× Judita Paužuolytė

Audrius Blažiūnas – fortepijonų technikas, Lietuvos fortepijonų derintojų asociacijos prezidentas. Jau 15 metų kasdien laviruoja tarp subtilaus skambesio improvizacijos ir techninio instrumento pažinimo.

 

Evaldo Lasio nuotraukos

 

Ką ir kur šiuo metu dirbate?

Esu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos technikas derintojas, mano pareiga – techniškai sutvarkyti fortepijonus, t. y. sureguliuoti, suintonuoti, pakeisti sudilusias medžiagas ir mechanizmo dalis. Taip pat prižiūriu instrumentus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, įvairiose koncertų salėse ir įrašų studijose ruošiu instrumentus įrašams ir koncertams. Reguliuoju, derinu pianinus privatiems asmenims, konsultuoju įvairiais su instrumentais susijusiais klausimais.

Ko žmonės nežino apie jūsų specialybę?

Visi mano, kad derintojas tik derina instrumentą. Bet instrumentas, kaip visuma, negali tarnauti, jei nėra reguliuojamas. Net anglų ar vokiečių kalbose labiau vartojamos sąvokos „technikas“, „derintojas technikas“. Užsienyje į šią specialybę žiūrima kaip į technologinį dalyką, mechanizmų išmanymą. Mokslai kartu su praktika trunka apie 3 metus specializuotoje profesinėje įstaigoje, muzikinis išsilavinimas nėra būtinas. Jie išmoksta teisingai išgirsti ir kont­roliuoti unisonų bei intervalų bangavimą, suprasti mechanizmą, medžio apdirbimo technologijas. Tad instrumento reguliavimas – darbas su mechanizmu, derinimas – darbas su garsais, stygomis, o koncertinis derinimas – subtilus niuansų reguliavimas ir temb­ro išlyginimas.

Kaip nusprendėte tapti fortepijonų derintoju?

Pirmą kartą derinimo raktą į rankas paėmiau 2008 metais. Buvau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas, neseniai baigęs Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Kadangi nuo mažumės mėgau meistrauti, mokantis pianisto specialybės, šios veik­los ėmė trūkti. Galiausiai viskas organiškai susijungė – derinimą pradėjau kaip papildomą veiklą, o studijuojant gaunami pianisto įgūdžiai padėjo suprasti fortepijono valdymo visumą.

Būtina pasakyti: instrumento derinimo, reguliavimo esmė yra ne ta, kad paspaudus klavišą skambėtų koks nors garsas. Svarbu, kad patogumo jausmas spaudžiant klavišus, ir estetiškas, subalansuotas garsas pia­nistui leistų atskleisti savo muzikinę idėją ir fantaziją.

Vadinasi, jei nori būti derintojas, nebūtina mokėti groti?

Nebūtina, nes instrumento derinimas yra amatas. O amatas nesusijęs su fortepijono meno pažinimu ar juolab instrumento valdymu. Bet, jei esi pianistas, toks instrumento pažinimo rakursas padeda iš pusės žodžio suprasti profesionalų muzikantą, jo poreikius. Juk jis, grodamas instrumentu ir išsakydamas savo reikalavimus, vartoja būdvardžius „sunku“, „lengva“, „nelygu“, „čia švelnu“, „čia per aštru“ ir pan. Man lengva jį suprasti, nes visi žodžiai mintyse virsta techniniais terminais, instrumento mechanizmo detalėmis. Dažnai ir pats prisilietęs prie instrumento jaučiu, kokio pokyčio ir skambesio tikisi pianistas, kaip reikia sutvarkyti.

Kas yra derintojo amato ašis?

Pirmiausia yra taisyklės – kiekvienas amatas jų turi. Yra gamintojo instrukcija arba tiesiog bendras mechanizmo veikimo išmanymas, universalus kiekvienam pianinui ar fortepijonui. Kiekvieno amatininko tikslas padaryti taip, kad instrumentas būtų kuo jautresnis, garsas per visus registrus sklistų tolygiai. Labai svarbus polinkis meistrauti: konstruoti, reguliuoti, dirbti su įrankiais, juos įvaldyti. Derintojai turi nepriekaištingai girdėti garsų tarpusavio santykį – intervalus.

Kalbate apie klausą?

Svarbiausias dalykas yra klausa. Ji reikalinga, net jei inst­rumentą deriname naudodamiesi technologine įranga. Mūsų klausa adaptuojasi prie visokio dydžio ir tipo instrumentų, o įrenginys skaičiuoja matematiškai, jam mažai rūpi instrumento dydis ir kiti parametrai, turintys didelės įtakos skambesiui. Kita vertus, visi derintojai girdi taip, kaip visi žmonės. Skirtumas tik toks, kad jie nekreipia dėmesio į dalykus, į kuriuos atkreipia derintojas.

Kokie tie dalykai?

