Ką žmonės veikia. Paveikslų rėmintojas Vadimas

× Marija Laukė

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus parodų dizaineris Vadimas Šamkovas dirbtuvėse, įsikūrusiose Vilniaus paveikslų galerijos kieme, rėmina įvairius darbus. Tenka pripažinti – iki pokalbio niekada neatkreipdavau dėmesio į paveikslų rėmus.

 

 


Ar rėmintojas esate iš pašaukimo?

Baigiau fotografijos studijas, bet štai muziejuje jau dirbu 12 metų.


Ar jums patinka šis darbas?

Taip, nes turiu garbės pamatyti kūrinį „nuogą“, be rėmo, galiu prie jo prisiliesti, kad ir su pirštinėmis.


Ką rėmai duoda kūriniui?

Apsaugą. (Šypsosi.) Dar, kaip žinia, jie gali sugadinti darbą, bet gali ir pagerinti.

Gero rėmintojo savybės?

Geras rėmintojas į kiekvieną darbą žiūri su didžiule etine atsakomybe. Neštampuoja.


Kuo rėmintojai serga?

Dažniausiai atėjęs į parodą nebematau darbų – tik stačiakampius.


Kas sunkiausia rėminant paveikslus?

Priimti galutinį sprendimą. Ir dar labai trūksta atgalinio ryšio, kritikos. Iš tikrųjų galime daryti visiškas nesąmones, ir niekas nieko nesako. Statistiškai žmogus prie kūrinio pasilieka daugiausiai 9 sekundes, tad, galima sakyti, atkreipti dėmesį į pasportą ar rėmus net nėra laiko. Prisimenu tik vieną atvejį Lietuvoje, kai parodos recenzijoje paminėti rėmai.


Svarbiausias profesinis įvykis.

Neseniai pradėjau vesti edukacinius užsiėmimus, kuriuose supratau, kad rėminti darbus gali visi: nuo penkiamečių iki senjorų.


Pasidalinkite juokingu nutikimu dirbtuvėse.

Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijoje, viename kūrinyje, yra mano barzdos plaukas. Kas ras, tegul ateina pas mane.


Rėmintojo darbas, kaip ir vertėjo ar redaktoriaus, reikalauja sumažinti savo ego, nes dirbama su kitų autorių kūriniais, liekama šešėlyje.

Savo ego galima parodyti ir asmeniniame fotografijos dienoraštyje. Norėdamas apmąstyti savo, kaip rėmintojo veiklą, pradėjau kurti tokius darbelius su medžiagomis, naudotomis parodose.


Marija Laukė metė lietuvių filologiją, negavo premijų, dar nė karto nepasižymėjo.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotraukos