Pabaiga. Pradžia16-ame numeryje
Poezija, muzika ir vizualizacija vienoje programoje
Po vargoninės muzikos koncerto (balandžio 5 d.) visi skubėjo į ŠMC, kur vyko grupės „AVaspo" koncertas „AVaspo" (AudioVisual Asp of Poetry) – 2008 m. susibūrusios audiovizualinės poezijos grupės. Festivalyje pristatytas performansas „Post 3" geriausiai tiko festivalio temai. Renginyje idėja kito „iš skaitmeninių teritorijų, persikėlimo komunikaciniais kanalais į potyrius kitapus ekranų". Apie technologijos ir gamtos prado priešpriešas kalbanti grupė toli gražu neparodė visko, ką galėjo. Gediminas Žygus meistriškai suvaldė elektronikos garsus, o Vlado Dieninio atliekami ritmai puikiai skambėjo. Tačiau kodėl grupės svarbiausias asmuo – Gabrielė Labanauskaitė – buvo palikta tarsi antrame plane? Vokalistė paskendo nelabai vykusiose vizualizacijose, kuriose susipynę įvairūs stiliai neleido suprasti, kas norėta tuo pasakyti. Aišku, nekreipiant dėmesio į vaizdą, buvo galima gėrėtis poezija ir jos įprasminimu muzikinėje mintyje.
Manipuliacija klausytojo dėmesiu
Priešpaskutiniame festivalio renginyje, ŠMC scenoje pasirodė ir svečiai iš Islandijos – Óskaro ir Pano Thorarensenų (tėvo ir sūnaus) elektroninės muzikos duetas „Stereo Hypnosis", kuris pristatė ambientinės elektroninės muzikos ir videokompozicijų projektą „Morphic Ritual". Šios muzikos ir ekrane rodomų vaizdų derinys gali sukelti ne vien tik raminamą poveikį. Klausytojas visą laiką yra tarsi hipnotizuojamas, jis praranda laiko pojūtį, ypač tuomet, kai kartojamas tas pats motyvas, o dar vėliau visa muzikinė medžiaga yra tai ištęsiama, tai sutrumpinama. Visas šis laiko procesas atsispindi ne vien tik muzikoje, bet ir videomedžiagoje. Aiškių kontūrų neturintys, pastelinėmis spalvomis spalvinami, panašiai kaip impresionistiniuose paveiksluose vandens įvaizdžiai laiko atžvilgiu taip pat seka šia nežymia ir sulėtėjusia muzikinių įvykių kaita. Vaizdas yra muzikos palydovas, net ir tuo atveju, kai muzikos vyksmas, regis, visiškai sustoja: tuomet videoprojekcijos centre matomas vienas pulsuojantis raudonas taškas ar vaizduojami ramybe alsuojantys gamtos peizažai.
Konkurso „Eikkk!" pasisekimas
Balandžio 7 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II rūmuose įvyko elektroninių ir kompiuterinių kūrinių konkursas. Konkurso rengėjai – LMTA Muzikos inovacijų studijų centras ir festivalis „Jauna muzika". Konkurso tema – XXI a. virtualieji instrumentai Pianoteq ir Scala, kalendoriniai ciklai ir tekstai (skaitmeninis reveransas Kristijono Donelaičio jubiliejiniams metams).
Geriausią lietuvių kompozitoriaus skaitmeninio formato kūrinį galėjo rinkti viso pasaulio elektroninės muzikos gerbėjai – tiesioginės interneto transliacijos metu. Konkurse rungėsi 14 kūrinių, jų autoriai – Lietuvos universitetų ir akademijų studentai, absolventai ir dėstytojai: Julius Aglinskas, Jurgis Jarašius, Gintas Kraptavičius, Brigita Jurkonytė, Dainius Veršulis, Matas Drukteinis, Raimonda Žiūkaitė, Titas Petrikis, Ignas Juzokas, Matthias Kronlachner, Lukrecija Petkutė, Rytis Mažulis, Mantautas Krukauskas ir Mykolas Natalevičius. Geriausią konkurso kūrinį rinko 14-os šalių internautai.
