18-ojo Vilniaus festivalio atidarymas

Italų Aterballetto (meno vadovė Cristina Bozzolini) LNOBT scenoje birželio 2 d. atidarė 18-ąjį Vilniaus festivalį. Įspūdžius norisi perteikti ir sureikšminti ne šio renginio, o mūsų teatro atsinaujinančios veiklos kontekste. Ją sudaro ne tik daugiau ar mažiau sėkmingos Lietuvos baleto trupės premjeros, „Kūrybinio impulso" eksperimentai. Artistams ir kūrėjams įkvėpimą teikia, taip pat žiūrovų vaizduotę, dažniausiai ribojamą klasikinių veikalų verbalinio naratyvo, suaktyvina, lavina šiuolaikinis gastroliuojančių trupių repertuaras, rodomas LNOBT scenoje. Vilniaus festivalis, „Naujasis Baltijos šokis" visuomet į programas įtraukia „naujoves". Pirmasis inicijavo ir baletus Acid City bei „Dezdemona", antrojo renginiuose Aterballetto jau dalyvavo.

Atmintyje dar neišblėso modernus gastroliavusio Lenkijos baleto proveržis LNOBT scenoje, o štai dabar stulbino tobulas Aterballetto šokėjų meistriškumas, originali, laisva, „jokių kompleksų" neatspindinti Mauro Bigonzetti choreografija. Jis Aterballetto trupei vadovavo 1997–2007 metais, iki šiol jai kuria veikalus. Šokėjai, atidarant Vilniaus festivalį buvo beveik nuogi, bet ar karalius, šiuo atveju choreografas, – nuogas? Jis nesislepia po puošniais kostiumais, intriguojančiais pasakojamos istorijos vingiais, įvairialypėmis šiuolaikinės scenos galimybėmis. Mauro Bigonzetti žiūrovui pateikia tai, kas balete yra fundamentalu – muzikos ir choreografijos sinkretizmą, naują, muzikos vizualizacijos procese atsirandančią, sintetinio turinio kokybę, paryškinamą subtiliu apšvietimu (dailininkas Carlo Cerri), režisūriniais akcentais. Vadindami Aterballetto šiuolaikinio šokio teatru ar baleto trupe galime ją išaukštinti, kita vertus, – jos potencialą sumenkinti. Įsitikinome, kad ji puikiai valdo įvairius šokio stilius, tarp jų ir atskaitos tašku tobulėjimo ir modernumo kelyje laikomą – klasikinį. Ši, sakytume, modernaus baleto trupė, pagrindinė nuolatos baletus kurianti ir su jais gastroliuojanti Italijos bendrovė taip pat yra pirmoji Italijoje nuo Operos teatro nepriklausoma organizacija, įsteigta 1979 m. Emilijos Redžo mieste. Vilniaus žiūrovui pasiūlytą programą sudarė du kontrastingi veikalai. Pirmąjį Come un respiro (Kaip kvėpavimas, atokvėpis, 2009) suvokėme lyg neo(neo)klasikinį, plėtojantį pirmojo trupės vadovo Amedeo Amodio puoselėtą stilių (iki 1997). Georgo Friedricho Händelio klavyrinės siuitos, atliekamos Keitho Jarretto, sklido iš įrašo. Grindžiamos senoviniais šokiais jos skambėjo nepretenzingai, lyg namų muzikavimo repertuaro dalis, netgi ne visai hendeliškai (turiu galvoje vertinamą kompozitoriaus herojinį stilių), tinkamai „akompanavo", pildė abstrakčią choreografinę raišką. Muzika neužgožė, bet išryškino sąlyginį, baroko šokinę energetiką atitinkantį choreografijos savarankiškumą.

Estetizuota Come un respiro raiška vis dėlto buvo tikrai (post)moderni, pasižymėjo drąsiais išlaisvintų, netradicinių judesių kontrapunktais, režisūrinių sprendimų akibrokštais, niveliuojančiais teatro scenos ir repeticijų salės, atskirų numerių ribas. Jai nebūdingas dirbtinis dekoratyvumas, priešingai – ji natūraliai ekspresyvi, juslingai gaivališka, su pasitaikančiais „gyvulizmais" (A. Martinaitis), kai kūnai susipina kaip „du viename". Iš pradžių šie „netaisyklingumai", pasirodę lyg atsitiktiniai, kiek drumstė švarų Come un respiro choreografinio įvaizdinimo alsavimą. Vėliau, ypač po antros vakaro dalies, kurioje įprastos baleto konvencijos buvo dar labiau ignoruojamos, geriau suvokei ir pirmosios kompozicijos savitumą. Come un respiro įrėmino prieš žiūrovus lyg nusilenkimui išsirikiavę artistai (jų lankstinuke išvardyta trylika). Sukibusių rankų impulsyviai banguojanti linija, išradingai apšviesta, buvo labai pagavi, įspūdinga. Ji tarsi bylojo apie neišsemiamas žmogaus kūno raiškos galimybes, atskleidžiamas ne tik sudėtingomis plastiškų, tirštų ir skaidrių kūno linijų kombinacijomis, dinamiška judesių virtine, bet ir paprastai „tinkamoje vietoje, tinkamu paros laiku" (apšvietimas) išsirikiavus ir banguojančiomis rankomis susikabinus.