Derintojas turi girdėti ne konkretaus garso dažnį, bet dviejų bangų santykį, t. y. kokiu greičiu banguoja unisonas ar intervalas. Pavyzdžiui, plečiantis intervalui, proporcingai didėja ir jo bangavimo greitis. Kitaip tariant, kiekvienas garso šaltinis turi bangą. Analogiškai galėtume kalbėti apie šviesą. Žiūrime ir matome šviesulį, bet jei taptume fizikais ir perleistume šviesą per spekt­rą, išvystume šviesą, išsiskaidytą į septynias skirtingas spalvas. Taip yra ir su garso bangomis – jei įsiklausome į garso vidų, ten yra 12 skirtingo ilgio bangelių. Garsas lūžta ir tampa nebe garsu, o tonu, turinčiu 12 garso dalių – obertonų. Jie dažniausiai labai aukšto dažnio, juos fiksuoja aparatai (ir delfinai), o žmogaus klausa – retai.

Tad tas pats iš violončelės, fortepijono, smuiko ar net žmogaus balso sklindantis do garsas turės skirtingą spalvą vien dėl obertonų, lūžusių garsų visumos. Vadinasi, yra milijardai variantų – mes niekada nerasime tokio paties balso savininko.

O identiškai skambančių instrumentų?

Neįmanoma, bet ir nėra tokios siekiamybės. Instrumentas – visuma, todėl pirmiausia turi veikti 6000 detalių, tada tarpusavyje sąveikauti 240 arba 250 atskirų stygų. Kiekvienas intervalas (atstumas tarp garsų, pavyzdžiui, do ir fa) formuoja garsų kompoziciją. Derintojas turi puikiai žinoti ir girdėti tų intervalų dydį, jų sąveikavimą, bangavimo greitį.

Erdvė tvarkant instrumentą – svarbi?

Nei reguliavimui, nei derinimui erdvė įtakos neturi. Ar bus maža koncertinė salė, ar didelė – skirtumas tik toks, kad kai kur labai sunku dirbti. Pavyzdžiui, Šv. Kotrynos ar Šv. Jonų bažnyčioje – labai sudėtinga, nes didelis aidas. Bet jis veikia ne rezultatą, inst­rumento parengimą, o apsunkina reguliavimo arba derinimo procesą.

Kaip yra su šiuolaikinėmis technologijomis?

Daugiau kaip 90 % derintojų naudojasi šiuolaikinėmis technologijomis. To galima ir nedaryti, bet turėdami ir tikslingai naudodami puikią įrangą sutaupome pastangų ir laiko. Norisi pabrėžti, kad profesionalus derintojas visada, net ir pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis, geba derinti iš klausos. Priemonės, technologijos tik padeda orientuotis, ne atvirkščiai.

Pasitaiko, kad atlikdamas darbą su aparatu, net ir specialiai užprogramuotu konkrečiam instrumentui, jauti paklaidą, o klausa fiksuoja viską. Žmogaus ausis – pats tobuliausias įrankis, kol žmogus yra sveikas, geba įsiklausyti ir išgirsti.

Ką manote apie elektrinius pianinus?

Elektrinis pianinas neturi tiek garso, mechanizmo valdymo pojūčio, kiek tikras pianinas, bet juo mokomasi, galima įsijungti ritmą, keisti tembrus, net visą orkestrą pasidaryti. Tad jis – tartum žaislas ir čia nieko bloga. Nuolat girdime anglišką frazę „play the music“. Turima mintyje pažaisti ar pagroti? Kas iš tiesų gali atsakyti? Manau, dažnai per rimtai į viską žiūrime, todėl bent jau vaikams visada kartoju – ne grokime, o pažaiskime muziką.

Kas jums yra instrumentas?

Be jau minėtų techninių parametrų, instrumentas – žmogaus gebėjimo konstruoti, tobulybės paieškos rezultatas. Dabar žvelgdami į pianiną ar fortepijoną, matome šimtus metų kurtą ir tobulintą instrumentą. Pirmąjį, patį primityviausią hamerklavyrą, dar vadinamą piano e forte ir fortepiano, sukūrė Bartolomeo Cristofori maždaug 1709 metais. Praėjo daugiau nei 300 metų nuo žmogaus suvokimo, kad garsą galima išgauti paspaudus klavišą ir plaktukui mušant į stygą, pavyzdžiui, prieš tai populiarus buvęs klavesinas paspaudus klavišą timptelėdavo stygą, o vargonai dump­lėmis pūtė orą į vamzdžius. 100 metų žmogus siekė atrasti, kaip jis veikia. Dar 100 metų ieškojo korpuso, kuris būtų tvirtas, garsas galingas, o mechanizmas nelūžtų per koncertą. Ir dar 100 metų ieškojo medžiagų: kokio medžio, metalo, vilnos reikia idealiam instrumentui, norint išgauti subtilius obertonus. Galima tik įsivaizduoti, kiek buvo bandymų, eksperimentinių modelių, kurie niekada neišvydo dienos šviesos.

Jis – ir estetinis realizacijos momentas. Kadaise patyręs džiaugsmą valdyti tokį instrumentą ir atlikti kūrinių interpretacijas, nebegalėjau sustoti to daryti.

Judita Paužuolytė – meninių tekstų kūrėja, literatūrologė, klausytoja, kuriai įdomi Kito istorija.

 

Evaldo Lasio nuotraukos