× Lina Simutytė

Jau metus Vilniuje gyvenančios ukrainietės Mariyos Eimanavičius („Upcycling Freaks“) kuriami papuošalai išsiskiria ne tik ryškiomis spalvomis, bet ir žaismingais personažais.

Vėriniai iš medinių pieštukų ir domino kauliukų, amuletai su žodžiais, sudėliotais iš kompiuterio klaviatūros raidžių, auskarai su žaisliniais kareivėliais, pakabukai su guminėmis lėlių galvomis, masyviais neoniniais dinozaurais bei kryžiai iš lego kaladėlių – tik dalis papuošalų iš perdirbtų medžiagų asortimento. Su Mariya kalbamės apie „Upcycling Freaks“ projektą, kūrybą sudėtingu gyvenimo etapu bei naujais namais tapusį Vilnių.

 

Tanios Spasi Sohrani nuotrauka

 

Kada prasidėjo „Upcycling Freaks“ nuotykis?

Idėja kilo prieš 4 metus laukiantis antros dukros. Galvodama apie motinystę svarsčiau ir apie mūsų planetą, kurią vadiname motina. Nors ekologijos, mados ir dizaino temos man visada buvo aktualios, laukiantis tapo dar svarbesnės. Šiukšlių kalnai, plaukiojančios atliekų salos yra akivaizdi vartotojiškos kultūros pasekmė, tačiau net dirbdama aplinkosaugos srityje norėjau padaryti kažką daugiau, ne vien kalbėti apie rūšiavimo svarbą. Įkvėpimo „Upcycling Freaks“ startui toli ieškoti nereikėjo – augindama pirmąją dukrą jau žinojau, ką reiškia kambariuose besimėtantys žaislai. (Šypsosi.) Taigi pradėjau nuo savo aplinkos. Pirmaisiais papuošalų personažais tapo guminiai dinozaurai, „Hello Kitty“ ir kiti žaislai iš „McDonald’s Happy Meal“ rinkinių. Vyro paprašiau žaisluose išgręžti skylutes ir pradėjau improvizuoti, kurti papuošalus iš namuose sukauptų priemonių. Joms pasibaigus, paieškas tęsiau sendaikčių turguose.

Savo kūriniais idėją apie planetos išsaugojimo būtinybę žmonėms siunti nuotaikingai, su lengvu sarkazmu. Tai liudija ir pavadinimas „Upcycling Freaks“. Kuo tau patraukli ironija?

Tikiu, kad tiek apie ekologiją, tiek apie vartotojiškos visuomenės problemas galima kalbėti ne vien moralizuojančiu, bet ir šmaikščiu tonu, o švelni ironija padeda išsaugoti guvų protą. Žinoma, ironiškai idėjai perskaityti reikalingas ir emocinis intelektas. Kūryboje, kaip ir kasdienybėje, esu žaisminga, tad tai atsispindi ir papuošaluose. Kiekvienas iš jų pasakoja istoriją. Su vienomis istorijomis kurdama atsisveikinu, antromis bandau reflektuoti savo pasaulėžiūrą formavusias detales, trečioms aksesuarų istorijoms jaučiu melancholiją – ypač vaikystę primenantiems personažams, filmų personažams ir kitiems kūryboje naudojamiems objektams.

Kaip pavyzdį galiu paminėti tavo prieš metus įsigytą pakabutį su grandine ir violetiniu dinozauru. Dinozauras, kaip ir kiti daiktai iš mūsų buto Kyjive, čia atkeliavo Rusijai pradėjus karą Ukrainoje. Nuo tos dienos su dviem dukromis ir lietuviu vyru gyvenu Vilniuje.

 

Larysos Rusinos nuotrauka

 

Drąsūs ir ryškūs „Upcycling Freaks“ papuošalai Ukrainoje turi savo gerbėjų ratą, kurį daugmaž pažįsti. O kaip Lietuvoje?

