, blaško.

Ar visada, tarkim, kavinėse ar parduotuvėse, girdi muziką?

Esu pastebėjęs, kad parduotuvėje skambančią muziką išgirstu tik iš jos išėjęs, nes dėl išsiblaškiusios prigimties turiu sutelkti dėmesį, kur yra daiktai-prekės. O mano mėgstamose kavinėse muzika negroja.

Kaip tavyje gimsta muzika?

Iš akimirkos unikalumo. Galbūt tam tikra idėja auga ne vienerius metus ir, kad ją suvoktum, reikia ypatingos akimirkos. Jei jos neišlauki, kūrinį dažniausiai parašau prastai ir nuobodžiai. Kadangi mus supa muzikos perteklius, tokių kūrinių geriau nerašyti. Geriausios idėjos ateina vaikštant arba būnant šaltame vandenyje, o kūrybos neįsivaizduoju be stiprios kavos puodelio.

Kas kompozitoriui svarbiau – koncepcija ar intuicija?

Niekada iki galo nesupratau, kodėl visi taip sureikšmina konceptualumą, ir visaip, kaip sugebu, bandau su juo kovoti, nes manau, kad intuicijai skiriama per mažai dėmesio. Jos padiktuotos kryptys gerokai įdomesnės nei prekompozicinis planas, jis pernelyg susiaurina kūrinio plėtotės galimybes. Mano kūryboje vienas garsas diktuoja kitą, labai svarbi improvizacija. Rašomas kūrinys privalo mane nuolat stebinti; kitu atveju kūryba tampa varginančiu, nuobodžiu darbu.

Kokia šiandien rimtosios muzikos situacija Lietuvoje?

Akademinė muzika ir išlaiko kanoninį žanriškumą, ir pateikia įvairių netikėtų sprendimų. Vienareikšmiškai apibendrinti nesugebėčiau.

Beje, elektroakustinėje muzikoje vyksta geri pokyčiai, nes LMTA pradėjo priimti daugiau žmonių iš elektroninės muzikos nišos ir šie, patekę į akademinės muzikos terpę, kitaip mato tradicinius instrumentus – gimsta originalūs sprendimai.

Kas tave domina šiuolaikinėje lietuvių muzikoje?

Labiausiai domina netikėtos kompozicijos. Patinka minimalistinė Ryčio Mažulio kūryba, simfoninė Onutės Narbutaitės muzika, monochromiškas Justės Janulytės mąstymas. Visgi daugiau klausau užsienietiškos muzikos – yra tam tikros mokyklos, susiformavę tam tikri stiliai, kurių Lietuvos kompozitoriai nekultivuoja. Tokia muzika man artimesnė. Turiu galvoje performatyvųjį muzikinį teatrą (Mauricio Kagelį), mistiškąjį spektralizmą (Kaiją Saariaho), perfekcionizmą su absurdo apraiškomis (Panayiotį Kokorą).

O kas tave jaudina kaip kompozitorių?

Pastaraisiais metais man itin svarbus santykis su literatūra. Albumas „aidinčios miego tekstūros“ įamžino bandymą sieti muziką su literatūra. Poetinis tekstas, kaip ir muzika, turi savo atmosferą, ritmą, melodiją, nukelia į realybėje neegzistuojančią erdvę.

Šiuo atveju svarbiau muzika ar tekstas?

Svarbiausias yra santykis – ką tekstas ir muzika sukuria kartu. Mąstau apie teksto parafrazavimą per muzikinį kontekstą. Sakykime, aktorius jau yra įrašęs tekstą ir šis skamba vienaip, kelia tam tikrą prasmę, o mes, pasitelkdami muziką, galime tą prasmę visiškai pakeisti. Taigi ši kaita ir parafrazavimas dabar man yra svarbiausi.

Viename interviu Rimantas Kmita, kalbėdamas apie Sigitą Gedą, pasakojo, kad anksčiau Lietuvoje proza buvo pavaldi visokioms struktūroms ir neišnaudojo savo potencialo, o poezija vystėsi ir buvo populiari. Dabar ji tam tikra prasme miršta, poezijos mėgėjų bendruomenė nedidelė. Tu poetiniam tekstui suteiki kitokį kūną. Galbūt tai būdas ją populiarinti?

Poezija yra visavertis lietuvių kalbos išnaudojimas. Ją skaitant tiek mąstyti, tiek kalbėti lietuviškai tampa įdomiau. Kadangi esu pavargęs nuo anglų kalbos, lietuviškos poezijos skaitymas man tarsi atgaiva. Šį jausmą norisi perduoti ir kitiems.

