Ugnė Žilytė. „Juoda duona“
LM galerijoje – darbai iš Savicko paveikslų galerijoje (J. Basanavičiaus g. 11/Teatro g. 1, Vilnius) iki vasario 11 d. veiksiančios Ugnės Žilytės tapybos parodos „Palikimas“.
Ugnė Žilytė. „Juoda duona“, drobė, aliejus, 50 x 40, 2016. Iš Savicko paveikslų galerijoje (J. Basanavičiaus g. 11/Teatro g. 1, Vilnius) iki vasario 11 d. veiksiančios U. Žilytės tapybos parodos „Palikimas“.
„Kai pusę devynių vakare pro langą pamatydavau į žiedą įsukantį pirmąjį troleibusą, žinodavau: vienas, du, trys – ir iš už dispečerinės kampo pasirodys mamatė. Tada suimdavo baisus džiaugsmas, o kartu su juo – ir apetitas: kaipmat susigraibydavau nuo radiatoriaus džiūstančios duonos riekę: tai baba ruošdavo duoną ubaginei. Ir dabar: kai man liūdna, negaliu kąsnio praryti, kai linksma – viskas skanu.“ (Ugnė Žilytė)
„Dvylika drobių buvo nutapytos keliais etapais. Parodoje eksponuoju tris paveikslus, sukurtus praėjusią vasarą Bikuškio dvaro plenere ir dvi drobes religine tematika. Likusiose sugulė mano „palikimas“ – gimtųjų namų ir artimųjų prisiminimai. Paveiksluose atkūriau vietoves, kuriose prabėgo mano vaikystė, namus, kokių jau nebėra, bet į kuriuos nuolat sugrįžtu sapnuose. Tai paveikslai, nutapyti sau: tik tam, kad neužmirščiau. Drobes lydi trumpi aprašymai: žodžiuose, mūsų kalboje glūdi tai, ką paveldime iš tikrųjų.“ (Ugnė Žilytė)
„Parodoje Ugnė pasirodo platesnei žiūrovų auditorijai iki šiol netikėtu – tapytojos – vaidmeniu. Tai keliolika, daugiausiai praėjusiais metais nutapytų, drobių, kuriose, kaip prisipažįsta autorė, kalbama apie ją pačią – jos jausmus, išgyvenimus ir šiuos nulėmusią vaikystę. Tapyboje dailininkė pasakoja asmeninio gyvenimo istorijas, susijusias su vaikystės dienomis Žemaitijoje, nedidelėje prosenelės trobelėje Skuode. Šiuo aspektu menininkė yra ypač asmeniška ir personalizuota. Iš dalies tai lėmė pasirinktoji technika. Ugnė lieka ištikima pati sau – būdama technologiška (tapybos meistrystės mokėsi pas Raimondą Miknevičių) ir preciziška, ji ne tik perfekcionistiškai valdo visa tai, kas susiję su dažu, bet ir laužo medžiagiškumo ribas eksperimentuodama su lesūromis, faktūromis, lakais ir skiedikliais, taip pasiekdama maksimalų dvasinį efektingumą. Kalbėjimas apie savo vaikystę yra atsivėrimas sau ir kitiems. Tai subtilu ir veikia emociškai. Apnuoginti jausmai ir materializuoti sapnai negali nedaryti įspūdžio.“ (Vidas Poškus)
Susiję straipsniai
