Šiais laikais kultūros įvykių reikšmę dažnai lemia ne tik vietiniai, bet ir tarptautiniai regioniniai kontekstai. Juolab kad sąvoka „užsienis“ ir su ja susiję judėjimo bei mąstymo apribojimai yra gerokai išsitrynę. Nesistebi sutikęs lietuvių ne tik Latvijos pajūry, bet ir Latvijos nacionalinėje operoje (LNO) –­ tarp Rygos operos festivalio publikos. Kita vertus, Modesto Pitrėno diriguojamas Vilniaus festivalio baigiamasis koncertas buvo ypatingas ne tik todėl, kad prie Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro pulto stojo jo būsimasis meno vadovas. Bet ir dėl to, kad Latvijos pirmininkavimui ES Tarybai skirtą koncertą dirigavo buvęs LNO vyriausiasis dirigentas, taigi, kaimynų muzikiniame gyvenime gan ryškų pėdsaką palikęs lietuvis. Kita vertus, šiame koncerte latvių pianisto Vestardo Šimkaus atliekamas Sergejaus Prokofjevo Trečiasis koncertas fortepijonui ir orkestrui padėjo nuskambėti intelektualesnei, moderniai latvių kultūros gaidai. Visiškai priešinga tradicinė estetika karaliavo lygiagrečiai Vilniaus festivaliui birželį vykstančiame Rygos operos festivalyje.

Šių metų, aštuonioliktasis, Rygos operos festivalis buvo kryptingai dedikuotas vienam kompozitoriui – Giacomo Puccini. LNO repertuare sukaupta pakankamai jo operų: „Toska“, „Bohema“, kaip diptikas rodomi „Džanis Skikis“ ir „Vilisės“ (naujausia teatro premjera diriguojant M. Pitrėnui), „Madam Baterflai“ ir „Manon Lesko“. Meniniu požiūriu Puccini skirtas festivalis galbūt sumanytas kaip tam tikra atsvara prieš keletą metų rengtam Richardo Wagnerio operoms skirtam festivaliui, o drauge, be abejo, kaip masalas publikai. Juk Puccini – vienas populiariausių operos kompozitorių. Tačiau dar nė karto, kiek teko lankytis pastarąjį dešimtmetį, Rygos operos šventė neatrodė tokia nuobodi – be iššūkių, meninių sukrėtimų.

Tiesa, mačiau tik du spektaklius (bet iš atsiliepimų apie kitus supratau, kad tokia buvo viso festivalio linija). Tai tiesiogine prasme istorinis „Madam Baterflai“ pastatymas – spektaklis buvo sukurtas 1925 m. ir iki šiol rodomas bent kartą per metus autentišku pavidalu su anuomet dailininko Eduardo Vitolo sukurtomis (žinoma, mūsų dienomis restauruotomis) dekoracijomis ir kostiumais. Antrasis matytas spektaklis „Manon Lesko“ –­ vienas naujausių teatro pastatymų, jo premjera įvyko šių metų vasarį.

Tačiau nei šiuolaikiškai eklektiška, nors ir mėginanti lygiuotis į konceptualiai išgrynintus spektaklius, „Manon Lesko“, nei amžiaus pradžios atviruką apie egzotiškas šalis primenanti „Madam Baterflai“ netapo atradimais, tik dar kartą patvirtino bendrą tiesą, kad spektaklio gerumas ir paveikumas nepriklauso nuo pastatymo stiliaus: šiuo atveju tiek šiuolaikinis, tiek istorinis (tradicinis) pastatymai nebuvo įdomūs, įtaigūs ir visiškai nepadėjo nuskambėti muzikai. Būtent pastarąjį teiginį apmąsčiau žiūrėdama „Madam Baterflai“ –­ kažkodėl manoma, kad šiuolaikiniai režisūriniai operos pastatymai trukdo muzikai, ją gožia, bet žiūrėdama į istorinį, par excellence tradicinį „Madam Baterflai“ spektaklį įsitikinau, kad visiškai negyvybingas, o mūsų dienų supratimu, net kartais ne itin skoningas, primenantis vodevilį scenos veiksmas tiesiog užmuša Puccini dramą. Ją gali suvokti tik kaip sentimentalius vaizdelius su iki kaulų smegenų žinomomis (ir kiek pabodusiomis, teatleidžia man prisiekę Puccini mylėtojai) melodijomis.