Antra vakaro dalis Rossini cards (Rossini kortos, 2004) Bigonzetti sukurta kitu, sakytume kompozitoriui būdingu bufonados stiliumi. Anot choreografo, Giocchino Rossini labiausiai rūpėjo trys dalykai – muzika, maistas ir moterys. Kortų dėlionei, remiantis trimis „m", natūraliai tinka nuotaikų, raiškos įvairovė, spontaniška improvizacija, kūrybinga eklektika. Ją stiprino skirtingi garso sklidimo šaltiniai bei atlikimo lygis. Iškeltos „orkestro duobės" kampe Giocchino Rossini fortepijoninių kūrinių transkripcijas gyvai, žiūrovams matant skambino Stefano Menozzi, iš įrašų sklido operų „Pelenė", „Šarka vagilė", Sonatos styginiams fragmentai, baleto artistai scenoje ne tik šoko, bet ir bandė dainuoti, skaitė Rossini patiekalo receptą. Tokios personažų kraštutinybės (nebijant iš savęs pasijuokti), būdingos bufonadai, išryškino šokinį artistiškumą, kuris modernaus baleto trupei labiau organiškas nei aktorinis, verbalinis.

Antra vakaro dalis buvo daugiau „apipavidalinta" (dar reikšmingas Car­lo Cerri apšvietimas) ir „aprengta" (dailininkė Helena Madeiros). Tiesa, juodais atsilapojusiais švarkais, kelnėmis ir galvos apdangalais pasirodžiusiems artistams buvo priešinamas scenoje išsirengęs „nuogalius", lyg raktažodis Bigonzetti sumanymų, „neteršiančių kūno grožio", suvokimui. Rossini cards išvydome kokios išraiškingos gali būti vienos žmogaus rankos, kai aštuoniolika artistų scenos gilumoje susodinti už didelio, žvakidėmis papuošto ir nušviesto stalo „šoko" tik jomis. Stulbinantis buvo „pažemiui" atliekamos moters ir vyro dueto choreografijos išradingumas, sudėtingų pozų junginiai, plastiški susiliejusių kūnų formų virsmai. Apskritai tą vakarą scenoje artistai virtuozišką kūno valdymą demonstravo atlikdami įvairius solo, duetus (mišrius ir moterų bei vyrų), ansamblius, prisodrintus fizinės jėgos ir subtilumo, sulėtintų ar net sustingusių judesių, neišverstų pėdų ir klasikinių puantų. Kai kurie piešiniai asocijavosi su dailiojo čiuožimo menu – sukiniai pritūpus ant kelių, ar „oriniai" moterų piruetai nusileidžiantys vyrų rankose. Finalinė Rossini cards šokėjų orgija, skambant „Šarkos vagilės" uvertiūrai, šėlo įstrižai scenos ir kiek užsitęsė. Dioniziškasis vitalumas neturėjo ribų...

LNOBT lankytojams Aterballetto vakaras suteikė galimybę praplėsti modernaus meno pažinimo kontekstą. Ar tuo jie pasinaudojo, džiaugėsi – sunku pasakyti, nes per Vilniaus festivalio atidarymą (ypač antroje jo dalyje) mūsų žiūrovui įprastas klasikinis judesys buvo mažai apčiuopiamas, o nuoseklių istorijų pasakojimo – visai nebuvo (jų nėra ir šiuolaikiniame dramos teatre, seniai ir vaizduojamuose menuose). Tačiau turininga choreografo vaizduote, išaukštinant ekspresyviąsias „nuogo" žmogaus kūno galimybes, muzikos ir judesio sąveikos turiningumu, šokėjų meistriškumo aukštumomis neįmanoma nesigėrėti. Tai stiprus impulsas savajam emociniam ar verbaliniam naratyvui kurti.