Kiekvienas esame bent kartą važiavę į Vilniaus pakraštyje, Santariškėse, susispietusį ligoninių miestelį. Ir turbūt ne vienam įdomu, kaip ir kuo gyvena gydytojai. Tad šįkart Nacionalinio vėžio instituto Chemoterapijos skyriaus vedėja doc. dr. Birutė Brasiūnienė papasakojo apie savo darbo dieną.

 

 

× Rūta Tranaitė

Kaip atrodo Jūsų rytai?

Rytas yra bene svarbiausia paros dalis, nuo jo atsispiri visai dienai. Juos pradedu anksti, prieš 6 valandą. Įprasta rutina, lengvi pusryčiai ir į darbus. Į darbą renkuosi eiti pėsčia ir sąmoningai tai darau jau 12 metų. Pradėjau dar pietvakarių Prancūzijoje, kur gyvenau ir dirbau penketą metų, dabar tęsiu čia, Lietuvoje, Vilniuje. Esu buvusi ir sulyta, ir permerkta kiaurai, ir sušalusi – tokia patirtimi, matyt, gali pasidalinti kiekvienas, praktikuojantis ėjimą visais metų laikais. Bet einant aplanko daug gerų minčių: susidėlioju būsimus dienos darbus, apmąstau svarbesnius vizitus, o kur dar bundančios gamtos grožis, raudonai aušros nudažytas dangus, pirmoji šalna, pirmieji rūkai ar apšerkšniję medžiai... Tos 30 rytinio ėjimo minučių leidžia ir susikoncentruoti, ir neprarasti ryšio su gamta – nors minimaliai išgyventi metų laikų kaitą.

Ėjimą renkuosi ir kaip kiekvienas mąstantis šių laikų žemės gyventojas, suprasdama, kad gamtos ištekliai gali būti baigtiniai, galvodama apie būsimas kartas, ką galime padaryti kiekvienas tvarumo labui. Aš renkuosi neužvesti dar vienos mašinos variklio.

Ir dar rytus visada lydi optimizmas ir pozityvumas. Prieš sunkią dieną, net jei žinau, kad laukia sudėtingi pokalbiai ar užgrius neplanuoti darbai, bandau nusiteikti, kad viskas susidėlios, ir stengiuosi tai kuo ilgiau išsaugoti dienai. Tai ypač svarbu onkologo praktikai.

Į darbą atvykstu po 7 val. ir prieš 8 val. pradedame rytinę penkminutę – renkamės su kolegomis aptarti naktinio budėjimo ir sudėtingesnių ligonių gydymo.

Ar daug rutinos Jūsų darbe?

Per 20 metų, kiek dirbu, turbūt neturėjau nė vienos darbo dienos, kad būčiau susimąsčiusi apie rutiną. Nors kiekviena diena lyg ir panaši dienotvarke, tačiau vienodų dienų nebūna. Šiuo metu Chemoterapijos skyriaus dienos stacionare – čia dirbu kasdien – priimame apie 200 ligonių, kuriems skiriame medikamentinę vėžio terapiją. Natūralu, kad dalis pacientų turės įvairaus sunkumo skubesnių negalavimų, kurių nelabai numatysi iš anksto ir kuriuos reikės spręsti čia ir dabar. O diena dėliojasi taip: rytinis susirinkimas, sudėtingų, naujų ligonių aptarimas, vėliau priimami pacientai, skiriami ir vertinami tyrimai, skiriami vaistai, tvarkomi medicininiai dokumentai, šis darbas jau nukeliamas gerokai po pietų. Per darbo dieną tenka dalyvauti multidisciplininės komisijos posėdžiuose. Nacionalinis vėžio institutas – didelė ir pažangi vėžio gydymo įstaiga, čia, aštuonių aukštų pastate, kasdien organizuojamos kelių vėžio lokalizacijų multidisciplininės komisijos, būna ir skubių susirinkimų, krūvį su kolegomis dalijamės. Dalis mano kasdienio darbo laiko skirta skyriui administruoti ir akademinėms veik­loms (mokslo projektams, klinikiniams tyrimams, paskaitoms ir pan.).

Kuo ypatingas darbas su onkologinėmis ligomis sergančiais pacientais? Kas svarbiausia Jūsų darbe?

Onkologinio paciento gydymas – svarbiausia mano darbo dalis. Pacientui labai svarbu jo liga, gydymo galimybės, pasveikimo prognozės. Onkologas turi atsakyti į šiuos atsakymus, kiek tik leidžia žinios ir patirtis. Labai svarbi komunikacija tarp paciento, jo artimųjų ir medicinos personalo. Tada galime tikėtis geriausių gydymo rezultatų. Nors visi, dirbantieji onkologijos srityje, patiriame nemažus psichologinius krūvius, labai svarbu išlikti pozityviam, empatiškam.

Su kokiais iššūkiais susiduriate darbe?

Sunkių dienų turime visi, onkologai – ne išimtis. Kaip rodo praktika, arba čia gali dirbti, realizuoti savo pasirengimą, arba negali, per sudėtinga. Darbo krūviai, sudėtingi ligos atvejai, ribota šiuolaikinių vaistų nuo vėžio prieiga, mirtys yra tie iššūkiai, su kuriais nuolat turime tvarkytis. Be pasirengimo, žinių, darbo ir poilsio balanso, visada yra svarbu kolegų tarpusavio supratimas ir palaikymas, psichologinis pasirengimas, nuolatiniai mokymai.

Ką veikiate per pertraukas?

Sunku įvardinti tradicinę pertrauką onkologijos skyriuje, kai užrakini duris ir ant durų pakabini lentelę su užrašu „Pertrauka“. Tiesiog stengiuosi susidėlioti visus dienos darbus taip, kad liktų laiko užkąsti ir išgerti kavos puodelį.

Ką mėgstate veikti po darbo? Kaip atsipalaiduojate?

Atsipalaiduoti padeda fizinis aktyvumas, gamta ar bet kuri meno forma. Stiprių asmenybių istorijos (biografinės knygos, dokumentinis kinas) irgi visada traukia ir leidžia atitrūkti nuo kasdienybės rūpesčių.

Rūta Tranaitė kalbina įvarius žmones, laisvalaikį praleidžia kine.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotraukos