Naujos koncertinės formos paieškos Kopenhagoje

 

Žvalgausi po didžiųjų koncertų salių programas ieškodama naujų vėjų – mažiau girdėtų vardų, vienos kitos moters kompozitorės, tačiau repertuaruose retai randu dar negirdėtų dalykų. Žinoma, šiek tiek šviežumo pateikia festivaliai („Muzikos ruduo“, „Kristupo festivalis“), mažesni muzikos kolektyvai („Chordos quartet“, „Synaesthesis“), įrodydami, kad kompozitorių (įvairių lyčių ir laikotarpių) netrūksta, tik štai nuolat kirba klausimas, kodėl valstybinės įstaigos nedrįsta klausytojui parodyti ko nors naujo.

Gyvenant mažoje šalyje toks elgesys tikriausiai simptomiškas, tačiau tokiais atvejais nejučiomis gręžiuosi į užsienį įsivaizduodama, kad Vakaruose dalykai daromi geriau, pažangiau, įdomiau. Kaip danų kalbos vertėja seku kultūrinį Danijos gyvenimą, tad mano akį dar praeitų metų rudenį patraukė danų rašytojos Olgos Ravn (lietuvių skaitytojams pažįstamos dėl romanų „Darbuotojai“ ir „Vaško lėlė“; leid. „Rara“, vertė šio teksto autorė) kuruotas koncertas-performansas „The Goddess was a shapeless mass“ („Deivė buvo beformė masė“). Dėmesį atkreipė ir tai, kad šio koncerto-performanso pastatymas finansuotas kaip atnaujinti koncertinę formą siekiantis projektas, tad panašu, jog su repertuariniu nuovargiu ir naujovių poreikiu susiduriame ne tik mes. Dar smalsiau buvo pažvelgti, kaip rašytojos įsileidimas į koncertų salę gali pakeisti įprastą ėjimo į klasikinės muzikos koncertą patirtį. Ar to pakanka, kad vėl sužibėtų pavargusios klausytojo akys? O gal tai tik būdas į koncertus prikviesti į juos šiaip nevaikštančių žmonių?     

 

Kimo Matthäi Lelando nuotr.

 

Koncerto programoje suintrigavo ir kompozitorių pasirinkimas – net penkios moterys ir vienas Igoris Stravinskis. Be to, autorė per koncertą pažadėjo parodyti bronzos amžiaus Kipre užgimusio moterų kulto įkvėptą ritualą. Kūrinio premjera įvyko šių metų sausį Karališkosios muzikos konservatorijos koncertų salėje Kopenhagoje, išpirkti visi bilietai, laimei, įsigyti spėjau ir aš. 

Nors tarpdisciplininiai projektai šiai rašytojai nesvetimi („Darbuotojai“ sukurti bendradarbiaujant su skulptore ir užgimė pirmiausia parodos formatu, „Vaško lėlė“ – teatro pjesės tąsa), be to, autorė gimusi dailininko ir dainininkės šeimoje, tačiau literatūros ir muzikos sankirta O. Ravn dar nėra tyrinėta sritis. Nepaisant to, kad muzikos ir literatūros sintezė egzistavo visais laikais, literatūros autorių kuruojami scenos menų projektai, kur nyksta ribos tarp literatūros, teatro ir muzikos, išpopuliarėjo palyginti neseniai. Itin sėkmingas toks pavyzdys žinomas kiekvienam iš mūsų – bendras kompozitorės Linos Lapelytės, rašytojos Vaivos Grainytės ir režisierės Rugilės Barzdžiukaitės darbas „Saulė ir jūra“.

O. Ravn nesiėmė kurti kartu su kitų disciplinų atstovais. Prisiminus ankstesnius jos projektus apskritai peršasi mintis, kad autorei labiau būdinga ne bendra, o lygiagreti kūryba, sujungiant atskiras, savarankiškai sukurtas dalis. Tad, pasirinkusi jau sukurtą įvairių laikotarpių muziką, ji pamėgino „sutuokti“ ją su archeologijos įkvėptu performansu ir taip užginčyti griežtuose rėmuose įkalintą klasikinės muzikos atlikimą. 