Akivaizdu, visas pasaulis spėjo pastebėti ukrainiečių drąsą, kuri atsiskleidžia toli gražu ne vien renkantis papuošalus... Tačiau tikrai ne kiekvienam artima „Upcycling Freaks“ stilistika. Didžioji dalis mano klientų gyvena Ukrainoje, kur šis projektas ir prasidėjo. Vilniuje pastebėjau, kad lietuviams patrauklesnis skandinaviškas minimalizmas. Tačiau gretindama klientų Ukrainoje skonį su klientų skoniu Lietuvoje galvoju ir apie skirtingus šalių bei jų sostinių dydžius. Kyjive daugiau gyventojų, o žmonių, besirenkančių puoštis ryškiais ir masyviais aksesuarais, kaip ir Vilniuje, nedaug. Taip pat natūralu, kad gerokai didesnėje Ukrainoje yra daugiau į „Upcycling Freaks“ panašių dizaino projektų.

Į Lietuvą atvykai dėl Rusijos karo Ukrainoje. Vilniuje prieš tai su vyru tik svečiuodavaisi. Kaip jautiesi tapusi šio miesto gyventoja?

Mano vyras lietuvis, todėl Vilnius svetimas neatrodė – kartą ar du per metus atvykdavome aplankyti čia gyvenančių giminių. Nors daiktus išvykti blogiausio scenarijaus atveju pradėjome krautis prieš porą savaičių iki karo pradžios, vis tiek tikėjomės, kad palikti namų Kyjive neprireiks. Nors Rusijos agresiją buvome patyrę ir anksčiau, iki paskutinės dienos nesinorėjo tikėti besiklostančia realybe – kad XXI a. gyvenant neprik­lausomoje šalyje, gali įvykti kažkas panašaus. Mums pasisekė, netgi jaučiamės savotiškai privilegijuoti – čia turime artimųjų, dukros moka lietuviškai. Vilnių vis labiau įsimyliu. Apsigyvenome netoli Vingio parko, jis yra vienas didžiausių mano atradimų Vilniuje. Kaip ir mėgstamiausia M. K. Čiurlionio gatvė. Visa tai paleng­vino emociškai sunkų adaptacijos periodą. Niekas nenori palikti namų tokiomis sąlygomis, kai turi išvykti, kad išsaugotum savo ir vaikų gyvybes, todėl tą etapą prisimenu šiek tiek blankiai, turbūt smegenys pasistengė užblokuoti tamsiausias detales.

Lietuvoje daug ką teko susikurti nuo nulio – suprasti, kokia čia visuomenė, atrasti būdų tęsti savo veiklas, kurti ryšius. Labai vertinu vietinių menininkų emocinį ir profesinį palaikymą, nes tai leidžia pasijusti bendruomenės dalimi. Tačiau, nepaisant nuoširdaus žmonių svetingumo ir galimybės gyventi laisvame mieste, labai ilgiuosi namų. Telefone vis peržvelgiu senas nuotraukas ir kartais iki šiol netikiu, kad gyvenimas Ukrainoje liko tik mūsų atmintyje bei fotografijose.

 

Vikos Temnovos nuotrauka

 

Ar daug tavo artimųjų dabar gyvena Ukrainoje?

Džiaugiuosi Bachmuto srityje gyvenusių senelių apsi­sprendimu palikti vietą, kurioje vyksta aršiausios kovos dėl išlikimo, ir taip pat atvykti į Vilnių. Buvo labai neramu dėl jų, nes vyresni Ukrainos gyventojai, kaip ir vaikai, yra ypač pažeidžiami. Mano tėtis gyvena Rusijoje, todėl jau kitą dieną po išvykimo jam pranešiau, kad dėl nežmoniško šios šalies smurto prieš Ukrainą turiu palikti Kyjivą. Tačiau bendravimą su juo teko nutraukti – iki šiol užsispyręs tvirtina, jog Rusijos televizijos skleidžiama propaganda yra absoliuti tiesa. Kelis kartus siunčiau jam žinutes, pranešdama apie dabartinę situaciją, tačiau ilgainiui supratau, kad jo mąstymo nepakeisiu.

