Kiekvienas kūrinys yra ir daiktas, medžiagiškas, atsiradęs konkrečioje vietoje ir apibrėžtu laiku. Fotografė Daiva Kairevičiūtė fiksuoja menininkų dirbtuves, menininką savo dirbtuvėje, o šie – savo dienotvarkę, kūrybos ritmą.
Atsikėlęs įsijungiu „Pūko“ radiją. Man jis mėgstamiausias, švenčiausias ir už Marijos radiją, ir už popiežių šventesnis.
Kuriu lauželį už namelio, aprūkusiame arbatinuke verdu arbatą, dažniau – mėtų, kavą gerti man retenybė. Nuo vaikystės esu įpratęs pusbadžiu gyvent, tad krimst krimst kažko – 5 minutės, ir jau pavalgęs.
Tikslų neturiu. Būna, nežinau, ką veikt. Bet namelyje negaliu sėdėt, – man tai toks suvaržymas, liūdnumas, turiu veržtis lauk.
Einu į Vyžuonų parduotuvę (artimiausia – už poros kilometrų), ten ir nueit, ir grįžt užtrunka. Ką nors susitinku, pasikalbu. Atsisėdu ant tilto per Vyžuoną miestelio vidury, malūno pusėje, ir groju lūpine armonikėle. Dar ant Rašytojų kalnelio pagroju (čia stovi Henriko Orakausko skulptūra rašytojams: Stasio broliui Antanui Masioniui ir Broniui Radzevičiui, – red. past.). Tik nėra kam klausyt. Taip traukia pasirodyt. Šiemet jau trijuose renginiuose grojau.
Nemoku anekdotų, užtat kokias 300 dainų atsimenu. Dainuodamas ir savo instrumentu – barškalais, pririštais prie stirnos ragelių, – pritariu. Tokio instrumento niekas pasaulyje neturi.
Vyžuonų miestelyje žinau kiekvieną namą, kiekvieną žmogų. Šiemet surašiau, kas Vyžuonose gyveno 1959 metais. Štai A. Masionio gatvėje (anksčiau – Kapų g.) buvo 23 mokiniai ir 12 karvių. Atsimenu viską. Žiemą surašiau. Dabar tingiu, o kas skaitys?
Jau 22 metai, kai savo namelyje, tėvų žemėje, gyvenu. Šią vasarą daug svečių pas mane buvo. Kas atvažiuoja, priskinu čiobrelių dovanų. Paveikslus, ką nupiešiu, išdalinu. Pernai 9 nupiešiau ir išdalijau.
Šiemet tik trečią paišau. Dabar paišau piliakalnį – ale kaip gražiai dangus išėjo! Bus dar rugienų ir gubų. Galiu per visą dieną varyt, bet stengiuosi iš lėto. Turiu guašo, teptukų, pirštais pateplioju, šitaip labai gerai debesėliai pavyksta.
Savo darželį apeinu, palaistau. Tik vieno aro sklypelis. Jame yra 16 pomidorų, 29 bulvės, burokėlių, svogūniukų, mėtų, gėlyčių, kurias mano motina raželėmis vadino. Dabar apyniai, linai žydi. Keliasdešimt kartų per dieną pasižiūriu į savo darželį, į mėgstamus augalus – į saulę tiek nepažiūriu.
Pietums išsiverdu sriubos ant laužiuko, valgau iš geležinio bliūdelio, iš lėkštės neįdomu.
Nueinu prie Vyžuonos brastos, prie liepto pameškerioti. Šiemet tik 6 žuveliokus pagavau.
Dukart per savaitę pamiegu ant žemės, be jokio skuduro pasikloti. Man sveika. Žemė mane traukia. Gal nuo tada, kai vaikystėje ganiau gyvulius. Labai miegą mėgstu, kaip ir mano motina mėgo. Pamiegojęs pusantros valandos einu kaip iš dangaus.
Dabar jau retai užlipu ant kalnelio, prie paminklo (šalia namelio iš lauko akmenų Stasio sumūryto paminklo „Tėvynei“, – red. past.), dažniau vakare. Dar prie pamiškės beržų vakarop prigulu, žiūriu nuo kalno į saulėlydį, tokia romantika.
Tik gaila būna, kad diena greit prabėgo, net graudina. Gaila ir gulti anksti. Kol šviesu, dar blūdinėju, – romantikas, lunatikas...
Stasys Masionis – poeto Antano Masionio brolis, menininkas.