Beata Baublinskienė. Klaipėdos elinge rugpjūčio 1 d. įvykęs vienkartinis spektaklis – Richardo Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“ (festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“) – paliko didžiulio meninio įvykio įspūdį. Jo atmosfera man susisiejo su Klaipėdos, kaip Livonijos kultūros dalies, būtimi iki šių dienų. Prieš 9 metus Taline mačiau Wagnerio „Parsifalį“, labai panašiai inscenizuotą senajame uosto doke. Aukštos meninės temperatūros ir jūrinės aplinkos deriniu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatymas „Skrajojantis olandas“ man susisiejo ir su pernai aplankytu Rygos-Jūrmalos festivaliu (nors ten ir nerodytos operos). Klaipėdiečių pastatymas elinge turi tam tikrą bendrą dvasinį vardiklį su estų ir latvių klasikinės muzikos vasaros scenomis. Tą nenusakomą, galbūt subjektyvų įspūdį pajutau vos nuskambėjus pirmiesiems uvertiūros garsams; aišku, didžioji šio pastatymo stiprybė ir yra puikus muzikinis parengimas.

 

Skaidrė Baranskaja. Wagneris iš tiesų labiau tinka šiaurietiškiems kraštams ir kontekstams. Jis galbūt net tampa geriau suprantamas, kai atsiranda šiaurietiškas akcentas. Tada viskas susijungia į viena: jūra, painios vagneriškos aistros ir jo idealizmas. Juk jo operose kalbama apie šiandien sunkiai bepasiekiamus idealus.

Tokio spektaklio Lietuvoje dar nesame turėję. Būta bandymų, galbūt sėkmingų („Aida“ dabartinėje Daukanto aikštėje prieš bene pusę amžiaus, „Pilėnai“ Trakų pilies kieme ir t. t.), bet tokio lygio pasiekta nebuvo. Akivaizdu, kad kūrėjai domėjosi spektakliais atvirose erdvėse, turėjo aiškų supratimą, kaip jie padaromi: teatre kuriamas spektaklis turi vienas taisyk­les, o kuriamas ne teatre – kitas. Na, ir, žinoma, prisidėjo statytojų fantazija. 

 

 

Beata. Fantazija lėmė ir puikių, ir ginčytinų momentų, bet faktas yra tas, kad labai gerai išnaudotos esamos sąlygos.

 

Skaidrė. Statytojai puikiai suprato, ką darė ir ką norėjo pasakyti. Wagneris šioje erdvėje tapo geru pasirinkimu.

 

 

Beata. Ir būtent „Skrajojantis olandas“ tiek meniniu, tiek istoriniu požiūriu labai tiko. Bėgdamas iš Rygos dėl skolų 1839 m. į Karaliaučių Wagneris važiavo kaip tik per šiuos kraštus, per Kuršių neriją.

 

Skaidrė. O plaukdamas iš Karaliaučiaus į Londoną susidomėjo Heine’s poema: pateko į audrą, kuri jam susisiejo su Heine’s siužetu ir, sakyčiau, jo kraštutiniu idealizmu. Pavyzdžiui, kodėl tam, kad įrodytų savo nekaltumą, Zentai reikėjo žudytis? Mūsų jūra turbūt diktuoja tokią aukštą temperatūrą ant kranto, pati būdama šalta.

 

 

Beata. Spektaklyje gerai išnaudota senojo elingo erd­vė, ji jau savaime yra scenografija. Reikėjo tiesiog prie jos prisitaikyti, tai ir buvo išradingai padaryta. 

 

Skaidrė. Tik man, kitaip nei daugumai, scenografiškai labiausiai patiko ne į publiką įplaukiantis, įvažiuojantis laivas, bet orkestro scena. Tasai uždaras kvadratas aprūdijusiomis, lyg patina aptrauktomis sienomis, jame orkestras įkūnijo seno ir naujo jungtį, uždėjo gerą postmodernų akcentą. Muzikantai buvo apšviesti geltonos žvakių šviesos, ir tai iš karto davė pojūtį, kad įkeli koją į praėjusį amžių. Kad istorija nėra apie tai, kaip į jūrą išplaukia Jonelis, o Marytė jo laukia. Viskas labiau panėšėjo į citatą iš praeities, į reveransą Wagnerio laikams. Orkestras sėdėjo visiškai kitokioje nuo visos likusios aplinkos erdvėje. Jei norėjai panirti į heiniškosios romantikos atmosferą, galėjai nežiūrėti nei į laivą, nei į choro ar personažų judėjimą; užteko matyti orkestrą ir klausytis balsų. Šiuo požiūriu akcentai sudėlioti itin jautriai. Galbūt kai kam laivas su fejerverkais padarė patį didžiausią įspūdį, bet tie, kurie norėjo, galėjo išgirsti visus subtiliuosius niuansus.

 

 

Beata. Beje, orkestro iškėlimas į pirmą planą visiškai neprieštarauja Wagnerio estetikai, nes orkest­ras šiam kūrėjui operoje buvo svarbiausias. Kad jau kalbame apie orkestrą, reikėtų pabrėžti spektaklio dirigento Modesto Pitrėno atliktą didelį darbą. Atrodytų, geriausi orkestrai telkiasi sostinėje, o gerai grojantis orkestras pirmiausiai asocijuojamas su koncertiniu kolektyvu. Teatro orkestrams lūkesčiai visuomet mažesni. Bet Pitrėnas su muzikinio (net ne operos) teatro orkestru išgavo visą Wagneriui reikalingą charakterį, kokybę, sodrų skambesį.

 

 

Skaidrė. Tik man smalsu, ar visi orkestro artistai buvo iš Klaipėdos muzikinio teatro, ar nebuvo pasitelkta papildomai? Ir ar grojo būtent vagneriškos sudėties orkest­ras? Kiek žinau, Wagnerio operų orkestras yra išplėstas.  

 

 

Beata. „Skrajojančio olando“ orkestras dar nėra toks megalomaniškas, kaip jo vėlyvųjų operų. Be to, interpretacijos kokybę juk lemia ne tiek dydis, kiek proporcijos. Aišku, dėl orkestro sustiprinimo papildomais atlikėjais reikėtų teirautis teatro, bet pagrindas vis tiek buvo Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, tikrai nusipelnęs komplimentų.

 

Skaidrė. Labai gerai, kad opera buvo sutrumpinta iki vienos dalies spektaklio.

 

 

Beata. Kitaip turbūt būtų vargiai įmanoma. Išsėdėti lauke pučiant marių vėjui ilgiau nebūtų labai patogu, o pandemijos sąlygomis didesnį renginį saugiau organizuoti atvirame ore, juo labiau kad Klaipėdos muzikinis teatras savo pastato dabar ir neturi; be to, geriau, kai renginys yra trumpesnis nei ilgesnis... Bet paradoksas tas, kad visi tie apribojimai lėmė labai gerą meninį rezultatą.

 

Skaidrė. Ar nebus taip, kad ši Pitrėno sutrumpinta „Skrajojančio olando“ redakcija bus pradėta naudoti – pastatyta dar kur nors?

 

 

Beata. Bent jau pats teatras tikrai galėtų „Skrajojantį olandą“ rodyti tokia forma. Kita vertus, spektaklio sėk­mė didžia dalimi priklauso ir nuo solistų.

 

Skaidrė. Rodos, 2014 m. žiūrėjau Francescos Zambello „Skrajojantį olandą“ LNOBT su Almu Švilpa, jis dar dainavo „Valkiriją“. Jau tada jo balse girdėjau – kiek apie tai galiu spręsti – daug moduliacijų, spalvų. Kartais net nelabai galėdavau susiorientuoti – jis bosas ar baritonas. 

 

 

Beata. Jis yra bosas ir baritonas. Olando partija labai tinka tokio tipo balsui.

