Kipras Černiauskas: „Koks religinių dogmų vaidmuo šiandien?“

Fotoreportažas iš galerijoje „8 akys ir ausys“ iki spalio 24 d. veiksiančios Kipro Černiausko parodos „Išverstas šventumas“. Katažynos Polubinskos nuotraukos.

 

Kipras Černiauskas: „Koks religinių dogmų vaidmuo šiandien?“

 

Kipras Černiauskas: „Koks religinių dogmų vaidmuo šiandien?“

Ši paroda – žaidimas su religinėmis idėjomis šiuolaikiniame kontekste. Religijos vertimas į kitą kalbą, nebūtinai viską priimant, nebūtinai viską atmetant. Sakoma, jog beverčiant yra sukuriamas naujas tekstas. Šiuo atveju religinės idėjos įgauna ikonų-kelio ženklų formą. Parodoje klausiama: koks religinių dogmų vaidmuo šiandien? Ar tai svarbu? Koks religijos likimas? Kur ji yra? Kaip tai kas buvo, siejasi su tuo kas yra?

Išganymas – tai savotiškas Prigimtinės Nuodėmės anuliavimas arba nušvitimas. Priešingai Prigimtinei Nuodėmei, kurią esą paveldime visi, Išganymas yra pasiekiamas tik nedaugeliui. Dauguma mūsų nėra pajėgūs jį pasiekti. Ypač dabar, kai modernybė vis labiau nuo mūsų tolina objektyvią realybę. Gyvename po Majos Skraiste, Platono urve, simuliacijoje, reinkarnacijų ir kančios rate, maudomės dopamino voniose, nuodėmėje... galima pavadinti visaip, esmė nesiskiria.

Gyvendamas dabar, dažnai girdžiu nuomones ar įsivaizdavimus, kad krikščionybė ar religija apskritai yra didžiulis blogis, kuris kertasi su progresu ar žmogaus teisėmis ir yra sąstingyje. Aš manau, jog tai nevisiškai tikslu, nes krikščionybė, kaip ir kitos didžiosios religijos, turi daugybę sluoksnių. Tereikia juos išsiversti į savo kalbą. Galvodamas apie save susiduriu su didžiuliu paradoksu – esu ateistas, tiesiog niekaip neprisiverčiu patikėti Dievu, tačiau, nepaisant to, krikščionybėje randu pačius geriausius aiškinimus apie tai, koks ir kodėl yra žmogus, kurie, beje, dažnai sutampa ir su nereliginiais aiškinimais. Čia nekalbu apie krikščioniškąją moralę bei gero gyvenimo gaires, o labiau – apie žmogaus idėją apskritai, pagautą krikščionybėje. Netraktuoju religijos kaip gyvenimo kelrodžio ar kažko, kuo reikėtų remtis priimant sprendimus, tačiau, norint suprasti žmogaus elgesį bei aplinkui vykstančius visuotinius procesus, religija yra geras filosofinis įrankis. Yra tik viena sąlyga – religiją reikia išsiversti į savo modernią kalbą.

Pradėjau rinkti vaizdus su aplūžusiomis, apkerpėjusiomis skulptūrėlėmis, dažniausiai – iš senų kaimo kapinaičių. Beieškant išsivystė ikonų-kelio ženklų forma. Tai – žaidimas su religinėmis idėjomis šiuolaikiniame kontekste. Religijos vertimas į kitą kalbą, nebūtinai viską priimant, nebūtinai viską atmetant. Kodėl kelio ženklai? Matyt, dėl mano iškeltų klausimų: kur dabar yra religija? Kokiose sąlygose tebegyvuoja išganymo idėja? Pagalvojau, jog visgi visa tai dabar egzistuoja triukšme, tiek tiesiogine (statybos, remontai, automobiliai, lėktuvai, reklamos), tiek ir perkeltine prasme (mūsų paviršutiniškas, greitas, chaotiškas vidinis pasaulis).

Jeigu aš iš tikrųjų siekčiau išganymo, matyt, nei tapyčiau, nei rašyčiau, nei gyvenčiau įprastą gyvenimą, todėl neapsimetinėsiu, kad šie nauji paveikslai yra tikri. Tai yra fake išganymas, fake šventumas ir tik glimpse‘ai į Išganymo idėją. Nusprendžiau ieškoti kažko naivaus, kažko su menama prasme, menamu gėriu, nes to labai trūksta. Specialiai, netikėdamas dievu, lendu į krikščionybę. Prijaučiu metamodernizmo idėjoms, o juk metamodernizmas – tai „savotiškas pragmatinis romantizmas“, vadinasi, kuriu krikščionišką išganymo idilę, pragmatiškai romantizuodamas, nes galbūt tai kažkiek pagelbėtų mūsų, kaip žmonių, emociniame atsilikime. 

Ši paroda yra skirta tiek tiems, kurie myli religiją, tiek tiems, kurie jos nekenčia.

 

Kipras Černiauskas: „Koks religinių dogmų vaidmuo šiandien?“

 

Draugai