Žvarbų sausio vakarą koncertų salės duris iš nekantrumo pravėriau gerokai per anksti. Nemokamai (!) dalinamoje programėlėje perskaičiau, kad koncertas-performansas sukurtas konkrečiai šiai erdvei ir Kopenhagos filharmonijos simfoniniam orkestrui. Kaip itin ritualizuotas ir iškilmingas įvykis, klasikinės muzikos orkestro pasirodymas mena maginius ritualus. Todėl nenuostabu, kad orkestro meno vadovas šiam projektui pasikvietė vieną žymiausių Danijos literatūrinių raganų, kadaise su švedų rašytoja Johanne Lykke Holm įkūrusią „Raganų mokyklą“, – pradėjusios nuo rašymo dirbtuvių, autorės galiausiai sukūrė savotišką performanso trupę. 

Koncertų salėje, klausytojams atidarytoje 1945-aisiais, susirinko per tūkstantį žmonių. Netradicinės trapecijos formos patalpa skirta geresnei akustikai užtikrinti. Beržo ir tikmedžio grindys, šviesiai ruda oda aptrauktos kėdės, banguojančios lubos ir įvairia šviesių atspalvių mediena apmuštos sienos. Už orkestro pakylos kaip gražiausia interjero puošmena stūkso 84 registrų vargonai, Danijoje treti pagal dydį. Tokia aplinka tarsi suminkštino buvimą, sušildė ir keistai užhipnotizavo – įsitaisiusi balkone galėjau pamažu grimzti į kitą pasaulį.

 

Kimo Matthäi Lelando nuotr.

 

Prieš prasidedant koncertui netoliese esančioje eilėje pastebėjau tris merginas baltomis suknelėmis ir baltais nuometais (ir baltais sportbačiais!). Jokių pristatomųjų kalbų. Į salę įžengė juodu plisuotu sijonu segintis dirigentas Bjarnis Frimannas Bjarnisonas. Suskambėjus pirmajam kūriniui – amerikiečių modernizmo kompozitoriaus Charleso Iveso „The Unanswered Question“ („Neatsakytas klausimas“), tos trys baltasuknės išslinko iš savo vietų ir didesnę dalį koncerto praleido šokdamos arba kitaip judėdamos ant scenos. Lėta, tyli styginių muzika ir jai kontrastuojantys trimitas su fleitomis, neįprastai įsikūrę skirtingose salės vietose (pavyzdžiui, tarpduryje į balkoną ir fojė), suteikė mistinį, dezorientuojantį pradžios toną – kurį laiką tiesiog nesupratau, iš kur sklinda tie pučiamųjų užduodami klausimai. Tai vienas ankstyvųjų C. Iveso kūrinių, tuo metu nesulaukęs pripažinimo, – laiko dulkės nuo jo nupūstos tik 1984-aisiais, tad galimai tokia archeologinė gija sieja jį su bendra koncerto tema. 

Po penkių ar šešių minučių scenoje pasirodė jauna sopranė Marlene Metzger ir užtraukė Venecijos baroko kompozitorės Barbaros Strozzi už širdies griebiančią sapfiškų tonų dainą „Lagrime Mie“ („Mano ašaros“), skirtą dainos autorės tėvo įkalintai draugei Lydiai. Kaip O. Ravn kadaise Danijai ir pasauliui prikėlė rašytoją Tove Ditlevsen, taip atsitiko ir B. Strozzi atveju, – O. Ravn puikiai sekasi traukti moteris iš užtamsintų istorijos puslapių. Ruošdamasi šiam performansui, kūrėja savo „Substack“ platformoje aprašė anekdotinę istoriją, kaip paskambino orkestro vadovui siūlydama įtraukti kompozitorę B. Strozzi į programą, o vadovas atsakė: „Žinoma, paskambinkim jai.“ Laimei, sužinojęs, kad ji mirė 1677-aisiais, jis tik nusijuokė ir pasiūlymui neprieštaravo. 

Skambant graudulingai meilės dainai trys mergelės scenoje judėjo susikibusios už rankų, o kairėje už smuikų prie stalelio sėdėjo smaragdine suknele vilkinti pati O. Ravn ir gyvai spausdino ant vargonų projektuojamą tekstą – itin tiesiogiai atliko rašytojos vaidmenį. Įspūdingi vargonų vamzdžiai ir nelygus jų paviršius kiek trukdė sutelkti dėmesį į raides. Iš pradžių autorė pateikė techninį koncertų salės apibūdinimą, vėliau perėjo prie poetinių impresijų apie samanas ir rankas.  

