Fotoreportažas iš galerijoje „Meno niša“ (Vilnius) iki balandžio 1 d. veiksiančios Kęstučio Svirnelio parodos „Riba ir paribiai“. Mariaus Žičiaus nuotraukos.

Kada „skanu“ pasidaro „neskanu“? Kas galima ir negalima? Kur yra riba tarp grožio ir šlykštumo? Šiuos klausimus kelia skulptoriaus Kęstučio Svirnelio paroda „Riba ir paribiai“.

Kinetinių objektų kūrėjas Kęstutis Svirnelis po skulptūros studijų Vilniaus dailės akademijoje magistro laipsnį įgijo Vokietijoje, Štutgarte, kur gyvena daugiau nei dvidešimt metų. Kinetinius, judančius interaktyvius objektus, instaliacijas kuriantis menininkas analizuoja kapitalizmo, vartotojiškumo, liberalizmo, demokratijos, žmogaus ir jo vaidmens sistemoje temas.

Paroda „Riba ir paribiai“ – jau penkioliktoji K. Svirnelio asmeninė paroda. K. Svirnelio naudojamos medžiagos (doleriai, dėvėti drabužiai, kanalizacijos vamzdžiai, guminės pirštinės, celofanai, neįgaliojo vežimėliai, manekenai) – kaip politinis ir kartu labai asmeninis pareiškimas. Didžioji K. Svirnelio objektų dalis juda, kruta, plečiasi ar net leidžia garsus; šie judėjimai labai dažnai žiūrovui yra netikėti, išmuša iš pusiausvyros, priverčia nusijuokti, o paskui ir susimąstyti, ką jie čia pamatė.

Paroda „Riba ir paribiai“ – tai K. Svirnelio bandymas vizualine kalba – savo objektais – žiūrovui perteikti ribos paribių jausmą. Kas tai? Ribos ir jos paribių sąvoka menininką domina plačiąja prasme. Parodos kūriniuose jis kelia klausimus, kas yra riba įvairiose plotmėse, kodėl ji atsiranda, prasistumia ar išnyksta, kokie vykstantys procesai ją veikia? Nusistatome ribas visur, o ribos turi paribius. Kada yra per daug, kada – per mažai, pastūmus ribą pasistumia ir paribiai.

„Aš viską labai absoliutinu; ir tuo pat metu detalizuoju; man, kaip menininkui, leista lyginti bet ką su bet kuo. Matau makropasaulyje mikropasaulį, kurie iš esmės niekuo nesiskiria. Galiu padaryti darbą, kuris atrodo kaip koks nors gyvūnas, o gal kaip virusas. Daugiasluoksnis asociatyvinis išreiškimas, kai nežinai, kas tai gali būti, tikiuosi, ir žiūrovui palieka nevienaprasmį įspūdį“, – apie parodos koncepciją pasakoja K. Svirnelis, pridurdamas, kad jo objektuose ribų ir paribių klausimas bandomas išreikšti taip, jog žmogus nežino, kaip tai vertinti, darbai lieka mįslė.

„Palieku žiūrovui nuspręsti. Jis nuspręs pats sau, pagal savo esybę, priklausomai nuo jo religijos, išsilavinimo, išgyvenimų ir t. t. Kas tai yra ir kaip tai vertinti? Kuo daugiau asociacijų, tuo didesnis paribys / daugiau minčių, o tai daugiau informacijos, kas esame mes“, – teigė menininkas.