Menininkas savo dirbtuvėje – Vladas Juodagalvis

Fotoreportažas iš dailininko Vlado Juodagalvio namų-dirbtuvės Anykščiuose (2022 05 03). Daivos Kairevičiūtės nuotraukos.

Vladas Juodagalvis: „Tai nuo vaikystės, va, paišyt pradėjau“

„A, tai nuo vaikystės, va, paišyt pradėjau, a paskui jau, kai baigiau vidurinę mokyklą, pradėjau tapyt aliejiniais dažais. Bandžiau kur įstot, Kaune, bet nepavyko per konkursą. Tada taip, savamoksliu pradėjau darbus tapyt, pirma kokius lengvesnius, natiurmortus, a paskui sunkesnius kokius, vaizdus, peizažus, interjerus. Realistiškus paveiksliukus visokius. Kai ką prisimenant iš natūros, nors iš natūros nepaišiau, bet kokią detalę... Ir tadu, įsiklausydamas ar muzikos, ar ką, ateidavo mintis nupiešt kokį paveiksliuką įdomų. A daugiausia pagal sapnus kokius.“

///

Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ iki gegužės 18 d. veiks Vlado Juodagalvio paroda „Šnipų mokykla“ (iš Audriaus Gražio kolekcijos).

„Vlado Juodagalvio paroda „Šnipų mokykla“ – tai personalinis šio menininko debiutas sostinėje. 1960 metais Kazachstane gimęs menininkas yra labiau žinomas Anykščiuose – mieste, kuriame gyvena ir kuria, kurio turgavietėje pardavinėja savo paveikslus, tačiau neformalus garsas apie jį, savotiška legenda, jau kurį laiką sklando kur kas platesniame kultūros ir meno žmonių tarpe. Išoriškai V. Juodagalvio tapyba artima naiviajam stiliui ar sąmoningu infantilumu pasižyminčiai iliustracijai. Kita vertus, plastika, ikonografija, konceptualiu požiūriu į vizualiąją išraišką, tai yra profesionalu ir aktualu. Menininko raiškai būdingas kruopštus detalių ištapymas, daugiasluoksnė ironija, paslaptingai psichodelinė atmosfera. Stilistiškai tai artima naujajai/jaunajai tapybos bangai. Žvelgiant retrospektyviau, tai galima traktuoti kaip chrestomatinį „art brut“ pavyzdį – savo tariamu naivumu, už kurio, tartum už kaukės slepiasi bekompromisiškumas ir netgi žiaurumas, V. Juodagalvis būtų artimas Henry Dargerui. Tai baisiojo grožio menas. Ypač aktualiu jis tapo dabar – tiesioginėje akistatoje su pandemijomis ir karais. Leitmotyvu, atliekančiu kompozicinės jungties funkciją yra sovietinio-rusiškojo imperializmo esmės ir berniukiškos psichoseksualinės raidos (pregenetalinės stadijos) temų susikirtimas. Autorius tartum tyrinėja valstybinio sadizmo ir totalinio blogio šaknis, kurios koduojamos lytinėse dar nesubrendusių žmonių patirtyse.

Parodos pavadinimas – „Šnipų mokykla“ yra paimtas iš vieno kūrinio ir įkūnija didįjį V. Juodagalvio pasakojimą, kuriame atgiję sovietinio palikimo vaiduokliai vujaristiškai pozuoja mums, žvelgiantiems iš priešingos paveikslo pusės. Šalia tradicinių tapybos darbų formatų parodoje eksponuojamas ir „paveikslų televizorius“ – paties menininko sukonstruotas mechaninis prietaisas, leidžiantis žiūrėti visą kūrinių seriją.“ (Parodos kuratorius: Vidas Poškus)