 

Skaidrė. Jau tąkart LNOBT supratau, kad solistas nepaprastai gražaus balso. Bet dabar jis dar labiau atsiskleidė: arba balsas patobulėjo, arba įvyko kažin kokie akustiniai stebuklai. Spektaklio įgarsinimas buvo geras, švarus. Kartais net suabejodavau, ar solistai su mikrofonais.

 

 

Beata. Skambesys buvo natūralus. Galbūt mikrofonas kaip tik leido geriau išgirsti dainavimo niuansus. Apskritai Olando partija buvo labai atsakingai Švilpos paruošta nuo pirmos iki paskutinės natos. Be abejo, jis dainuoja Olandą ne pirmus metus, tad gerą įspūdį turbūt lėmė ir patirtis, bet imponavo ir balso šviežumas (labai gražios apačios), puikus muzikinės minties vedimas, muzikalumas.

 

Skaidrė. Mane nustebino solisto ištvermė: Olando arija trunka bene 14 minučių. Pavyzdžiui, balete po 14–15 min. intensyvaus šokio reikia kaip nors pailsėti.

 

 

Beata. Dainuojant irgi dirba raumenys. Bet profesionalas visada žino, kaip ir ką reikia daryti, kad balsas nenuvargtų.

 

Skaidrė. Man patiko latvių tenoras Andris Ludvigas-Erikas ir mūsų Rafailas Karpis-Vairininkas, esu jo gerbėja. Jei Ludvigo balsas labiau klasikinis, tai Karpio – lyg kokio dieviško cherubino, labai minkštas, itališkas. Abu tenorai buvo lyg priešprieša baritonui ir bosui – Tadui Girininkui-Dalandui. Bet ir Švilpa tobulas, ir Karpis puikus. Juk pirmasis balsas, kurį išgirdome šioje operoje, buvo Rafailo-Vairininko. Paskui tiesiog laukdavau, kada jis uždainuos, kad lyg kokios sirenos pasiklausyčiau. Puikūs ir balsas, ir vaidyba.

 

 

Beata. Senojo Dalando paveikslą įtikinamai įkūnijo Girininkas. Reikia pripažinti: šis solistas – patyręs vag­neristas bent jau Lietuvos mastu. O Karpis scenoje išties visuomet charizmatiškas.

Ir, žinoma, Sandra Janušaitė-Zenta. Žvelgiant iš laiko perspektyvos, Zenta, jei neklystu, buvo jos debiutinis vaidmuo 2003 m. per Zambello premjerą LNOBT. Būtent tuomet ji ryškiai sužibėjo kaip talentinga debiutantė, daugelis atkreipė į ją dėmesį. O dabar Zentos vaidmuo dar patobulėjo (kalbu ir apie dainavimą, ir apie buvimą scenoje). Kiekvienas solistės išgaunamas garsas – aukso vertės. Galima sakyti, šiandien Janušaitės Zenta yra meistriškumo ir patirties nušlifuotas deimantas.

 

Skaidrė. Didžiausią įspūdį daro tai, kad ji nepervaidina. Reta operos dainininkė turi gebėjimą organiškai pateikti vaidmenį, nes daugelį, matyt, gąsdina rampa, reikalavimas parodyti žiūrovui kiekvieną emociją. Sandros koncentracija į tai, ką dainuoja, ir plastika natūraliai dera. Ji mįslinga dainininkė.

 

 

Beata. Išties Janušaitė labai korektiška scenoje. Niekada nedaro, ko iš jos neprašo: viršaus nuo savęs nelinkusi pridėti. Perteikia – pirmiausia dainavimu – personažą, muziką, bet ne save, kaip asmenį.

 

Skaidrė. Balsu solistė greičiausiai valdo labai stiprią vidinę energiją, charizmą, ir jai visiškai nereikia scenoje papildomai darkytis. Ji tiksliai jaučia, kiek reikia padaryti, kad kas nors įvyktų. Tai retas gebėjimas. Pavyzdžiui, Anna Netrebko irgi niekada neperspaudžia, jos plastika labai organiška. Man daro įspūdį, kai operos solistė taip tiksliai valdo kūną.