Vis dėlto festivalio spektaklis turi turėti ir savo „vinį“, „Madam Baterflai“ tai buvo pagrindinės partijos atlikėja iš Japonijos Hiromi Omura. Ji dainuoja šią partiją daugelyje pasaulio teatrų – ne vien latviai nori patraukti publiką Čio Čio San partijos atlikėja iš Japonijos. Solistė pasižymi gražiai išlavintu balsu, nuoširdžia laikysena scenoje, tačiau negalėtum pasakyti, kad dainavimas ar vaidyba būtų išskirtiniai. Kviestinės solistės partneriai buvo latvių dainininkai. Pinkertoną dainavo LNO tenoras And­ris Ludvigas. Dramatinio tenoro savybių nestokojantis solistas vis dėlto per daug forsavo balsą, galbūt dėl to, kad dirigentas Martinas Uozuolinis, regis, visiškai nežabojo dinaminių orkestro bangų. Vokaliniu požiūriu gražiai pasirodė Suzuki vaidmens atlikėja mecosopranas Laura Grecka ir Šarplesą dainavęs vienas pagrindinių LNO baritonų Janis Apeinis, kiti solistai.

„Madam Baterflai“ žiūrėjau birželio 13 d., o kitą vakarą rodomoje „Manon Lesko“ kaip kviestinė spektaklio žvaigždė turėjo dainuoti Asmik Grigorian (ji dainavo ir operos premjerą). Deja, solistė susirgo, ir Manon įkūnijo sopranas Juliana Bavarska. Spektakliui šis pakeitimas neišėjo į naudą – šiek tiek utriruojant galima sakyti, kad spektaklyje neliko Manon – nei muzikiniu, nei sceniniu požiūriu. Muzikiniu, nes solistė savo gana vidutiniu dainavimu, kuriam lyg ir nieko negalėtum prikišti, bet kuriuo žavėtis taip pat neturėtum už ką, greta visomis pietietiško temperamento ir balso spalvomis žaižaruojančio turkų tenoro Murato Karahano (Ševaljė de Grijė) net neturėjo šansų sužibėti. Sceniniu – mat režisierės Inaros Sluckos ir kostiumų dailininkės, latvių mados dizainerės Keitos sukurtas įvaizdis, nors ir stilingas, visiškai netiko J. Bavarskai. Kad įtikintų, jog ji yra vyrus iš proto vedanti femme fatale, šiai konkrečiai solistei reikėjo kitokio sceninio rėmo.

Abstrakčiu Pietų, greičiausiai Italijos, koloritą atkuriančiu scenovaizdžiu (dailininkas Martinas Vikarsis, vaizdo projekcijos Katrinos Neiburgos, šviesos Igorio Kapustino) apeliuojama į šių dienų turtingųjų gyvenimą, tačiau spektakliui tai nesuteikia jokio meninio aktualumo. Tiesiog „nekabina“.

Iš solistų gerą įspūdį paliko dar gana jaunas LNO bosas Rihardas Mačanovskis (Lesko), jis, beje, birželio 21 d. įspūdingai pasirodė ir Vilniaus festivalyje atliekant Ludwigo van Beethoveno Devintąją simfoniją. Turtingąjį Manon meilužį Gerontą de Ravuarą įtaigiai vaidino puikus latvių solistas, bosas Krišjanis Norvelis. Taip pat dainavo jaunosios kartos tenoras Raimondas Bramanis (Edmontas), Laura Grecka (madrigalo solistė) ir kiti dainininkai. Ir šį vakarą dirigavo M. Uozuolinis – LNO vyriausiasis dirigentas, ir vėl orkestras kartais kėsinosi užgožti solistų dainavimą. Galbūt priežastis ta, jog šis dirigentas iki pradėdamas dirbti operoje buvo labiau susijęs su simfoninės muzikos dirigavimu (jis net yra dirigavęs keletą šiuolaikinės muzikos koncertų Vilniuje), o dainavimo ir orkestro griežimo akustinis derinimas reikalauja tam tikro jautrumo ir įgūdžių, kurių, tikėtina, maestro įgis ateity.