Daugiausia klausytojų balsų pelnė Juliaus Aglinsko „Fragmentai" dviem virtualioms klaviatūroms. Už šį kūrinį autoriui įteikta 2013 metų Muzikos inovacijų premija ir Lietuvos kompozitorių sąjungos įsteigtas 1000 litų piniginis prizas. Julius Aglinskas studijuoja LMTA magistrantūroje, prof. Ryčio Mažulio kompozicijos klasėje.
Kūriniai buvo atlikti anonimiškai, tačiau visi autoriai finale buvo pakviesti į sceną nusilenkti. Renginyje dalyvavo dviejų kategorijų opusai – elektroniniai bei elektroakustiniai kūriniai. Net penki kūriniai buvo atlikti gyvais instrumentais. Tai sukėlė daug diskusijų dėl konkurso formato, tačiau bet kokiu atveju gyvas atlikimas buvo patrauklesnis.
Turint omenyje, kad konkursas specializuojasi naujosiose technologijose, keletas klausimų buvo užduota vienam konkurso dalyviui, eksperimentinės muzikos kūrėjui Gintui Kraptavičiui (geriau žinomam pseudonimu Gintas K), stebėjusiam koncertą transliacijos internete metu. Paklaustas apie elektroninės muzikos perspektyvas, jis drąsiai teigė, kad ateityje įsivaizduoja tik tokią muziką.
Konkursą pradėjo puikus smuiko, kontraboso ir elektronikos trio „Logomonai" (atlikėjai Agnė Doveikaitė-Rubinė, smuikas; Danielis Rubinas, kontrabosas ir Ignas Juzokas, elektronika). Tai penkių dalių kūrinys, atskleidęs instrumentų galimybes ir profesionaliai suderintas su elektronika. Aišku, labai daug prisidėjo itin techniškas ir muzikalus atlikimas, tačiau matėsi, kad kompozitorius žinojo, ką daro, ir tai įtaigiai pareiškė savo kūrinyje.
Vėliau skambėjęs elektroninės muzikos opusas „3 m", kurio anotacijoje kompozitorius mini Patarlių knygą iš Senojo Testamento bei Kristijoną Donelaitį, gal ir tilpo į konkurso rėmus, tačiau aštuonios minutės šaižių, peilio galandinimo procesą primenančių garsų privertė muistytis kėdėje ne vieną klausytoją, priešingai nei trečias konkurso numeris „Fragmentai", kuris ir laimėjo premiją. Julius Aglinskas apie savo kūrinį programėlėje rašė: „Šis kūrinys neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tad tai galbūt net ne kūrinys, o tik tarpusavyje susiję, bet atskiri fragmentai... Nors dvi mintys identiškai vienodos, tačiau vedamos paprasčiausio nesusikalbėjimo..." Kūrinį dviem sintezatoriais atliko pianistės Lukrecija Petkutė bei Alisa Gaižauskaitė. Malonus fortepijono tembras ir minimalistinis kūrinio plėtojimas pakerėjo tiek salės, tiek interneto auditoriją.
Dar viena kompozicija dviem elektriniams klavesinams „Archangelas", atlikta Lukrecijos Petkutės, Simonos Zbarauskaitės ir virtualaus klavesino, vaizdavo sklandančio angelo sparnus. Tai ganėtinai iliustratyviai pavyko atskleisti virtuoziškais pasažais bei klavesino tembru.
Daug diskusijų sukėlė kūrinys Dies irae balsams ir virtualiam orkestrui. Pirma mintis, išgirdus šį kūrinį – Carlo Orffo parodija? Dramatiška vokalinė partija, puiki orkestruotė, tačiau neaiški koncepcija. „Intuityviai atonali kompozicija" vėl sugrąžino į žemę, į elektroninės muzikos konkursą. Pjesė skirta dviem virtualiems fortepijonams. Profesionaliai ir skoningai pasinaudota Pianoteq programos galimybėmis. Kompozicija pilna muzikinių netikėtumų, kurie skatina vis klausyti ir vėl laukti kažko naujo.