Mama su dabartiniu savo vyru jau keliolika metų gyvena Kanadoje. Tą pačią dieną žinutę apie karą išsiunčiau ir jai. Deja, mama, kaip ir tėtis, labiau palaiko Rusijos pusę. Todėl toliau su ja bendrauti negaliu – labiau nei bet kada anksčiau turiu galvoti apie emocinės sveikatos išsaugojimą, kad tinkamai pasirūpinčiau vaikais. Kad ir kaip skaudu nutraukti santykius su tėvais, dar daug metų iki karo mėginau juos įtikinti, kokia situa­cija dėl Rusijos nusikaltimų klostosi Ukrainoje, tad jau spėjau patirti, kad vidiniai mano ištekliai riboti.

Kyjive liko nemažai draugų, su jais palaikau ryšį. Baisu žinoti, jog kai kurie iš jų taip įprato prie karo, kad kaskart išgirdę oro pavojaus sirenas su vaikais nebeskuba į slėptuves – šeimos tiesiog lieka savo butuose. Kartą telefonu kalbėjomės su artimu draugu, jis džiaugėsi gera diena – diena be bombardavimo. Tuo metu keliavo į parduotuvę. Pasigirdus didžiuliam triukšmui, mūsų pokalbis nutrūko: prie parduotuvės ką tik nukrito bomba. Nepaisant visko, gyvenimas Ukrainoje tęsiasi, tačiau žmonės labai pavargę. Žaviuosi jų emocine ištverme, tačiau ir labai nerimauju. Prisimenu, kaip aštuonmetės dukters paprašiau susidėti svarbiausius daiktus. Ji klausė, kuriam laikui išvykstame, o aš turėjau atsakyti, kad nežinau, ar kada nors apskritai grįšime namo. Iki šiol tai vienas sunkiausių mano prisiminimų.

Esi menininkė. Ar kūryba padeda išgyventi sunkius etapus?

Menas man leidžia atsitraukti, o kūryba primena asmeninę slėptuvę. Kurdama spalvingus papuošalus užsimirštu, nes darau tai, ką iš tikrųjų mėgstu. Tai padeda įprasminti save, išsaugoti optimizmą. Jei bent savaitę nieko nesukuriu, pradedu jaustis prasčiau. Tarp savo kūrinių iš perdirbtų objektų kartais pastebiu paralelę su pasauliu, kurį taip pat reikia atkurti. Juk detalės, iš kurių konstruoju papuošalus, galėjo būti paprasčiausiai išmestos, tačiau kurdama jas neleidžiu istorijoms nutrūkti. Kūrybinis procesas primena, kad dalykai, kurie atrodo negrįžtamai pažeisti, gali būti atstatyti, atgyti kitomis formomis. Karo kontekste esame emociškai skilę, sukrėsti siaubo ir praradimų. Tačiau, kol esame, vis dar galime save sukurti iš naujo. Vienas pirmųjų mano papuošalų buvo su rožine avimi, ji taip pat pasufleravo „Upcycling Freaks“ logotipą.

Kokie tavo papuošaluose atgiję objektai galėtų simbolizuoti Kyjivą ir Vilnių, jei šiuos miestus personifikuotum?

Kyjivas pirmiausia kelia asociacijų su daugybe skirtingų lego detalių ir figūrėlių. Žmonių, galinčių tarpusavyje susijungti, tapti kažko didesnio, vientiso, stipraus dalimi. Be to, tik pabandyk ant lego užminti – skaudės! Tai savotiškai apibūdina ne tik Kyjivo, bet ir visos Ukrainos gyventojų savybę neleisti būti mindomiems ir priešintis. Vilnius man primena kažką pūkuoto, švelnaus, šilto. Globėjiško. Galbūt minėta avis? Nebūtinai rožinė, gal žalia arba šių spalvų mišinys. Vilniuje daug bažnyčių, todėl atrodo, kad čia gyvena tikintys žmonės. O avis yra vienas iš krikščionybės simbolių.

Lina Simutytė – prozininkė ir scenaristė, knygos „Miesto šventė“, projekto „Blunkanti sofa“ autorė. Įvertina Jurgos Ivanauskaitės ir Kultūros ministerijos jaunojo menininko premijomis.