 

 

Beata. Ką galėtume pasakyti apie spektaklio režisūrą? Scenovaizdį? Choreografiją?

 

Skaidrė. Visko čia buvo. Tos vaikščiojančios mumijos... 

 

 

Beata. Olando įgulos nariai? Man mumijos neužkliuvo. Sceniniai efektai – kodėl gi ne?

 

Skaidrė. Būtent, jei matyti, kad tai į labai jau plačią publiką orientuoti efektai, truputėlį suprastėja bendras įspūdis. Domėjausi choreografija operoje, ką ji apima: ar tik šokį, ar ir paprasčiausią sceninį judesį. Šiuo atveju man pritrūko choreografo subtilumo ir lygiavimosi į visą komandą. Karstymasis virvėmis atrodė įspūdingas (nors priminė vilniškį „Olandą“), bet mumijų plastika, atkeliavusi iš filmų apie zombius, sukėlė abejonių.

 

 

Beata. Gal čia „pramušė“ muzikiniam teatrui artimesnė miuziklo estetika?

 

Skaidrė. Pavyzdžiui, meistro Franco Zeffirelli’o pastatymuose choreografas visada būdavo labai svarbus, susivokiantis žmogus. Jeigu operoje šokama, šokis bus aukščiausio profesionalumo. Jei vaikščiojama, bus aukščiausio profesionalumo judesys, jokio pusiau profesionalaus vaizdavimo – krokodilo ant riedučių ar pan.

 

 

Beata. O aš gana tolerantiškai žiūriu į kitokios estetikos priemaišas, jei nėra labai įkyrios. Žinoma, Wagneris priklauso XIX a. romantizmo estetikai, kur menas suvokiamas beveik kaip religija, o scena – kaip altorius. Bet jeigu pažiūrėtume į operos šaknis, genezę, į baroko operą, tai išvystume sceninį vyksmą, grįstą efektais, skirtais nustebinti, apstulbinti publiką (deus ex machina ir pan.). Žiūrint į „Skrajojantį olandą“ ne tik kaip į romantinį, bet ir kaip į pasakinį siužetą, iš fantastikos ar siaubo filmų estetikos (iš šiuolaikinių pasakų suaugusiems) atėję sprendimai visai pateisinami. Jie galbūt skirti žmonėms, kurie užsuko į spektaklį atsitiktinai, pavyzdžiui: švęsdami Klaipėdos gimtadienį norėjo kur nors nueiti šeštadienio vakarą ir, išgirdę apie premjerą, spontaniškai nusipirko bilietus... Sutinku, buvo ant gero skonio ribos balansavusių momentų, bet jie neišmušė iš vėžių.

 

Skaidrė. Turiu minty visos statytojų komandos tolygumą. Režisūra (koncepcijos autorius ir režisierius Dalius Abaris, režisierius Gediminas Šeduikis), scenografija (D. Abario ir Sigitos Šimkūnaitės), kostiumai (Sandros Straukaitės) – aukšto meninio lygio, o choreografija (Aurelijaus Liškausko) manęs neįtikino. Manyčiau, „Skrajojančio olando“ judesį buvo galima spręsti įdomiau. Choreografas deklaravo: jei žiūrovams atrodys, jog nieko nebuvo daryta iš jo pusės, bus labai gerai. Bet matėsi, kad buvo daryta... 

 

 

Beata. Finaliniai fejerverkai turbūt irgi buvo labiau miesto šventės atributas nei organiška spektaklio dalis?

 

Skaidrė. Miesto, teatro gimtadienio akcentas. Bet kiekvienas mato savaip. Aš visur ieškau metaforų, šifruoju, kas norėta pasakyti. Man laivo įplaukimas į publiką ir finaliniai fejerverkai, kai pagal siužetą Zenta nušoka nuo olos, kad įrodytų savo nekaltumą, o Olandas išsigelbėja nuo prakeiksmo, nesusiveda į nuosek­lią visumą.