„E=mc2" – kūrinys virtualiam fortepijonui ir gyvajai elektronikai. Daugiausiai pagyrimų sulaukė iš žmonių, kurie domisi ir kuria elektroninę muziką. „Virtualaus fortepijono tembro fone girdimi modifikuoti lauko įrašai, padaryti įvairiose Vilniaus vietose, o kūrinio harmoninė ir ritminė medžiaga apskaičiuota naudojant žymiąją Einšteino formulę" (cituota iš konkurso programėlės). Kūrinio muzikinė medžiaga sistemingai sutvarkyta, taip pat puikiai išspręsta idėja muzikoje panaudoti garsią fizikinę formulę, kuri „1905 m. pakeitė požiūrį į masę ir energiją", primenama programėlėje.
Absoliučiai kitoks, tik neaišku, ar gerąja prasme, buvo kūrinys elektronikai „(Cunamy)–Funkyness in time". Paklausius kilo keletas taip ir neatsakytų klausimų: tai pokštas ir provokacija akademizmui ar tiesiog pats kūrėjas nelabai suprato, kur dalyvauja? (Labai norėčiau tikėti, kad kas nors netyčia supainiojo konkursus, nei turi tokį prastą humoro jausmą). Šokių muzikos ritmai, repuojami Kristijono Donelaičio poemos „Metai" fragmentai bei primityvi harmonija puikiai tiktų klubui ar kitai pasilinksminimų erdvei, bet nemanau, kad tai tiko LMTA Muzikos inovacijų centro rengiamam konkursui.
Konkursą užbaigė kompozicija dviem elektroninėms klaviatūroms „Intersecantium tangite", kurį turėjo atlikti Lukrecija Petkutė su Mantautu Krukausku, tačiau skambėjo elektroninė šios kompozicijos versija. Pats kūrinys niekuo nenustebino, galbūt po dviejų valandų konkurse skambėjusios muzikos ir nebesinorėjo ieškoti, kas galėtų nustebinti, bet nei tembrai, nei idėja nebuvo nugludinta ir pateikta taip, kad keltų susidomėjimą. Įvairūs tembrai ir atlikimas buvo gana eklektiški, kas vertė laukti šio kūrinio pabaigos.
Sunku lyginti dalyvius nežinant jų pavardžių ir neatskleidžiant jų autorystės, bet gal tai suteikia paslapties ir susidomėjimo? Kompozicijų buvo labai įvairių: nuo pačios tikriausios elektronikos ir klubinės muzikos iki ausiai mielų instrumentinių duetų. Galbūt tai ir bus konkurso veidas, kuris ateityje pritrauks įdomių asmenybių? Žiuri čia – viso pasaulio auditorija, tad jei konkurso vertintojai yra patys įvairiausi žmonės, tikriausiai ir dalyviai neturėtų būti spraudžiami į rėmus. O gal kaip tik reiktų pasauliui rodyti būtent profesionalią akademinę muziką, kurios klube jie neišgirs?
Šiemet „Jaunos muzikos" festivalis akivaizdžiai bandė nutiesti tiltą tarp šiuolaikinės muzikos autorių ir klausytojų. Buvo pasirinkta, atrodo, visiems suvokiama ir pažįstama teksto ir muzikos samplaikos idėja, o Luciano Berio trumpa kūrybos retrospektyva bei koncertas „Ambientorg" sukvietė gausų klausytojų būrį. Beje, didžiulio pasisekimo sulaukęs elektroninių ir kompiuterinių kūrinių konkursas „Eikkk" kitais metais ketinamas rengti ir Europos mastu, prie kurio prisidėti stengsis visi šiais metais dalyvavę dėstytojai ir studentai, konkurso dieną tapę Muzikos inovacijų premijos komiteto nariais. Todėl tikimės, kad kitais metais elektroninės ir kompiuterinės muzikos mėgėjų sulauksime iš įvairiausių pasaulio kampelių, kurie bus ir pagrindiniai vertintojai, nes, kaip pokalbio metu minėjo renginio sumanytojas kompozitorius Ričardas Kabelis, „konkursai, kuriuose vertina solidžios komisijos, yra iš praeities laiko".