Vis dėlto truputį liūdna, kad šiuolaikinių vėjų ir didesnių ambicijų nevengdavęs Rygos operos festivalis pasuko tarsi laiko mašina atgal – į saugią praeitį. Galbūt tik laikinai, gal tik iki kitų metų festivalio; bet paskui A. Baranauską norisi pakartoti: „Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?“

O mes pasekime buvusio LNO vyr. dirigento M. Pitrėno koncertiniais marš­rutais, kurie jį birželio 21 d. atvedė į baigiamąjį Vilniaus festivalio koncertą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Žinoma, džiugina, kai mūsų menininkai garsina Lietuvą dirbdami užsienyje, bet ne mažiau džiugina, kai jie atranda savo nišą gimtinėje. Šiuo požiūriu finalinis Vilniaus festivalio akordas tapo uvertiūra būsimam Nacionalinio simfoninio orkestro sezonui su nauju vyriausiuoju dirigentu – M. Pitrėnu. Tad ir Beethoveno Devintoji simfonija atliko simbolinį vaidmenį ne tik kaip kūrinys, kuriame skamba Europos Sąjungos himnas (primenu, koncertas skirtas Latvijos pirmininkavimui ES Tarybai), bet ir opusas, susiejęs orkestro istoriją, kurioje ypatingą vietą užima ilgamečio LNSO vyr. dirigento Juozo Domarko visų Beethoveno simfonijų interpretacijos, ir orkestro ateitį.

Devintoji simfonija yra iš tų kūrinių, kuriuos, regis, visi žino. Tačiau išgirsti šį kūrinį, atliekamą gyvai, bent jau pastaruoju metu progų daug neturėjome. M. Pitrėnas pateikė labai aiškią, detalizuotą, o drauge šio nemenko kūrinio visumą išryškinančią interpretaciją. Raiškiai suskambo orkestro grupės, kiekviena simfonijos dalis turėjo savo nuotaiką, štrichą, o finalinės „Odės džiaugsmui“ apoteozė pasiekta meistriškai suvaldžius įvairius muzikos parametrus – pasiekta pasigėrėtina ratio ir emotio vienovė. Solistai Lienė Kinča (sopranas, Latvija), Olesia Petrova (mecosopranas, Rusija), Andreasas Schageris (tenoras, Vokietija) ir R. Mačanovskis (baritonas-bosas, Latvija) gražiai papildė finalą. Ypač gerą įspūdį paliko O. Petrova (dainuojanti ne tik gimtajame Sankt Peterburge, bet ir Rygos operoje ir net debiutavusi Niujorko Metropoliteno teatre) bei, kaip minėjau, R. Mačanovskis. Monumentalumo skambesiui suteikė Kauno valstybinis ir LNOBT chorai (vadovai Petras Bingelis ir Česlovas Radžiūnas).

Pirmąją koncerto dalį pradėjo latvių muzikos klasiko, M. K. Čiurlionio bendraamžio, Emilio Darzinio „Melancholiškas valsas“ – savotiška, nors visai maloni Sibelijaus ir Čaikovskio stilių parafrazė (kompozitorius iš tiesų jais žavėjosi, o kadangi mirė 31-erių, nenuostabu, kad nespėjo išaugti šių įtakų). O toliau Prokofjevo Trečiąjį koncertą C-dur grojo latvių fortepijono virtuozas Vestardas Šimkus. Marios Canals tarptautinio pianistų konkurso Barselonoje nugalėtojas yra žinomas ir Lietuvoje, čia ne kartą koncertavo. V. Šimkaus puikiai perteiktas Prokofjevo muzikos dygumas, modernistinis „objektyvumas“ tapo gera atsvara prieš savaitę patirtam tam tikram nusivylimui ir suteikė įdomesnių spalvų latvių muzikinės kultūros įvaizdžiui subjektyviame šių eilučių autorės vertybių žemėlapyje.