Tikiu, kad toks formatas galėtų sudominti nutolusius nuo poezijos, padėti atrasti mūsų poetus. Taip pat man svarbu, kad jau esantys literatūriniame rate priartėtų prie šiuolaikinės akademinės muzikos, kad įvyktų dvipusiai mainai. Kuriant naujausią albumą visą laiką atrodė, kad jis turėtų būti vienodai svarbus tiek muzikinei bendruomenei, tiek literatūros pasauliui. Dabar abi bendruomenės iš tiesų yra ir mažos, ir atsiskyrusios. Poezijos skaitymuose lankosi vieni žmonės, džiazo koncertuose – kiti. Keista, kad yra atskirtis.

Kokios temos poezijoje ir poetai tau artimiausi?

Sapniškos. Snūduriavimo, miego temos. Neatpažintas pasaulis, nekasdienės būsenos. Bet mėgstu ir vadinamąją buitinę poeziją – pats Gintaras Grajauskas dažnai tokią rašo, jo sūnus Dovydas – irgi. Sigito Parulskio tekstuose nemažai buitiškumo, bet jis kažin kaip brutaliai peršoka į metafiziką. Iš šiuolaikinių poetų artimiausias Dainius Gintalas. Jo rašymo stilius prustiškas – ilgi sakiniai, kai kurie tekstai labiau primena prozą nei poeziją, bet visi įvaizdžiai – labai poetiški. Iš klasikų man svarbiausias Henrikas Radauskas.

Galbūt poezijos turėtų atsirasti ir populiariojoje muzikoje?

Nemanau, kad geras poetinis tekstas gali ištraukti banalios muzikinės medžiagos kūrinį. Visa esmė juk yra žodžio ir garso santykis, tad vienas greitai pražudo kitą.

Kalbėdamas apie kūrybą užsiminei, kad nori kurti tik tiek, kiek reikia. Ką turėjai omenyje?

Dalis kūrybos yra tam, kad užsidirbčiau. Kita dalis – dvasiniams dalykams ir panašiai, o kai visa tai susideda, susidaro labai dideli kiekiai. Mano akademinė muzika – tik visumos dalis, nes yra ir kūryba su kolektyvais, ir garso takeliai teatrui, filmams ir panašiai. Muzika užima 90 proc. laiko, o likę procentai yra pasyvus laikas, trūksta jėgų knygoms, filmams, kitiems dominantiems dalykams. Kelionėms išvis nėra laiko. Todėl kartais norėtųsi, kad tos muzikos būtų šiek tiek mažiau.

Ar tavo santykis su muzika keičiasi?

Viskas prasidėjo nuo muzikos mokyklos, kurioje grojau trimitu. Gal 10 metų grojau pučiamųjų orkestre. Vėliau studijavau garso technologiją. Taigi susipažinau su techniniu požiūriu į garsą. Tik po bakalauro studijų supratau, kad noriu užsiimti kūryba, tad stojau į kompozicijos magistrantūrą. Nuo to laiko nelabai kas ir pasikeitė. Bandau kurti toliau.

Kas tave išskiria iš kitų?

Turbūt mūsų aptartas teksto ir garso santykis. Žinoma, yra kompozitorių, kurie tokį santykį kuria, ypač dainuojamojoje muzikoje, kai beveik be išimčių naudojamas tekstas. Tačiau mano kūryboje daugiau rečitavimo nei dainavimo. Išeina specifinis skambesys. Na, ir mano kūrinių atmosferos. Dabar jau retai beišvengiu naujadaro šiurrealizmas.

Apskritai žiūrint į kultūros ir meno pasaulį, rodos, einame link sterilumo. Ar ten pat eina ir muzika?

Popmuziką jau ir dabar galėtų pakeisti dirbtinis intelektas, ji nieko neprarastų. O tikrosios muzikos sferoje daug kas kalba apie stilių iširimą, nors tai irgi nebe naujas dalykas. Jau kokius 70 metų vyksta postmodernizmas ir jau kelintas postmodernizmas – nebe taip svarbu. Vyksta susiliejimas, o man trūksta radikalumo.

Literatūros pasaulyje teigiama, kad šiandien yra daugiau rašytojų nei skaitytojų. O kaip muzikos pasaulyje?

Akademinės muzikos sferoje mažai tokių žmonių, bet kartais baisu įsijungti radiją. Dabar parengti įrašą labai lengva ir pigu. Užtenka 10 dienų įkelti savo muziką į platformą „Spotify“. Tad bet kas gali kurti, nėra kokybės filtro. Kartais nesinori, kad viskas būtų taip lengvai prieinama. Grįžtu prie akademinės srities: nors ne man spręsti, bet tam tikra muzika atrodo visiškai beveidė. Galbūt kūrėjai dar tiesiog ieško savęs. Vienaip ar kitaip mintis uždrausti kūrybą skamba gerokai prasčiau.

Lina Laura Švedaitė domisi žmonėmis ir jų problemomis, ieško nuotykių ir jų randa, skaito, rašo, verčia, redaguoja tekstus.

https://andriusiurys.bandcamp.com/album/aidin-ios-miego-tekst-ros

 

 Daivos Kairevičiūtės nuotraukos