Tokia ir buvo performanso jungtis su Danijos violončelės žvaigždės, tarptautinio pripažinimo sulaukusios kompozitorės Josefine Opsahl kūrinio premjera „Hands II“ („Rankos II“). Mergelės dingo nuo scenos, jokio teksto ant vargonų skaityti nebereikėjo. Kompozitorė su orkestru atliko dramatiško filmo garso takelį menantį kūrinį. Per kūrinio pauzes ji pati arba orkestro dalyviai iškeldavo rankas ir palikdavo jas kyboti ore tarsi artefaktus – it pagrindinius savo muzikos gamybos įrankius, atsakingus už taktilinę jungtį su pasauliu.

Visgi pagrindinis performanso veikėjas pasirodė esąs didelis juodas akmuo. Vargonais bėgantis tekstas informuoja, kad O. Ravn Britų muziejaus ekspozicijoje atrado tris daugiau nei dviejų tūkstančių metų senumo figūrėles ir šitaip sužinojo apie Afroditės šventovę Pafose, kurios švenčiausias objektas buvo neįprastos formos gabro akmuo. Šis akmuo buvo toks žymus, kad jo atvaizdas randamas ant žiedų ir monetų. Sakoma, kad, romėnams uždraudus kulto praktikas, šventikės slėpdamos jį užkasė. Daugelį šimtmečių manyta, kad akmens nebėra, tačiau jis galiausiai atrastas 1888 m. Tas akmuo vis dar stovi Kipre, tad O. Ravn sutarė su menininku Giovanni Casusu, kad šis 3D formatu nuskenuotų akmenį. Jo projekcija sukosi ant didžiųjų vargonų, kol koncerto dalį baigė jaunosios kartos amerikiečių kompozitorės Missy Mazzoli kūrinio orkestrui „Orpheus Undone“ („Pražuvęs Orfėjas“) pirmoji dalis (Danijoje ji atlikta pirmą kartą).

Po pusvalandžio pertraukos grįžus į salę, priešais orkestrą stovėjo pilku audeklu apvyniota ir mėlynomis virvėmis aprišta žmogaus dydžio dėžė. Ar tai paslaptingasis akmuo materializavosi ant scenos? Antrosios M. Mazzoli kūrinio dalies nebeatsimenu, tiek daug intrigos scenon įnešė tas objektas. Šalia jo baltasuknės mergelės sukamaisiais judesiais minkėsi ir grąžėsi krūtis, lyg apsėstos senovės kulto narės susikibusios šoko ratu. Jos ir toliau paslaptingai judėjo scenoje, retsykiais kartu su pačia O. Ravn, kol grįžusi sopranė atliko antrą ir didžiausią B. Strozzi hitą „Che Si Puo Fare?“ („Ką daryti?“). Galiausiai vakaro dainas M. Metzger vainikavo XII a. vokiečių kompozitorės Hildegardos Bingenietės lotyniška antifona „O rubor sanguinis“ („O, kraujo raudonis“).

Vakarą baigė I. Stravinskio siuita iš baleto „Ugnies paukštė“. Kaip sakė performanso sumanytoja, šis kompozitorius programoje atsirado dėl to, kad reikia parduoti bilietus. Į salę įskridus liepsnojančiai paukštei, mergelės ėmė plėšti pilką audeklą nuo paslaptingojo objekto, lyg tyčia, lyg netyčia atidengdamos jo viduje išsiuvinėtus mįslingus simbolius. Galiausiai iš po jo pasirodė sena, tamsiai ruda spinta. Kai kurie teigė akimirką vietoj jos įsivaizdavę stebuklingąjį Afroditės akmenį. Turbūt tai magiško ritualo esmė? Jis magiškas tik jame dalyvaujantiems ir juo tikintiems.