 

 

Beata. Olandas išgelbėtas, dėl to ir džiaugsmas, fejerverkai. Jo siela išsigelbsti.

 

Skaidrė. Gerai. Bet kodėl laivas įplaukia į publiką?

 

 

Beata. Nes pats didžiulio objekto artėjimas daro įspūdį fiziškumu.

 

Skaidrė. Bet kiek jis buvo efektyvus? Jei kalbėsime apie žaidimus su perspektyva, žvilgsniu, emocija, kai laivas atsiduria per arti, jis užstoja bendrą vaizdą – net herojų gerai nematai. Tai trukdo.

 

Beata. Laivas šiuo atveju ir yra pagrindinis herojus.

 

Skaidrė. O aš norėjau matyti visas Janušaitės emocijas ir Švilpos Olandą. Jei laivas būtų ne atplaukęs, bet nuplaukęs, ypač tamsoje, kai susidarė iliuzija, jog tolumoje yra tikra jūra, ne marios, būčiau geriau mačiusi operos veikėjus ir istorija būtų aiškesnė. Idealistinis operos moralas mane būtų labiau pasiekęs nei dabar, kai turėjau stebeilytis į laivo šoną. Fejerverkai gali būti, bet muzikoje jų negirdėjau, ten kaip tik buvo ėjimas į gelmę. 

Visa tai nutylėtume, jei „Skrajojantis olandas“ būtų vidutinis, nereikšmingas pastatymas. Tačiau savo akimis matėme: kūrinys tarptautinio lygio. Todėl tampa svarbus kiekvienas niuansas, kad spektaklio riktai nebūtų kartojami, jei kas nors bandytų imtis panašaus projekto. Mūsų publika gana išprususi, jai nėra būtini paviršutiniški efektai – fejerverkai, konfeti ir pan. Žmonės pratę ir prie šiuolaikinio šokio, ir operą myli visuose miestuose, visoje Lietuvoje.

„Skrajojantį olandą“ lyginčiau su geriausiais tarptautiniais panašaus pobūdžio festivaliais. Jų skiriamasis bruožas – labai geras apskaičiavimas, ką su kuo sudėti (kaip Veronos operos festivalyje, kur irgi yra architektūrinio paveldo objektas – arena). Pavyzdžiui, Bellini ar kito bel canto autoriaus operos Klaipėdos elinge vargu, ar pritaptų. Baroko opera – puikiausiai, o Wagneris įsikomponavo kaip čia buvęs.

 

„Skrajojantis olandas“. Martyno Aleksos nuotraukos.

 

Beata. Wagnerio atšiaurumas gerai rezonavo su aplinka. Kita vertus, tai buvo vasaros sezono renginys, kurį aplankė publika iš sostinės, kitų miestų. Kažin, kaip „Skrajojantis olandas“ pritaptų teatro repertuare...

 

Skaidrė. Valstybinis teatras verčiasi iš dotacijų, tad galima turėti repertuare bent vieną spektaklį ir gana siaurai žmonių grupei, net jei ją sudaro 20 procentų žiūrovų. Pavyzdžiui, kai LNOBT rodė „Lohengriną“, mano sūnus Kipras (baleto artistas Kipras Chlebinskas, – red. past.) lankėsi beveik kiekviename spektaklyje ir dar draugų pritraukė. Atsirado tokia jaunų žmonių grupė, mielai ėjusi ir žiūrėjusi būtent Wagnerį – ne Verdį, Puccinį. Manau, teatro repertuare būtina turėti bent vieną spektaklį subtilesniam skoniui. Jeigu Klaipėdoje dainuos Švilpa ir Janušaitė, publika tikrai plauks. Jau dabar galėčiau išvardyti bent 10 žmonių, kurie tuoj pat susiruoštų.

 

R. Wagnerio „Skrajojantis olandas“