× Zigmas Pakštaitis

 

Agnė Jonkutė (g. 1974) gimė Alytuje, mokėsi Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, o dabar jau daugiau nei 5 metus gyvena Vilniuje, Tarpkalnio gatvėje. Anksčiau čia stovėjo nedidelis medinukas, tačiau paaiškėjus, kad jis – be pamatų, buvo nuspręsta statyti naujus namus. Draugai juokauja, kad menininkės namai yra MO muziejaus filialas. Tam atitaria baltos sienos, juodi langų rėmai, gana griežtos formos bei statūs kampai. Tačiau į namuose įsikūrusią A. Jonkutės studiją kylame ne laiptais, o nuožulnia šliūže, tiksliau – pandusu. Su šeima kurdamasi šiuose namuose menininkė norėjo apsieiti be laiptų. Architektas Audrius Žalneravičius – poetas (pasakodama juokiasi). Norėjo ir baltos, švarios erdvės kūrybai, nes iki tol tekdavo nuomotis ir buvusių kareivinių patalpas, kur ne tik šalta, bet ir tenka nuolat žiūrėti, kad koks langas neiškristų ar dar kas nenutiktų. Dabar jos studijoje šviesa puiki. Krisdama pro didžiulį stoglangį, ji užlieja daugybę teptukų bei dažų tūtelių, knygas bei drobes. 

A. Jonkutės tapyboje sutiksime subtilų, melsvą ar žalsvai pilkšvą koloritą, lydintį į meditatyvias erdves ir būsenas. Kai kurie jos darbai kviečia per nedideles detales, daiktų ar erdvės, interjerų užuominas leistis į atminties bei istorijos pasakojimus, asmeninius gyvenimo siužetus. Tačiau pasakojimai kartu ir trapūs, tarsi skalaujami vandens ar paties laiko.

 

 

Ar turite kūrybinį ritualą? 

Reikia tiesiog ateiti į studiją. Kartais namie studija pasidaro per toli, nes buitis paima viršų. Bet, kita vertus, puiku – gali ateiti ir naktį, ryte atsibudus pasižiūrėti, koks rezultatas, kaip tai, ką vakare darei, atrodo ryte. 

Skaičiau, kad Orhanas Pamukas kūrybos pradžioje neturėjo dirbtuvės, tad išeidavo iš namų, apeidavo kokį ratą ir grįždavo atgal, tik jau kaip į dirbtuvę. Tada žmona negalėjo su juo kalbėtis ar jo trukdyti. O aš ritualo neturiu. Tik viduje, kai artėja paroda, kai nėra kur dingti, save sustyguoji. Nebežiūri, ar turi nuotaikos kūrybai ar neturi, procesai įpareigoja veikti. Pasikeičia matymas. 

 

Raminta Jurėnaitė, rašydama apie jūsų kūrybą, vartojo žodžius „askezė“ ir „meditacija“. Ką apie tai galvojate? 

Meditacija seniau man buvo labai įdomi, ieškojau savo kelio ir religijos. Įstrigo budistų meditacija, jie naudoja tam tikrą atvaizdą – tankas, kurios leidžia žmogui savo viduje perimti vaizduojamos dievybės savybes. Visu kūnu pajunti, kad taip ir yra: kai daug laiko skiri vienam dalykui, jis daro tau įtaką. Meditacija leidžia perimti. 

Mano procesas lėtas. Laukiu, kol dažai džiūsta, laukiu, kol atsiras vaizdas ar daiktas. Dabar mane domina ramybė. Vidinė ramybė. Buvau įvardyta ramybės spalvos turėtoja. Tad dabar tos ramybės spalvos ir ieškau. Net neieškau, bet dirbu, būnu su ja. 

 

Kaip suprantate, kas tai yra? 