Nors ir galima kalbėti apie pretenziją į Gesamtkunswerk – įkurdinti erdvę, žmones ir daiktus vienoje meninėje patirtyje, permąstant koncertinę formą, – labiausiai magėjo atsakyti į klausimą, ar toks bandymas pavykęs. Deja, nelikau iki galo įtikinta. Ritualas stūmė muziką į antrą planą: tiek pirmoje koncerto dalyje mėgindama spėti paskui vargonais bėgantį tekstą, tiek antroje dalyje suprasti, kas, kaip ir kodėl vaikšto aplink orkestrą, kodėl pati O. Ravn veikia ne kaip performanso dalyvė, o labiau kaip vadovė ar prižiūrėtoja, nesugebėjau pasimėgauti muzika ir atlikimu. Koncertinės formos atnaujinimas, mano galva, neturėtų mėginti užimti žiūrovo kokiais nors kitais dalykais (šitaip leidžiant suprasti, kad įprastai tokiuose koncertuose nuobodžiaujama), veikiau papildomomis priemonėmis ir sprendimais padėti publikai giliau ir prasmingiau patirti muziką.

Po koncerto vykusioje trumpoje diskusijoje žurnalistė kalbino vakaro autorę ir griežusią violončelininkę. Jos atskleidė prieš koncertą susitikusios tik vieną kartą, o vėliau prie kūrinių dirbusios savarankiškai. Pateikė tai kaip teigiamą dalyką – atseit viską bemat pajutusios ir supratusios, tačiau man tai iš dalies paaiškino per koncertą neapleidusį jausmą, lyg trūktų dėlionės detalių. Be to, su orkestru buvo skirtos vos dvi keturių valandų repeticijos (kaip sakė pati O. Ravn, tokie yra teatro apribojimai). Deja, individualių muzikos pasirinkimų ir jų sąsajų pašnekovės nepaaiškino, tad lieku prie teorijos, kad beveik visus kompozitorius (išskyrus I. Stravinskį) O. Ravn sąmoningai parinko tokius, kurie vienu ar kitu metu buvo likę istorijos paraštėse. 

Charizmatiškoji O. Ravn, kupina idėjų ir sumanymų, puiki, įdomi pašnekovė, savo projektą pavadino savotiška spekuliatyviąja archeologija. Per bendrystę su menine intencija atsiveria langas į praeitį ir būsenas, kurių neleidžia pasiekti faktai ar intelektas. Per muziką klausytojas turi galimybę atsiplėšti nuo simbolių, kurių gausu literatūroje. Muzika ne simbolizuoja – ji tiesiog yra. 

Tai įkvepiančios ir įdomios mintys, tačiau mūsų laikais įdomybių medžioklė nėra labai sudėtinga, tad šito nepakanka – tokiuose kūriniuose visada pasigendu sintezės. Simbolių kupiną discipliną „sutuokti“ su tiesioginės patirties meno šaka atrodo gana sudėtinga užduotis. Kad jos viena kitai netrukdytų, tikriausiai reikalingas dar radikalesnis erdvės, išdėstymo ir atlikimo permąstymas. Veikiausiai vienos rašytojos tam nepakanka, jungiant du pasaulius reikia daugmaž lygiaverčio tų pasaulių kūrėjų dalyvavimo. 

Vis dėlto šis kūrinys įrodo, kad idėjinis ir meninis muzikos programų kuravimas tikrai gali įnešti naujų vėjų į griežtai apibrėžtą ir ilgamečių tradicijų suvaržytą atlikimo formą. Nors kūriniui pritrūko performansą ir koncertą siejančios gijos, paskiros jo dalys liudija, kad klasikinės muzikos koncertuose esama erdvės netradiciniam atlikimui – pavyzdžiui, pergalvojant atlikėjų vietą salėje ar išlaisvinant orkestro muzikantus nuo sėdėjimo „sudėjus rankas“. 

Laukiau, kokių atgarsių koncertas sulauks Danijoje, tačiau pasirodė tik dvi liaupsės didžiuosiuose dienraščiuose. Pasigedau išsamaus atgarsio ar subtilaus žvilgsnio, bet paskui prisiminiau publiką: tai buvo ne tipiniai klasikinės muzikos koncertų lankytojai, o rašytojos instagramo sekėjai – skaitantys šiuolaikinę literatūrą, laisvi, madingi ir laimingi žmonės. Nepaisant kūrinio trūkumų, naujų idėjų injekcijos turi galimybių klasikinės muzikos koncertams suteikti papildomo skonio. Gal netgi tokio, kad juose šypsotųsi ir kostiumuoti svečiai?