Nesuprantu, tad ir ieškau. Čia juk ne žodinė būsena. Turiu pabūti su savimi. Pavyzdžiui, kai jaučiuosi blogai, dirbti negaliu. Nes vidinis krūvis atsiduria darbuose. Turiu nusiraminti, susistyguoti, kad galėčiau prieiti prie drobės. Nes tai apčiuopiama materija, kurią palieku. 

Man labai įdomu gauti atgarsius. Kadaise Šiluvoje rodžiau gana abstrakčius darbus ir priėjusi viena moteris pasakė: „Aš mačiau Kristaus veidą tavo darbuose.“ Vieną darbą buvau nusivežusi į Nigerį. Ten buvo tokios atviros studijos. Mačiau, kaip viena šveicarė sėdi priešais kūrinį ir jai rieda ašaros. Ne rauda, šviesios ašaros. Didžiausias apdovanojimas, kai kūrinys taip paliečia žmogaus vidų. Bet grįžtamąjį ryšį pas mus gauni retai. 

Aš, pavyzdžiui, atėjusi į parodą, paprastai neskaitau aprašų. Iš pradžių noriu, kad tarp kūrinio ir manęs įvyktų gadameriška atvertis ir tik paskui skaitau tekstus. Dar prieš 20 metų buvau Amsterdame, Karelo Appelio parodoje ir pajutau, kad kūnas sureagavo, pakilo kraujospūdis, širdis ėmė smarkiau plakti. Nuo to laiko pradėjau stebėti, kaip tarp manęs ir kūrinio atsiranda jungtis. Tekstas užduoda, kaip turi matyti ir galvoti, bet norisi pirma patirti fiziškai. Norisi, kad supratimo laukas būtų atviras, kad kūnas reaguotų.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotraukos

 

Ar svajojote dirbti su vaikais? Dėstyti?

Kadaise sutikusi seną draugę papasakojau, ką veikiu ir ji šūktelėjo: „Juk sakei, kad mokytoja niekada nebūsi!“ Bet, matyt, prisišnekėjau. Esu trečios kartos mokytoja, gal tai genetika. Su vaikais gera dirbti. Esu dirbusi su dienos centrų vaikais, jie tokie apleisti. Didžiausia palaima, kai tokie vaikai tavimi patiki. Jie tiek kartų apgauti suaugusių, tad kai ištesėjusi pažadą akyse pamatau, kad nenuvyliau, – didelis džiaugsmas. Menas vaikams leidžia pažinti save, susitikti su savimi, atsipalaiduoti. Kartais matau, kaip uždaresni paaugliai per meną gali jaustis tvirčiau, atsiskleisti. Džiugu, kai jie patys nustemba, kad tai gali. Džiugu, kai gali būt savimi. 

 

Kas vyksta, kai pasiimate naują baltą drobę? 

Greitai uždengiu ją spalva, o tada jau žiūriu. Aišku, yra kokia nors vizija, kas turėtų joje būti, ką noriu pasakyti. Bet darbas nuveda savo keliais. Jeigu pasiduodi judesiui, kuris it upė tave neša, tai ir nuneša kažkur. Prie vieno darbo praleidžiu mėnesį, du, tris. Aišku, ne kasdien tapau, bet svarbu ateiti, pabūti, pažiūrėti. 

Kartais daiktai ar temos paveiksluose atsiranda iš šeimos istorijos. Indai paveiksluose atėję iš prosenelių. Tačiau tai gali būti ir žemės, kurios nemačiau, paieška. Pajautimas ir bandymas susirinkti nematytos žemės vaizdą (seneliai buvo ištremti į Sibirą ir mama Sibire gimė). 

Dideliam darbui turi turėti vidinės energijos, o su mažiuku paprasčiau. Jie tokie terapiniai. Galiu pajuokauti, neužsidedu tokio rimtumo ir nesusisvarbinu. 

 

O jūs rimtas žmogus?

Rimtas labai, net per rimtas. (Juokiasi.)

 

Zigmas Pakštaitis – kultūros lauko veikėjas.